Nedidelės kuojos, pūgžliai, plakiai, kita smulkmė – vis į gūžį lapkričio darganose sustirusiam, pašiurpusiam, bet žmonių nė trupučio nesibaiminančiam gandrui. Jis - naujasis Mingės kaimo (Šilutės r.) atklydėlis, pirmą kartą čia pasiliksiantis žiemoti.

„Kasdien – po dešimt ir daugiau žuvelių. Gerai, kad meškeriotojai dosnūs, atneša menkaverčių, tik ką nukabintų nuo kabliukų. Žuvys būna dar gyvos, spurda, šokinėja, o mano ilgakojis, uždarytas diendaržyje, tik kapt kapt raudonu snapu, ir - į gurklį. Taip – jau du mėnesius. Galėjo per šį laiką sustiprėti, pakelti sparnus ir nors pabandyti paskristi. Bet ne. Atrodo, kad dar per jaunas, gal vėlyvos vados, gal tėvų likimo valiai paliktas, taip ir neišmokintas skristi. O gal sparną į kokius šniūrus, tėvų į lizdą atneštus, buvo įsisukęs ir dėl to traumuotas?“ – balsu svarsto prie upės užkalbinta 73-ejų Minijos pakrantės gyventoja Marytė Sudeikienė.

Ūkininkės namų valda ribojasi su apsauginiu pylimu, kuriuo kasdien ji išgena ir pargena iš ganyklų galvijus. Nacionalinį paukštį nelaimėlį vieną darganotą spalio rytą jį sutiko ant pylimo Minijos upės kairiajame krante, Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje.

M.Sudeikienė iš karto suprato, jog be žmonių globos šis gandras bus pasmerktas žūčiai, ir parsinešė į savo sodybą. Įleido į kiemo diendaržį, iš šaldiklio ištraukė stintų saują, atšildė, numetė po snapu, ir paukštis kaip mat surijo.

„Dabar tik retkarčiais tenka savo stintų atsargas traukti, nes meškeriotojai, kasdien pulkais į Miniją plūstantys, žuvų nešykšti, pasidalija laimikiu. Ir žiemą, ir vasarą visos pakrantės čia, abipus Mingės, būna nutūptos žvejų, tik retą dieną jų atvažiuoja ne dešimtys, o vienetai. Manau, kad išmisti gandrui iki pavasario čia nebus bėdos. Einu kasdien lesinti vištų, ančių, kalakutų, karvių, veršių. Apeisiu ir gandrą, jėgų dar turiu. Juo labiau, kad jau antrą kartą gyvenime tą darysiu – žiemoti į šiltus kraštus prieš daug metų neišskrido ir mūsų sodyboje išperėti du gandrai. Tada jie iš lizdo iškrito, mano aštuoni vaikai dar buvo nedideli, surado ir išslaugėme. Meškeriotojai irgi buvo dosnūs,“- pasakoja M.Sudeikienė.

Naujasis raudonkojis įnamis, pasak moters, nors ir išsekęs, jau pirmą rytą kieme parodė savo viršenybę pasipūtusiems, riebiems, skardžiai kleketuojantiems kalakutams. Vienam, antram taukštelėjo snapu per karolius, ir šie karaliauti nuščiuvo. 
Pagailėjo nudaigoti netgi apsigimėlio. Jį pastebėjo tik po kelių dienų, kai paleido diendaržyje. Vienas buvo dviuodegis, su keturiomis kojomis, kurių dvi buvo neišsivysčiusios. Moteris jį lesino su kitais, užaugino.

Naktį gandras eina į vištidę, lipa ant aukščiausios laktos ir su vištomis užmiega. Rytą eina į diendaržį ir pro pintos vielos tvorą žvilgčioja į paupį. Lūkuriuoja, kol sušvysčios meškerykočiai, sužibs valu traukiamų žuvų žvynai virš vandens... Ateis ir jam soties valanda. Vyrai atneš mailių.

GRYNAS.lt trečiadienį stebėjo, kaip vilnietis Stasys, įkaitęs ne tik nuo gero kibimo, per tvoros sietą paukščiui kišo vieną žuvį po kitos. „Man negaila, tegul bręsta, stiprėja, miklina sparnus...“,-sakė.
Ventės rago vyriausiasis ornitologas Vytautas Jusys, aštuonerius metus globojantis atsimetusį nuo gentainių gandrą Grantą, įsitikino - būtent maisto gausa garantuoja žiemojančiųjų išgyvenimo sėkmę. “Sotus nesušalo net apsnigtam gandralizdyje“,- pernai pasakojo GRYNAS.lt.

Ornitologas visad pasidžiaugia, kai žmonės ištiesia pagalbos ranką į bėdą pakliuvusiam paukščiui.
Beje, beveik prieš dešimtmetį Šilutė buvo išgarsinta kruvinomis gandrų žudynėmis. Tada pakelių lizduose nemokančius skristi jauniklius šaudė pramogaujantis muitininkas...

O M.Sudeikienė, prieš trejus metus į savo sodybą Minijos kaime iš paukštyno parsivežusi 31 mėsinių veislės viščiuką, pagailėjo nudaigoti netgi apsigimėlio. Jį pastebėjo tik po kelių dienų, kai paleido diendaržyje. Vienas buvo dviuodegis, su keturiomis kojomis, kurių dvi buvo neišsivysčiusios. Moteris jį lesino su kitais, užaugino ir jau įmitusį atidavė dukrai. Puodui.