- Kaip žiūrite į naujas savo pareigas?

- Tai yra iššūkis ir sudėtingas veikla, nes „Baltijos vilkas“ yra savanoriais, o ne samdomais darbuotojais grindžiama organizacija, o ir tematika - vilkų apsauga - ne pati lengviausia. Mano prioritetas bus šių savanoriškų darbų koordinavimas ir naujų narių pritraukimas.

- Ar pasikeitus tarybos pirmininkui „Baltijos vilko“ nariai gali tikėtis naujų pokyčių vėjų?

- Be abejo, veiklos tęstinumas išliks, tačiau kai kurias sritis bandysime stiprinti. Vienas iš prioritetų yra didinti vilkų priimtinumą, t.y.„reklamuoti“ šią rūšį ir būti jos advokatais – juk vilkai patys negali pasisakyti, kuo yra geri ar blogi.

Vilkas tikrai pjauna naminius gyvūnus ir daro žalą ūkininkams. Tačiau jis taip pat neša tiesioginę naudą miškui ir miškininkams, kas dažnai užmirštama. Iš kitos pusės, kas sakė, kad mes turime viską matuoti per naudą žmogui.

Kiekvienas gyvūnas, taip pat ir vilkas, daro ir turi daryti tai, kam yra sutvertas ir jo veikla yra būtina Gamtai. Norėtume ne kovoti su ministerijomis, bet daugiau pasakoti visuomenei, kas yra vilkas bei koks jo vaidmuo.

- Ar būtent šitiems darbams ir bus skiriamas didžiausias dėmesys ateinantiems metams?

- Nors dar nesusidarėme veiksmų plano, tačiau greičiausiai – taip. Iš kitos pusės, mūsų planai yra sąlygojami resursų, kuriuos turime.

- Ar galima tikėtis daugiau projektų?

Į projektus žiūrime atsargiai, nes manome, kad projektas negali būti vien dėl projekto - jis turi kažką spręsti. Norint, kad projektas būtų naudingas ir atliktas kokybiškai, turi būti žmonės, kurie atsakingai jį įgyvendina. Jeigu būtų žmonių, reikiamos temos ir finansavimas, ko gero, imtumėmės projekto. Tačiau kol kas konkrečių planų nėra.

L. Paškevičiūtė
po pernai metų intensyvaus medžioklės sezono vilkų populiacijai privalo būti leidžiama atsigauti. Pernai metais nustatyta kvota yra nusikaltimas Gamtai, dar kartą įrodantis, kaip giliai Lietuvoje įsismelkęs pragmatiškas-biurokratiškas požiūris.

- Užsiminėte apie vilko įvaizdį visuomenėje. Ar į vilką žiūrima tik neigiamai, ar atstovaujamos įvairios nuomonės?

- Vilko įvaizdis tikrai nėra vienareikšmiškai blogas . Tą bent iš dalies parodo ir tai, kad mūsų organizacija turi nemažą palaikymą visuomenėje. Atlikę apklausą, manau, įsitikintume, kad daug žmonių supranta, jog gamtoje visi gyvūnai yra reikalingi. Tačiau atlikę žiniasklaidos pranešimų analizę, matytume tendencingą antireklamą, teigiančią, kad vilkas daro milžinišką žalą, dideliais kiekiais pjauna gyvūnus, kad Lietuva tuoj bankrutuos dėl to.

Vis rodomas „teigiamas” Latvijos pavyzdys, kur kasmet sumedžiojama po 200 ir daugiau vilkų. Tačiau nuolat pamirštama, kda vilkas atneša didelę naudą miškininkams - jis, reguliuodamas populiacijas ir gainiodamas žvėris, mažina kanopinių įtaką jauniems medeliams. Vilkas taip pat padeda sureguliuoti kitų garsiai keiksnojamų rūšių, tokių kaip bebrai ar usūriniai šunys, populiacijas.

Man niekaip nesuprantama, kodėl šalia Latvijos pamirštamas paminėti Lenkijos pavyzdys, kur vilkai iš viso nemedžiojami jau 15 metų ir joks demografinis sprogimas dėl to neįvyko. Taigi, bendra tendencija iš medžiotojų ir valdininkų rodyti rūšį kaip neigiamą tikrai yra.

