Paragauja kiekvieno augalo

Vieno moderniausių pieno ūkių Seredžiaus apylinkėse savininkai apie alpakas išgirdo tuo metu, kai svarstė, kokio papildomo verslo dar galėtų imtis. Per televiziją pamatę alpakas, jau kitą dieną jie išsiruošė į Trakus, o iš jų grįžo išsirinkę tris apvaisintas pateles. Alpakos juos sužavėjo ne tik egzotišku, Lietuvai neįprastu grožiu, bet ir neįnoringu charakteriu: visi tvirtino, kad tai nereiklūs gyvūnai, kuriems užtenka saujos šieno ir vandens atsigerti.

Dabar Vitalija ir Haroldas jau žino, kad toks auksaspalvių gyvūnų apibūdinimas nė iš tolo nepanašus į tiesą ir skirtas tik lengvatikiams suvilioti.

„Kas taip sako – įžūliai meluoja. Specialius pašarų priedus alpakoms mes siunčiamės iš Švedijos, vasarą vaišiname jas obuoliais, morkomis, žiemą duodame runkelių, vitamino C atsargas žvėreliai papildo grauždami jaunas pušų šakeles. Jos labai mėgsta skabyti medžių šakas, ragauti krūmelių atžalas, sušlamščia net gėles“, – iš Vitalijos pastangų puoselėti sodybą vasarą juokėsi Haroldas.
Citata
Patinėliai draugiškesni ir ne tokie baikštūs kaip alpakų patelės. Jie lengvai dresuojami, todėl greitai išmoksta vykdyti komandas, net pasibučiuoti su šeimininku.

Perskaičiusi, kad daugelis dabar alpakas perka tik tam, kad turėtų sodyboje gyvą žoliapjovę, Vitalija sunerimo: „Žmonės gali smarkiai nusivilti, kai pamatys, kad brangūs gyvūnai nepateisino jų lūkesčių. Alpakos tikrai niekam nepadės puoselėti vejos, atvirkščiai – sodybos grožį gali nepataisomai nuniokoti, nes jos mėgsta viską skabyti, trinasi į krūmus ir kiekvieno augalo nori paragauti“.

Keletą savaičių palaikę alpakas savo išpuoselėtame sode Bendziai pastebėjo, kad krūmelių šakos nulaužytos, o medžių lapai nuskabyti. Labiausiai nukentėjo agrastų krūmai, nes alpakoms labai patiko kasytis į jų spyglius. Po kelių iš eilės antpuolių agrastų krūmų nebeliko. Ant stalo lauke stovinti šeimininkės agava ilgą laiką gyvūnams neužkliuvo, bet kažkuri pamėgino paragauti – ir netrukus iš augalėlio liko tik apkramtytas kamienas.

„Alpakos – labai smalsūs, bet atsargūs gyvūnai. Vieną dieną jos nuskina lapelį, jei pilvo nesuskausta, kitą dieną vėl eina paragauti to paties augalėlio. O kai paragauja penkios ar dar daugiau, jau nebelieka ko ragauti“, – tikino Vitalija, šiek tiek vėlokai supratusi, kad sode šie gyvūnai nėra laukiami svečiai.

Nori didesnės draugijos

Egzotiškosios augintinės į Bendzių ūkį atkeliavo 2012 m. rudenį. Iš pradžių daržinėje įsikūrė trys, po kelių savaičių – dar trys patelės. Vitalija ir Haroldas pastebėjo, kad gyvūnėliai turi itin stiprų bandos jausmą. Naujokės buvo baikščios, neprisileido žmonių ir visą laiką liūdėjo, tačiau kai tik būrys pasipildė, iš karto atgijo.

Pastaruoju metu dažnai sulaukiantys prašymo parduoti porelę alpakų ūkininkai ne visada įstengia paaiškinti, kad iš to nieko gero nebus.

„Jei nori auginti, reikia pirkti bent keturias: du patinus ir dvi pateles, kad ir vieni, ir kiti turėtų draugiją. Bet laikyti pateles ir patinus reikia atskiruose garduose, nes kartu būti jie gali tik norint sukergti“, – aiškino Haroldas.
Alpakų banda

Neseniai Vokietijoje pas alpakų augintojus viešėję ūkininkai įsitikino, kad tie, kam alpakos reikalingos tik sodybai papuošti, perka kastruotus patinėlius. Jie pigesni, ramesni, gali gyventi kartu, nes nesiporuoja. Be to, patinėliai draugiškesni ir ne tokie baikštūs kaip alpakų patelės. Jie lengvai dresuojami, todėl greitai išmoksta vykdyti komandas, net pasibučiuoti su šeimininku.

Tokius gyvūnus Vokietijoje laiko senų žmonių, neįgalių vaikų gydymo įstaigose, jie puošia kaimo turizmo sodybas. Su alpakomis fotografuojasi ir džiaugiasi vestuvininkų svitos, nes šie gyvūnai nujaučia žmogaus nuotaiką, sugeba prie jos prisiderinti ir moka patraukti dėmesį. Alpakų leidžiami garsai turi aiškią nuotaiką atspindinčią intonaciją, o pajutusios pavojų jos užkaukia tarsi signalizacija. Kai išgirdęs dundant griaustinį tokį garsą išleido patinas Grikis, visa patelių banda akimirksniu pasileido slėptis į daržinę.

