- Aldona, kodėl Jūs ne miškininkė, dabar sukatės tarp medelių?
- Man visą laiką buvo įdomu dirbti daug darbų. Ir vieną kitą straipsnį parašyti, ir pyragus kepti, nekalbant apie vaikų auginimą ar kasdienę profesinę veiklą. Todėl kuomet Romas, vyras, apsisprendė kurti medelyną, apsidžiaugiau nauja veikla. Esame su juo sutarę, kad jis daugiau medelių auginimo specialistas, o aš bendrauju su klientais, institucijomis, raštus rašau ir panašiai.
Kita istorija su Romu. Jis baigė dirbti „valdišką” darbą ir reikėjo rasti būdą, kaip savo, kaip specialisto žinias ir patirtį įdarbinti. Kadangi medelių auginimas toks prasmingas ir niekam neužkliūnantis darbas, pagalvojome, kad kodėl ne? Arba pasakysiu dar kitaip: kad taip galima būtų ne tik kirsti mišką, bet ir svariai prisidėti prie jo kūrimo. Be to, galima susikurti rimtą pragyvenimo šaltinį. Todėl ir važiuoja pas medelius kiekvieną dieną, kartais net rankos niežti, kaip norisi ten ilgiau pabūti, apžiūrėti medelių augimo eigą, naują auginimo technologiją pritaikyti.
Čia ir žaidimas, ir kūryba, ir rūpestis ir džiaugsmas viename. Nors įdomu pastebėti, kad per visą savo ilgametį, apie keturiasdešimt metų, trukusį girininkijos darbuotojo gyvenimą, Romui neteko dirbti su medelių auginimu. Užtai dabar turi galimybę pasireikšti visu gražumu.
- O ar patys esate miško savininkai?
- Ne, deja, nesame.
- Medelynas yra netoli Lapių, Batėgaloje, Jonavos rajone. Jo geografinė vieta kaip nors parinkta specialiai, gal dėl švelnesnio klimato, dėl Neries įtakos ar gana kalvoto reljefo?
- Ką jūs. Tiesiog čia gyvename. Ir žemę, kurioje vykdoma medelyno veikla, nuomojamės. Tam buvo kelios priežastys. Visų pirma, neturėjome pakankamo kiekio nuosavos žemės, be to, dar nebuvome galutinai įsitikinę, kad medelyno veikla bus pelninga, tad investuoti į žemės pirkimą buvo rizikinga. Čia žemė nelabai tinkama tradiciniam žemės ūkiui, dirvonavo. O medelių auginimui tinka kaip tik. Reikia išnaudoti galimybę, tą ir darome.
- O gal esate kada bandę paskaičiuoti, kiek hektarų miškų esate pasodinę?
- Ne, kažkaip net nekilo mintis. Nors užrašus turiu, kur viskas surašyta. Reiktų kada paskaičiuoti, manau, kad bus keli šimtai hektarų, gal daugiau.
- Yra tokia nuomonė, kad privatūs medelynai mūsų šalyje yra nereikalingi, nes miško sodmenų rinkos poreikius puikiausiai tenkina valstybės įmonių miškų urėdijų medelynai.
- Pati mintis kurti medelyną kilo iš to, kad mano miškininkas vyras, kuris visą gyvenimą pradirbęs miške, myli mišką ir turi sukaupęs didelę patirtį. Pastaruoju metu ne kas kitas, bet privatūs miškininkai vis pasiklausdavo, užsimindavo ar tiesiog prašydavo, ar galėtų išauginti „pundelį” kitą geros kokybės beržų ar juodalksnių. Tai praktiškai ir nulėmė mūsų apsisprendimą užsiimti sodmenų auginimo verslu, nes matėme ir matome, kad rinkoje yra poreikis geros kokybės lapuočių medelių.
Tiesą pasakius, kartais pagalvoju, kodėl mums taip vėlai atėjo ta mintis, tas pasiryžimas kurti medelyną. Reikėjo pradėti kur kas anksčiau. Ir jėgų būtų buvę daugiau, ir daugiau medelių būtume galėję paleisti į gyvenimą.