- O ar ta tendencija skiriasi nuo kitų rūšių? Nes medžiotojai daug ką medžioja ir dėl to natūralu, kad kalba iš savo varpinės.

- Vis dar vyrauja vartotojiškas požiūris į gamtą - gyvūnas yra geras tik tiek, kiek jis naudingas žmogui. Šerną galima nusišauti ir suvalgyti, vadinasi, jis geras. Jei burbama dėl jo daromos žalos žemės ūkiui, tai galima susitarti dėl kompensacijų, nes nauda akivaizdi. O va vilkas visiškai neparankus – kenkia ir medžiotojams žudydamas miško žvėris, ir ūkininkams pjaudamas gyvulius.

Vartotojiškai žiūrima į visas rūšis, tik kiekvienai rūšiai tas atsiliepia savaip, pvz., šernai miškuose šeriami kaip kiaulės, o vilkus linkstama iš viso naikinti. Tačiau bendra tai, kad taip sutrikdoma gamtinė pusiausvyra ir ardoma rūšių socialinė struktūra. Iš tiesų, viena akimi stebime, kas vyksta su kitomis rūšimis, ir mums daug kas nepatinka, tiesiog, matyt, dar nepribrendo laikas ir neturime tiek pajėgumų, kad imtume apie tai kalbėti.

- Jeigu aš teisingai Jus suprantu, nors šiandien daugiausiai rūpinatės vilkų klausimais, yra minčių savo veiklą išplėsti ir kalbėti ir apie kitus miško žvėris?

- Mes tikrai to norėtume. Mūsų vizija yra gyvybingos ir savo ekologinį vaidmenį gamtoje atliekančios žinduolių - ne tik vilko - populiacijos. Žmogus ir gyvūnai turi maksimaliai sugyventi, o tam žmogus turi priimti gyvūnus tokius, kokie jie yra.

„Baltijos vilkas“ iš tiesų yra paslaptinga organizacija, nes ją palaiko savanoriai be jokio finansinio suinteresuotumo, o juos vienija bendra nuomonė, kad Gamta nėra vien išteklius.

- Žiniasklaidoje, konkrečiai „Lietuvos žiniose“, buvo publikuotos spėlionės, įtarimai, kad „Baltijos vilkas“ kažkokia paslaptinga, neaiškiais kanalais finansuojama organizacija, slepianti savo narių sąrašus ir pan. Ką galėtumėte atsakyti į šiuos "kaltinimus"? Koks vis gi yra jūsų pagrindinis veiklos finansavimo šaltinis?

- „Baltijos vilkas“ iš tiesų yra paslaptinga organizacija, nes ją palaiko savanoriai be jokio finansinio suinteresuotumo, o juos vienija bendra nuomonė, kad Gamta nėra vien išteklius. Mus finansuoja Lietuvos piliečiai, pervesdami 2 proc. GPM, o taip pat kartais gauname tiesioginės paramos. 2012 metų veiklos ataskaita su visa finansine atskaitomybe yra pateikta viešai mūsų svetainėje.

Pagal įstatus, narių sąrašas nėra viešas. Kiekvienas „Baltijos vilko“ narys gali laisvai apsispręsti, ar nori ir kur nori viešinti savo narystę. Lietuvoje vis dar nepatikliai žiūrima į visokius idealistus viešai išsakančius savo mintis ir ginančius savo požiūrį. Mano asmenine nuomone, pagal tai, kiek panašių organizacijų nariai yra linkę skelbtis viešai, galima matuoti Lietuvos demokratijos sveikatą.

- „Baltijos vilkas“ nėra visą parą dirbanti organizacija, taip? Turbūt, kaip ir dauguma nevyriausybinių organizacijų, nariai susitinka tik tada, kai yra apie ką šnekėti ar laukia tam tikri darbai. Gal to ir finansavimo reikia labai nedaug, kai viskas grindžiama savanorišku darbu?

- Neturime nė vieno etatinio darbuotojo ir nė vienam nariui nemokame atlyginimo. Dauguma darbų atliekami savanorišku pagrindu ir už juos nereikia mokėti. Mūsų organizacija yra įrodymas, kad prie gamtosaugos gali prisidėti įvairių sričių specialistai, kiekvienas atsinešdamas tai, ką sugeba, o svarbiausi yra noras mokytis ir tikėjimas, kad gali būti kitaip.