Bendzių alpakos – itin draugiškos ir visai nebaikščios. Jos vaikšto po sodą, ėda iš rankų, žvalgosi į šeimininkų miegamąjį per langą, pamačiusios savo atvaizdą kraipo galvą ir kalbina atspindį. Rūpesčių jaunų ūkininkų šeima turi tik dėl pikčiurnos Grikio – išlepinto ir pikto gyvūno, kurį nori nenori reikia laikyti atskirame aptvare. Varomas nuo bandos jis Haroldui perkando pirštą, o kaimynui, atėjusiam pasigėrėti alpakomis, kojomis trenkė į nugarą.

Iš pradžių galvoję, kad visi patinai būna tokie pikti, dabar Bendziai įsitikino, jog tai tėra auklėjimo klaida: iš didelės meilės buvę savininkai leido Grikiui pasijusti visagaliam, todėl jis toks ir užaugo. Jaunas patinėlis Kaštonas nuo pat pirmos dienos tapo šeimininkų dukros Smiltės ir sūnaus Eivino numylėtiniu.

Reikia rūpestingos priežiūros

Pernai Grikis apvaisino šešias svetimas ir septynias savo bandos pateles, tačiau dviejų patinų per mažai, kad išvengtų kraujomaišos, todėl šiemet Bendziai iš Vokietijos parsivežė dar du: „vokietį“ Daroną ir labai retos pilkos spalvos „šveicarą“ Gringitą.

Pernai Bendzių ūkyje gimė dvi patelės ir du patinėliai. Pirmojo mažylio atėjimas į pasaulį šeimininkams sukėlė didžiulį stresą. Nors alpakos vaikus veda tik vasarą ir tik pirmoje dienos pusėje, kad iki vakaro jie spėtų sustiprėti, į ūkį vėlų rudenį atkeliavusi naujokė tuoj po Naujųjų metų šeimininkams pateikė didžiulę staigmeną. Rytą atėjęs pašerti alpakų, Haroldas daržinėje vos nenumynė ką tik gimusio mažylio. Laimė, kad jiems nekilo noras sušalusio alpakiukio parsinešti į kambarį – alpakos paimto vaiko kaip savo nebepripažįsta.
Citata
Alpakų leidžiami garsai turi aiškią nuotaiką atspindinčią intonaciją, o pajutusios pavojų jos užkaukia tarsi signalizacija.

Sunešę į daržinę visus, kiek namuose turėjo, šildymo prietaisus, ką tik gimusį mažylį jie šildė karštą orą pučiančiu džiovintuvu, kas kelios valandos dieną ir naktį nešė motinai maitinti. „Labai vargome, tačiau ir džiaugsmo patyrėme. Alpaka buvo nepaprastai supratinga. Kai rūpinomės jos vaiku, ji padėdavo mums galvą ant peties, o mažylį kalbindavo tokiais išraiškingais garsais, kad verkti norėdavosi“, – sakė ūkininkė.

Vitalijos „mažylis“ praėjusią vasarą draugiškumu ir meilumu džiugino visą kaimą, pažiūrėti alpakų atvažiuodavo ne tik vietos gyventojai, bet ir vaikų ekskursijos, įsigyti egzotiškų gyvūnėlių norinčios šeimos. Tačiau gražiausiais savo augintinių akrobatiniais pasirodymais ūkininkai džiaugdavosi vėlyvais vakarais, atvėsus orui. Per karščius, ypač puolamos mašalų ir uodų, kai kurios alpakos iki vakaro net neišeidavo iš daržinės, užtat atvėsus jos lakstydavo ir vartydavosi ore kaip cirko artistės.
Alpakos - tarsi „automatinės“ žoliapjovės

Kuo toliau, tuo labiau ūkininkai suvokia, kad alpakoms reikia itin rūpestingos priežiūros. Ar jos laikomos dėl grožio, ar dėl vilnos, šiuos gyvūnus reikia ir gydyti, ir skiepyti, ir nagus karpyti, dantukus šlifuoti, ir vilną kirpti. Lietuvoje, kur alpakos dar tebėra egzotiški, reti gyvūnai, kiekvienas šis darbas sukelia daugybę problemų. Anaiptol ne visi veterinarijos gydytojai imasi jas gydyti, todėl Bendziai džiaugiasi, kad jiems labai pasisekė – veliuoniškis Naglis Mačėnas domisi šiais gyvūnais ir sugeba jiems padėti.

Pavasarį, kai ateina laikas išvaduoti alpakas nuo storų kailinių, beveik visos patelės laukiasi. Ir šiaip labai jautrios, jos gali išsimesti dėl mažiausios įtampos, o kirpimas joms tampa didžiuliu išbandymu. Juo labiau kad mokančių ir galinčių kirpti alpakas Lietuvoje kol kas nėra. Pernai Bendziai rado tokio iššūkio nepabijojusį avių kirpėją, šiemet pagal vokiečių pavyzdį Haroldas pats sukonstravo kirpimo stalą. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų ūkininkai parsisiuntė alpakų dantų šlifavimo mašinėlę, nemalonią procedūrą atliekančią per 4 sekundes.

