Ar jums niekada neiškilo klausimas, kokia vieno ar kito Lietuvos miesto vardo kilmė? Lietuvoje miestų kiek daugiau nei 100. Jeigu prie jų pridėsime kaimus, kitas gyvenvietes, skaičių kreivė kaip mat šoks aukštyn. Kiekvieno miesto istorija savita ir unikali. Suprasdami ją, labiau vertinsime ir tausosime vietas, kuriose gyvename.
Kėdainiai kilę iš pavardės Kėdainis. Elektrėnų vardas – dirbtinis, kilęs iš žodžio elektra, matyt, taip norėta įamžinti anuo metu didžiausią Lietuvos elektrinę. Kupiškis savo vardą paveldėjo iš upės Kupa. Šiauliai – greičiausiai iš pavardės Šiaulys.
Bene daugiausiai Lietuvos miestų pavadinimų, kilę iš pavardžių ir vandenvardžių – upių, upelių, ežerų. GRYNAS.lt pasidomėjo ir išsirinko įdomiausius, kurie būtų susiję ne tik su upėmis ir ežerais, bet ir su kitais gamtos reiškiniais.
Alytus – vienas seniausių Lietuvos miestų. Nuo 1387 m. dokumentuose vadinamas miesteliu, o 1466 metais – valsčiumi. Dėl miesto kilmės buvo įvairiausių nuomonių. Manoma, kad vardas kilo iš tokio pat upės ar ežero vardo. Nors tokio ežero ar upės dabar nėra. Tačiau pro Alytų į Nemuną teka upelis, vardu Alytupis. Pirminis šio upelio vardo variantas, matyt, buvo Alytus. Tad upės vardas niekuo nepasikeisdamas tapo miesto vardu.
Anykščiai – pirmą kartą minimi 1440 m. (pasak kai kurių šaltinių, 1422 m.) kaip karališkasis Anykščių dvaras. Tyrinėtojai linkę manyti, kad miesto vardas kilęs iš upės. Prie Anykščių į Šventąją įteka upė Anykšta. Jei žvelgsime iš geografinės padėties, Anykščiai įsikūrę Šventosios ir Anykštos santakoje, tad tai tikrai įmanomas variantas.
Biržai – minimi 1415 m., kai Jogaila, lankydamas Lietuvos žemes, apsilankė ir Biržuose. Vardo kilmė nėra visiškai aiški. Dar vieni Biržai (kaimas) yra Akmenės r. Biržai yra kilęs iš bendrinio žodžio biržis, beržynas, ruplusis beržas, beržynėlis ir pan. Pirminė vardo reikšmė, matyt, buvo susijusi su miško krūmu, kitaip tariant, beržyno, beržynėlio ar pan. sąvokomis.
Druskininkai – minimas, kaip kaimas, 1765 metais. Buvo spėjama, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken yra tie patys Druskininkai (vok. Salz – druska). Bet vėlesni tyrinėjimai šio spėjimo nepatvirtino, nes vokiečių kronikose esantis Salzininken pasirodė yra dabartiniai Šalčininkai. Taigi Druskininkai galėjo susidaryti iš amato, verslo, užsiėmimo – druskininkas (žmogus kontroliuojantis druskų kasyklas ir druskos viryklas).
Kelmė – pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1294 m. Vardas aiškintas įvairiai. Kai kuriuos tyrinėtojus suklaidino kryžiuočių kronininkų senieji užrašymai Kymel. Kai kurie manė, kad tai tas pat lietuvių žodis – kiemelis. Tačiau pirminė vardo Kelmė reikšmė, matyt, buvo kelmuota vieta, kelmynė. Pagal pirminę reikšmę, vietovardis Kelmė būtų panašus į: kelmynė, kelmynas, kelmytė, kelmuota vieta, vieta, kur daug kelmų ir pan.