Tiesa, ne visiems darbams pavyksta surasti savanorių, todėl tam tikras finansavimas yra reikalingas. Savanorišku darbu pasiekėme daug, tačiau vis sugrįžtame prie diskusijos, ar nebūtų galima pasiekti daugiau, jei kas nors šiai veiklai atsidėtų pilnai, o ne tik tiek, kiek lieka po tiesioginių darbų. Vienareikšmio atsakymo neturime, tad kol kas tai daugiau teoriniai svarstymai, o ne realūs ateities planai.

- Kas gali prisijungti prie jūsų organizacijos? Bet kuris pilietis? Ar reikia jau būti kažką nuveikus gamtosaugos srityje?

- Laukiame visų geros valios žmonių, kurie priešinasi žmogaus karui prieš gamtą. Kaip minėjau, mus vienija požiūris, kad Gamta nėra išteklius - ji yra mūsų vieninteliai namai, o mes esame jos dalis. Džiaugiamės kiekvienu, kuris turi tokį pat požiūrį ir noro bei galimybių dirbti Lietuvos žinduolių labui. Norintiems prisidėti pirmiausia pasiūlome tapti savanoriais ir, jei po kurio laiko ryžtas neišsenka, savanoris gali tapti nariu.

Atsargiai žiūrime į medžiotojus – medžiotojo bilietas galėtų būti rimta kliūtis prisijungti prie organizacijos. Žinome, kad medžiotojų tarpe yra panašiai mąstančių ir palaikome jų norą keisti medžioklės kultūrą ir sampratą Lietuvoje, tačiau esame linkę tokius medžiotojus laikyti draugais bet ne nariais.

L. Paškevičiūtė
Man niekaip nesuprantama, kodėl šalia Latvijos pamirštamas paminėti Lenkijos pavyzdys, kur vilkai iš viso nemedžiojami jau 15 metų ir joks demografinis sprogimas dėl to neįvyko. Taigi, bendra tendencija iš medžiotojų ir valdininkų rodyti rūšį kaip neigiamą tikrai yra.

- Iš naujo svarstomame Medžioklės įstatyme yra numatyta ir vilkų nuostolių atlyginimo tvarka. Ši prievolė atitektų savivaldybėms. Anksčiau jūsų organizacija pabrėždavo kompensacijos dėl vilkų nuostolių svarbą. Ar numatyta kompensacijos tvarka jus tenkina?

- Kalbant apie vilko ir ūkininkų konfliktus, svarbu atskirti du dalykus: prevencijos priemones ir žalos kompensacijas. Prevencijos priemonės, tokios kaip aviganiai šunys ar elektrinės tvoros, padeda išvengti žalos, o kompensacija atlygina jau patirtus nuostolius.

Būtent žalos prevencija, o ne įvykusios žalos kompensavimas, skatina palankesnį visuomenės požiūrį, tačiau iš kitos pusės, jei jau įvyko nelaimė, tai neteisinga visus nuostolius užkrauti vien tik ūkininkui. Kol kas įstatymų pakeitimuose numatytas tik žalos kompensavimas, tačiau mes sieksime, kad būtų numatyta ir galimybė prevencijos priemonėms.

- Šiemet suskaičiuotas vilkų skaičius - 208. Tai mažiau nei rekomenduojama „norma“ Lietuvai. Ar sieksite, kad kitą medžioklės sezoną vilkų nebūtų leidžiama medžioti?

- Mano nuomone, skaičius kalba pats už save ir atsakymas yra akivaizdus – po pernai metų intensyvaus medžioklės sezono vilkų populiacijai privalo būti leidžiama atsigauti. Pernai metais nustatyta kvota yra nusikaltimas Gamtai, dar kartą įrodantis, kaip giliai Lietuvoje įsismelkęs pragmatiškas-biurokratiškas požiūris.

Taip pat noriu pastebėti, kad rekomenduojama „norma“ Lietuvai - 250 individų - yra tik minimalus siektinas dydis, t.y. daugiau būti gali, o mažiau ne. Šis dydis yra mūsų pačių, t.y. lietuvių, apsibrėžtas skaičius, kuris, beje, yra mažesnis nei pagal buveinių direktyvą esame įsipareigoję Europai.