Vilna – alergiškiems žmonėms

Kol kas iš alpakų ūkio jie neturi jokios naudos. Atvirkščiai – vis dar į jį investuoja. Pernai Lietuvoje nusipirko dar dvi pateles, šiemet – du brangius veislinius patinus. Pernai gimusius du jaunus patinėlius ūkininkai jau galėtų parduoti, tačiau neskuba. Jei neatsiras norinčių, jie Bendziams užaugins itin vertingos pirmamečių alpakų vilnos.

Alpakų vilna švelni, minkšta, lengva ir neturi avių vilnai būdingo lanolino kvapo. Ji nesivelia, siūlai tvirtesni už avių vilnos, juose nesiveisia kandys ir dulkių erkutės – tai ypač svarbu alergiškiems žmonėms, todėl alpakų vilna labai daug kam naudojama. Parduodantys alpakas dažnai tikina, kad iš vieno gyvūno gaunama iki 5 kg vilnos, bet tai, anot Haroldo, netiesa. Tikrai geros kokybės vilna auga tik ant viršutinės alpakos kūno dalies. Kaklo vilna šiurkštesnė, kojų ir papilvės – trumpesnė, ne tokia graži, nors ir nesivelia.

„Praėjusį pavasarį nuo kiekvienos alpakos nukirpome po 2 kg aukštos kokybės ir po 1 kg šiurkštesnės vilnos. Vokiečiai ją rūšiuoja pagal dešimt rodiklių, kurių svarbiausi yra spalva, šiurkštumas, banguotumas. Bet geriausia yra jaunų, metų dar nesulaukusių alpakų mažylių vilnelė – ji daug puresnė ir lengvesnė už suaugusių gyvūnų vilną“, – aiškino H. Bendzius.
Citata
Jei ši vilna taip vertinama visame pasaulyje, kodėl ji neturėtų būti paklausi mūsų šalyje? Dabar yra tiek daug alergiškų žmonių – nuo šios ligos kenčia vos ne kiekvienas naujagimis.

Pernai Vitalija ir Haroldas užsispyrė vilnas suverpti. Surūšiavo pagal švelnumą, atrinko spalvas ir pradėjo ieškoti karšimo ir verpimo paslaugas atliekančių amatininkų. Daugelis, išgirdę, kad reikia karšti ir verpti alpakų vilną, nėjo net į kalbas. Pagaliau suradę Žemaitijoje karšyklą, kurios savininkas sutiko pabandyti, ilgai ir atkakliai, net su ašaromis, turėjo įrodinėti, kad vilnų sumaišyti negalima – reikia karšti ir verpti kiekvieną spalvą atskirai. Teko ir nusivilti: lanolinu apnešti, seniai nevalyti įrengimai šiek tiek sugadino vilną, tačiau išplauti siūlai tapo minkštučiai ir švelnūs.

Iš praėjusį pavasarį nukirptos, sukarštos ir suverptos alpakų vilnos Vitalija vaikams numezgė liemenes, o sau – minkštutėlį šalį. Įsitikinę, jog alpakų vilną galima karšti ir verpti tradiciniais įrengimais, ūkininkai įsigijo savo karšimo stakles. Dabar Haroldas jas tobulina, tikisi prie šio įrengimo pritaikyti kitą, kad nereikėtų siūlų verpti rankomis.
Alpakos

Šią vasarą norintiems jie jau galės pasiūlyti įsigyti natūralių spalvų alpakų vilnos siūlų. Siekdami išplėsti spalvų gamą, pernai Bendziai įsigijo dar dvi ryškiaspalves pateles – šokoladinę su raudonu atspalviu ir oranžinę „voveraitę“.

Viešėdami Vokietijoje, ūkininkai miegojo po lengvutėmis, bet labai šiltomis alpakų vilnos antklodėmis, todėl dabar svajoja ir patys pabandyti tokias pasiūti. „Jei ši vilna taip vertinama visame pasaulyje, kodėl ji neturėtų būti paklausi mūsų šalyje? Dabar yra tiek daug alergiškų žmonių – nuo šios ligos kenčia vos ne kiekvienas naujagimis“, – svarsto ūkininkai, kol kas bene vieninteliai Lietuvoje rimtai bandantys iš alpakų gauti naudos.

Internetu bendraudami su Europos alpakų augintojais, Vitalija ir Haroldas sužinojo, kad dažniausiai šio verslo imasi tik turtingi, galintys daug investuoti ir dešimtmetį laukti, kol jos atsipirks, žmonės. Švedų ūkiuose alpakų auginimas pradeda atsipirkti maždaug po šešerių metų. Vitalija ir Haroldas įsitikinę, kad intensyviai ūkininkaudami naudos iš alpakų gaus greičiau. Abu jie – dideli optimistai, o jų optimizmas paremtas entuziazmu. Tokie žmonės gali daug padaryti, nes verslas jiems – kaip didelį pasitenkinimą teikiantis pomėgis.