- Medelynas gyvena pagal ciklus, papasakokite prašau plačiau.
- Tai čia nieko per daug sudėtingo. Visada sakau, kad mūsų darbas prasideda rudenį, kuomet išparduodame likusius nuo pavasario pardavimo medelius, nes dažnam miško savininkui reikia rudeniniam miško sodinimui miško sodinamosios medžiagos papildymo ir pradedame rinkti sėklas mūsų ateinančiam pavasariniam sodinimui. Taigi, visi mūsų medeliai yra išauginti iš sėklų. Auginame ne tik berželius, juodalksnius, bet ir liepas, o jų sėklas renkame iš senų sodybų, dvarų parkų.
Žiemą, jei nepavyksta surinkti reikiamos kokybės sėklų, jas perkame. Reikia žinoti, iš kurių medžių yra sėklos surinktos, tuomet ir derlius bus geras. Žiemą daroma šiokia tokia pertrauka laukuose, bet nenuobodžiaujame – užimti esame klientų paieška, užsakymų formavimu esamiems klientams, informacijos rinkimu. Svarbus darbas žiemą yra prižiūrėti tvoras, kurios juosia medelyną, kuris, beje, išsidėstęs per tris sklypus, nes, kaip žinia, jauni medeliai yra didelis miško žvėrių skanėstas, jie kartais nepaiso tvoros, kaip nori pasmaguriauti. Pavasarį sėjame, parduodame derlių. Medeliai pas mus yra rišami į pundelius po 25 ar 50 vienetų. Taip ir skaičiuoti ir transportuoti lengviau. Vasarą laistome išdygusius medelius, ravime. Ir taip sukasi tas medelyno darbų ratas.
- Kaip taip atsitiko, kad specializuojatės lapuočių medelių auginime?
- Kažkaip savaime išėjo. Bandėme auginti ir eglaites, kurios labiau patinka vyrui, bet jos sunkiai auga. Ir ko tik nedarėme: ir laistėme daug, ir mišrinome su kitais medeliais – net slėpėme nuo saulės šešėlių pagalba. Niekas nepadeda. Iškrenta daigai iš dirvos ir nudžiūsta medelis. Drėgmės dirvoje užtenka, o medeliai džiūsta. Gal dirva ne tam skirta, o gal joje kokia liga yra, gal per daug saulėtos pas mus vietos. Spėju, kad saulė per daug įkaitina dirvos paviršių, todėl medeliai ir nudega ties šaknies kakleliu. Sunku pasakyti. Bandėme auginti ir maumedžius, bet jie itin sunkiai dygsta, neprigyja pasodinus. O gal nemokam su jais elgtis? Tai ir nebežaidžiam. O pušaičių neauginame, nes jas daug kur galima įsigyti ir kokybė yra gera.
Tai va, taip ir išėjo, kad tie lapuočiai pas mus. Ypač mylim juodalksnį, jis toks įvairus: ir kankorėžius turi, ir mediena raudona, ir violetiniai pumpurai labai gražūs, ir auga greitai, ir kvepia. Ligos nepuola, su juo paprasta, nelepus, prigyja greitai. Jam, matyt, mūsų žemėj patinka, per metus iki pusantro metro paauga. Arba gal klimatas jam tinkamas. Jam ir šviesos reikia, ir drėgmės. O Lietuvoj pastaraisiais metais taip ir yra.
Medelius parduodame dviejų metų, o juodalksnį, nes gerai auga, ir vienerių.
- O kaip ąžuolas, bukas, uosis, kuris pradeda nykti, drebulės?
