Šunų žetonų kolekcininkai tvirtina, kad XIX a. net šešiolikos valstybių šunys ženklinti žetonais. Lietuvoje šunys taip pat ženklinami nuo seno – tą įrodo ir Vyčio Ramanausko turima registracijos žetonų kolekcija. 1893-aisiais buvo pasiūlyta ir Lietuvoje apmokestinti medžioklinius ir kambarinius šunis kaip prabangos prekes. Už pririštus kiemsargius buvo siūloma mokesčio neimti. Idėją pavyko įgyvendinti tik pačioje XIX a. pabaigoje.

Lietuvoje, pagal tuo metu galiojusius Rusijos imperijos įstatymus, medžiokliniai šunys ir kiemsargiai apmokestinami nebuvo. Taip pat išimtys suteiktos ir diplomatinių atstovybių tarnautojų, kariuomenės šunims. Šunys be žetonų buvo gaudomi, laikomi tris dienas, o neatsiradus šeimininkui – naikinami. 1899-aisiais Vilniaus miesto valdžia skyrė sklypą tarp dabartinių Naugarduko ir Panerių gatvių gyvūnų globos draugijai, kuri turėjo pastatyti tinkamas patalpas ir laikyti sugautus be žetonų šunis iki paskutinės jų gyvenimo dienos – tai yra tris dienas. Iš pradžių šunys suženklinti žetonais ir apmokestinti buvo Vilniuje, o vėliau mokesčiai už juos pradėti rinkti ir kituose miestuose.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečiai apmokestino ne tik miestiečių, bet ir kaimo gyventojų šunis. Jie registruoti ir privalomai žymėti žetonais. Tarpukariu, iki 1930 m., šunis Lietuvoje registravo tik kelios miestų savivaldybės – Kauno, Panevėžio ir kitos. 1940 m. išleidžiamas Vilniaus miesto burmistro privalomasis įstatymas dėl privalomos visų šunų registracijos. Sovietmečiu ankstyviausiai žinomas 1949 m. Šiaulių apskrities vykdomojo komiteto išduotas šuns ženklinimo žetonas. 1968-aisiais Lietuvoje mėginta rinkti mokestį, bet gyventojai vengė mokėti 2, o vėliau 2,5 ar 3 rublius. Po nepriklausomybės atkūrimo šunys ir toliau registruoti, mokesčiai rinkti, bet taip pat netrūko ir išsisukinėjančių.

Nuo šių metų privaloma šiuolaikiškomis priemonėmis ženklinti savus šunis, kates ir šeškus.