Šiuo metu Druskininkų atliekų forume viešinti Bea lietuviams pristato savo knygą „Namai, kuriuose nekaupiamos atliekos“ (angl. „Zero Waste Home“ ) ir pasakoja, kaip sukaupti kuo mažiau šiukšlių.
- Kada ir kodėl susidomėjote bei pradėjote rūpintis grąžinamuoju perdirbimu?
- Nuo 1992-ųjų metų, kai apsigyvenau Kalifornijoje, pastebėjau, kad visi rūpinasi grąžinamuoju perdirbimu, taigi, ir pati ėmiau taip elgtis. Visgi, kitaip nei daugelis galvoja, mano šeimoje buitis be atliekų (angl. „zero waste“) siejama ne su rūpesčiu, kad kuo daugiau atliekų būtų perdirbta, bet su siekiu, kad kuo mažiau atsirastų tokių šiukšlių, kurias tektų perdirbti arba kompostuoti. Kitaip sakant, mes, visų prima, stengiamės užkirsti kelią atliekų susidarymui. Tai darome vadovaudamiesi penkiomis nesudėtingomis nuostatomis – vadinamosiomis 5P, pagal kurias kiekvienas daiktas ar produktas turi būti įvertintas prieš įsigyjant, neperkamas, jei nėra visiškai būtinas, o įsigijus kartotinai panaudojamas ir tik tada pristatomas perdirbti arba kompostuojamas.
- Kaip įmanoma sukaupti tik vieną stiklainį šiukšlių? Kokio pagrindinio principo reikia laikytis?
- Kaip aiškinu savo knygoje „Zero Waste Home“ ,Namai, kuriuose nekaupiamos atliekos, 5P taisyklės, kuriomis vadovaujantis pavyksta sukaupti tik vieną litrinį stiklainį šiukšlių per metus, gana paprastos. Tereikia visų jų iš eilės laikytis.
Pirma, palikite tai, ko nereikia. Pavyzdžiui, atsisakykite vienkartinių plastikinių maišelių ar informacinių bei reklaminių lankstinukų.
Antra, pirkite mažiau. Pavyzdžiui, drabužių ar baldų.
Trečia, panaudokite kartotinai. Pavyzdžiui, pirkite dėvėtus drabužius, stenkitės panaudoti tuos, kuriuos norėtumėte išmesti, be to, eikite apsipirkti pasiėmę daugkartinius maišelius ir tarą.
Ketvirta, perdirbkite tik tai, ko nebuvo įmanoma atsisakyti arba panaudoti kartotinai.
Penkta, pūdykite. Kompostuokite, vaisių žieveles, pūkus, plaukus, sąšlavas.
- Ką manote apie žmones, neprisidedančius prie grąžinamojo perdirbimo ir dar bandančius pateisinti tokį aplaidumą?
- Nekaltinu jų. Juk grąžinamasis perdirbimas nėra su masiniu švaistymu susijusios problemos sprendimas. Būtina imtis prevencinių veiksmų.
- Jūsų namuose beveik nesusidaro atliekų. Galbūt teko ko nors apskritai atsisakyti? Pavyzdžiui, galbūt perkate mažiau arba net neperkate to, ko tikrai norėtumėte, bet negalite, nes žinote, kad susidursite su grąžinamojo perdirbimo problema.
- Kaip jau minėjau, pirma ir pati svarbiausia nuostata, kurios būtina laikytis stengiantis, kad namie kauptųsi kuo mažiau šiukšlių, – tai sugebėjimas pasakyti „Ne“. Visada reikia pagalvoti prieš paimant kokį nors siūlomą daiktą. Atsisakykite reklaminių lankstinukų, informacinių skrajučių, vizitinių kortelių, vienkartinių plastikinių maišelių ir indų, be to, pasirūpinkite, kad į jūsų pašto dėžutę nebūtų metama įvairios reklaminės medžiagos. Jei rinksite tokius daiktus, ne tik susiviliosite įsigyti šį tą papildomo, bet ir atsigabensite namo krūvą būsimų šiukšlių, todėl vėliau teks sukti galvą, kaip jomis atsikratyti. Atsisakymas arba, kaip pirmojoje taisyklėje apibrėžta, palikimas, ko nereikia, yra svarbiausias žingsnis namų be atliekų link. Toks turi būti gyvenimo būdas. Pamėginkite ir įsitikinsite, kokiai gausybei nereikalingo šlamšto pavyksta užkirsti kelią.