- Kalbant apie tuos kietuosius lapuočius, tai labai lepios medžių rūšys - ilgai auga, sunkiai prigyja ir sunkiai dygsta iš sėklų. Netinka mūsų pasirinktam auginimo būdui, todėl jų neauginame. Reikia kaip nors specializuotis, per daug medžių rūšių auginti negalima, nes prarasi kokybę. O drebulės bus matyt, ar auginsime. Gal mintys suksis apie tas triploidines, greitai augančias ir kaupiančias daug medienos. Aišku, drebulaitės turėtų būti sveikos, kitaip bus sunku jas ne tik išauginti, bet ir parduoti. Todėl reiktų daugiau dėmesio skirti tos pirminės medžiagos gavimui. Kita vertus, jų auginimas panašus į juodalksnių, tai mums neturėtų būti didelių paslapčių.
- Čia tik Jums atrodo, kad nesudėtinga. Pasakyk kam nors, kad visos lysvės rankomis ravimos!
- Tiesiog jei nori, kad būtų gerai, kito pasirinkimo nėra. Esame tvirtai nusprendę nenaudoti jokios chemijos medelių auginimui. Nei skatinančios augimą, nei kovojančios prieš vabalus ar piktžoles. Galvojame, kad medeliai puikiai auga, bent jau pas mus ir be to. Dar nenorime chemija teršti gamtos. Tai čia šioks toks idėjinis nusistatymas išeina. Ir kadangi ravime rankomis, tai taip jau išeina, kad visi išauginti medeliai yra individualiai palepinti rankų dėmesiu.
Žinoma, jei mūsų medelyno plotai būtų keliasdešimties hektarų ploto, tuomet gal ir svarstytume apie chemijos naudojimą naikinti trukdančius augti medeliams augaliukus, bet dabar spėjame suktis ir su keturiomis rankomis. Manau, kad čia daugiau protingo ūkininkavimo savo darže išdava. Teisingai suplanuok lysves, teisingai ir laiku pakirsk medelių šaknis, pravažiuok su traktoriuku ir akėčiomis tarp lysvių ir žiūrėk, kad to ravėjimo nėra tiek ir daug.
Kuomet visa veikla medelyne įsibėgėjo, aš net pagalvoju, kad kitaip savo gyvenimo net nebeįsivaizduoju. Jūsų pašnekovas anksčiau yra sakęs, kad miškas suteikia gyvenimui prasmę, o mums medelynas.
- Pamačius Jūsų darbo vaisius, nesitiki, kaip taip gražiai ir greitai augti gali juodalksniai. Kiek daug ketinate plėstis?
- Čia kaip Dievas ir sveikata duos. Bet, kaip sako Romas, reikia išlaikyti optimalų dydį ir stengtis dėl kokybės. Kiekybė lai būna kitur. Dabar auginame arti 70 tūkst. medelių per metus, esame paskaičiavę, kad geriausias ekonominis efektas mums būtų, jei augintume 100 tūkst. medelių. Šiemet tai bandysime pasiekti ir, matyt, ties tuom ir apsistosime, jei norime užtikrinti gerą, kokybišką derlių. Nors derlius gal čia netinka, nes skamba kaip žemės ūkis, o mes manome, kad medelynas yra tikra miškininkystės, ne žemės ūkio veikla.
- Spėju, didžioji žinių apie medelių auginimą skrynia, jei taip galima pasakyti, yra Romas?
- O taip. Jis specialistas. Nors ir aš, turėdama laisvesnio laiko, nuolat ieškau visokios informacijos apie medelių auginimo technologijas internete. Susiradau bendraminčių. Tai žmonės iš Valstybinės miškų tarnybos Miško dauginamosios medžiagos registro sąrašo. Bendraujame, keičiamės informacija, dalinamės sunkumais. Pastebiu, kad dauguma jaunų vyrų labai draugiški. Išeina tokia vos ne medelių augintojų gildija, net ir auginantys tuos pačius medelius noriai dalinasi patirtimis, apie jokią konkurenciją neteko girdėti. Rodos, tų sodmenų ir taip trūksta, tai kokia čia dar konkurencija. Tą patį galiu pasakyti ir apie privačius miškininkus: jauni, rimtai į savo veiklą žiūrintys žmonės, mėgstantys savo darbą, mylintys mišką. Gera tokiems auginti medelius, visai kita nuotaika.