Kernavė – vieną seniausių Lietuvos gyvenviečių. Pirmą kartą minima 1279 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. Vietos vardas sietinas su žodžiu kernavė - „klampi vieta pievose, miškuose“. Šis žodis užfiksuotas tik Panevėžio rajone, Uliūnų kaime, tačiau gali būti, kad senovėje jis buvo žinomas ir plačiau. Taigi iš bendrinio žodžio kernavė kilo upės vardas Kernavė, o iš upės – toks pats miestelio pavadinimas, kokį turime šiandien.
Klaipėda – miesto pradžia laikomi 1252 m.. Čia kryžiuočiai pastatė pilį, kurią pavadino Memelburg. Vokiečiai ik šiol vadina miestą Memel. Tai suvokietintas Nemuno vardas. Taip atsitiko todėl, jog anuomet manyta, kad Kuršių marių sąsmauka ties Klaipėda yra Nemuno žiotys. Kaip teigia rašytiniai šaltiniai, Klaipėdos vardas pirmą kartą paminėtas 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje. Dėl vietovardžio kilmės iki šiol kyla diskusijos. Manoma, kad pirminė reikšmė galėjo būti „lygi, žema vieta“. Kiti mano, kad Klaipėda kilo iš tokios pat ar panašios pavardės (Klaipėdžius, Klaipėdaitis, Kleipėdžius). Visgi didelė dalis tyrinėtojų mano, kad geriausiai laikytis pirmojo varianto, nors kol kas faktų įrodyti nenuginčijamą vardo kilmę trūksta.
Laukuva – pirmąkart paminėta 1253 m. kaip svarbus gynybinis centras Mindaugo sutartyje su kryžiuočiais. 1254 m. Mindaugas Lietuvos vyskupui Kristijonui atidavė pusę Laukuvos. Nuo 1655 m. – miestelis. Vardo kilmė iki šiol neaiški. Šio krašto tarmių žinovas Petras Jonikas, miestelio vardą kildina iš bendrinio žodžio laukuva - „pieva prie ežero, paežerės pieva“.
Tauragė – pirmą kartą minima 1507 m. pastačius bažnyčią. Nuo 1539 m. jau buvo pažymėta O. Magnaus sudarytame jūrų žemėlapyje. Miestas įsikūręs prie Jūros upės vingio. Be Tauragės miesto, Lietuvoje yra dar kelios vietos, turinčios vardą Tauragė. Tai pieva prie Žarėnų (Telšių r.), piliakalnis prie Tryškių (Telšių r.), pieva prie Gelvonų (Širvintų r.), vienkiemis Kurklių apylinkėje (Anykščių r.). Vietų vardo Tau-ragė antrasis žodis ragas nebūtinai reiškė žvėries ragą, o kampą, vingį, lanką. Tad vietovardžio Tauragė pirminė reikšmė buvo „tauro ragas“ arba „tauro kampas“ – turbūt taip buvo vadinamos vietos, kur veisėsi, gyveno, taurai. Lietuviai itin mėgo medžioti taurus, tad nenuostabu, kad tokiais miestų vardais galėjo pavadinti geriausius medžioklės plotus.
Trakai – vienas seniausių miestų mūsų krašte. Spėjama, kad istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1337 m. Vardas kilęs nuo žodžio trãkas: „pakilesnė vieta miške, iškirsta ar išdegusi miško vieta, visuma krūmų veislių, sudaranti žemutinį miško ardą“, daugiskaitos.
Vilkija – minima nuo 1426 m. 1450 m. buvo muitinė, nuo 1486 m. – valsčiaus centru ir galiausiai 1512 m. tampa miestu, patekusiu į 1529–1567 m. neprivilegijuotų LDK miestų sąrašą. Vardas kildinamas iš bendrinio žodžio vilkija, vilkų gauja. Matyt, taip vadintos vietos, kuriose buvo daug vilkų.
Parengta pagal Aleksandro Vanago knygą „Lietuvos miestų vardai“.