Arba va, paieškos sistemos internete gali suteikti atsakymus į beveik visus klausimus. Stebuklas, kaip gerai. Internetą galima pavadinti mūsų trečiuoju darbuotoju.
Romas tai kartas nuo karto savo dar mokslo užrašus išsitraukia, kurie nors ir sunku patikėti, bet padeda kasdieniame darbe. Man, kaip ne miškininkei, lieka internetas.
- Ar turite pagalbininkų?
- Neturime, nes jei samdytume, mūsų veikla nebūtų ekonomiškai pagrįsta. O ir pajudėti reikia, nors esame ir vyresnio amžiaus, bet prisiverčiame. Su gamta reikia protingai elgtis. Piktžolių pas mus būna mažai, nes neleidžiame joms subrandinti sėklų ir jų paskui išbarstyti. Kadangi esame šalia, nesudėtinga pastebėti, kaip kas auga. O ar samdinys tai pastebėtų, sunku pasakyti, gal ir pritrūktų to dėmesio.
Dirbame individualios veiklos pagrindu, tai net ir teisiškai negalėtume samdyti žmonių. Stengiamės dirbti tik iš to, ką esame arba sukaupę, arba uždirbame. Kažkaip nesinori turėti paskolų, jaustis skolingu. Tai suteikia daugiau laisvės sprendimams.
Medelynas turi savų pliusų, sodinti ir kasti sodmenis čia yra nepalyginti smagiau nei miške. Gal nuskambės keistai, bet čia nėra nei kelmų, nei šakų, nei pelkučių. Kaip kokioje operacinėje vaikštai ir darbuojiesi su medeliais. Tik, kad po atviru dangumi.
- Mūsų šalyje medelynų veikla reglamentuota, medelių kilmė, kokybė tikrinama kelių institucijų. Kaip vertino jus?
- Atvažiavo komisija, pažiūrėjo, apėjo ir sako: „Idealus medelynas”. Pas mus, kaip matote, vaizdas kaip darže. Esame matę tokių medelynų, kur per žoles medelių nesimato. Tai kur jie ten gerai augs? Paslaptis yra paprasta – reikia netingėti ravėti ir rinktis geros kokybės sėklą. Kita vertus, ne visi tokį darbą nori ir gali dirbti. Mums gal lengviau, nes mums patinka, o ir pasirinkimo kito nėra.
- Grįžkime prie miškininkystės. Kuris medelio augimo laikotarpis yra svarbiausias, kad užaugtų geros kokybės medis?
- Be abejo, pirmieji metai. Čia kaip pas vaikus, vaikystė gali užprogramuoti žmogaus elgesį visam gyvenimui, taip ir čia – jei pirmaisiais metais medelis stiprus, gerai auga, drąsiai stiebiasi į viršų, tai, žiūrėk, jis ir po pasodinimo miške gerai jausis. O jei paliegę bus medeliai medelyne, tai ir jų ateitis skurdoka, kiti nė kitų metų gali nesulaukti. Ir nebus kalta nei miško paklotė, nei sodintojo darbas. Tiesiog prastos kokybės medeliai.
- Netrukus prasidės miškasodis. Į ką patartumėte atkreipti dėmesį, kad pats prigijimas būtų kokybiškas?
- Labai svarbu yra apsaugoti medelių šaknis, ypač tas mikroskopines, plonąsias, į plaukus panašias, nuo vėjo ir tiesioginių saulės spindulių.
- Ar svarstėt kada bendravimą su kitais medelių augintojais įprasminti kita forma, pavyzdžiui, klubu, gildija, asociacija?
- Tai, kad mes labai kantrūs žmonės. Ir laiko nėra. Yra konkretus darbas, kurį dirbame, ir jį reikia atlikti gerai. Nesinori per daug anei politikuoti, nei kitiems gyvenimo gadinti arba iš kitų vien nuoskaudas girdėti. Tai ir nesiveržiame. Mes net parodose nedalyvaujame ar turguose nestovime, nes nėra kada.