- O ar įmanoma susitvarkyti buitį taip, kad atliekų susikauptų dar mažiau nei vienas stiklainis?
- Pernai prikauptas stiklainis buvo net dvigubai mažesnis už tą, kurį prikaupėme užpernai, todėl turiu atsakyti, kad įmanoma sukaupti ir mažiau atliekų. Visgi atsižvelgiant į gamybos technologijas, bent kažkiek atliekų vis tiek atsiras.
Galiu išvardyti tai, kas pernai nukeliavo į atliekų stiklainį, nes kitaip tam tikrų daiktų atsikratyti buvo neįmanoma.
Remonto reikmenys. Abrazyvų juosta, keletas padėkliukų pagrindų, elektros laidų galiukai, pasenęs virtuvės kriauklės sandariklis, gabalėlis tualetinio popieriaus, kuriuo teko nuvalyti sandariklio perteklių, susidėvėjusi porolono juostelė.
Išmaniojo telefono dėklas. Labai nudžiugau radusi padėvėtą dėklą, į kurį, kaip maniau, bus galima įdėti telefoną, tik pamiršau išsiaiškinti jo galiojimo terminą. Silikonas juk neperdirbamas, todėl kai dėklas įtrūko, jis atsidūrė atliekų stiklainyje.
Vonios reikmenys. Pora tuščių medicininių pakuočių, kurias davė gydytojas, sulūžęs flakono antgalis, kontaktinių lęšių lipdukai, kompresas ir pleistras. Nežinia, iš kur, nes tokių daiktų mes neperkame. Dar susidėvėjęs dantų šepetėlis, vyniojamoji tampono plėvelė, palikta viešnios, nežinojusios apie mūsų gyvenimo būdą.
Kanceliariniai reikmenys. Gabalėliai lipnios juostos nuo gautų siuntinių, lipni plėvelė nuo pašto ženklų, UPS, kurios paslaugomis naudojamės, etiketės, rasto sulūžusio pieštuko grafitinės širdelės drožlės, kitos dalys buvo kompostuotos.
Pomėgiai. Susidėvėjęs poroloninis dviratininko šalmo pamušalas ir lipni plėvelė nuo naujo pamušalo, laminuotos medžiagos gabalėliai, likę apkarpius savo gamybos užrašų knygelę, plaukų tinklelis, likęs po savanoriško darbo maisto banke.
Virtuvės reikmenys. Maisto produktų lipdukai, plastikinė sūrio etiketė, svečių kramtomosios gumos gabalėliai, šokoladinių vaflių pakuotė, surūdijęs indaplovės grotelių virbas.
Kelionės. Bagažo lipdukas, priklijuotas, kai dėl kažkokios priežasties teko priduoti bagažą, specialus laminuotas nebegaliojančio paso puslapis, kiti puslapiai buvo perdirbti, o viršeliai išsiųsti menininkui, kuris juos panaudojo įgyvendindamas meninį sumanymą.
Drabužiai. Kuprinės, drabužių ir raištelių etiketės.
- Ar buitis be atliekų – gyvenimo būdas, ar pomėgis?
- Siekti buities be atliekų mūsų šeimai nėra ir niekada nebuvo trumpalaikis eksperimentas ar koks projektas. Tai mūsų gyvenimo būdas.
Buities be atliekų siekio esmė – kuo labiau sumažinti buitinių atliekų susidarymą visiškai neapsisunkinant gyvenimo. Laikantis tokio požiūrio svarbiausioje vietoje atsiduria potyriai, įspūdžiai, kuriuos sukelia įdomi ir smagi veikla, bet ne daiktai.
- Į kokių atliekų grąžinamąjį perdirbimą turėtume atkreipti daugiau dėmesio?
- Daugiau dėmesio reikia kreipti ne į grąžinamąjį perdirbimą, bet, visų prima, į atliekų nesusidarymą. Vartotojai prieš vartodami turi bent du kartus pagalvoti. Kai kurie mano, kad jų vienų elgesys nieko nepakeis, o aš, atvirkščiai, tikiu, kad pokyčiai prasideda namuose, nuo mūsų pačių. Juk pirkimas – tai tarsi balsavimas. Kaskart įsigydami prekę prisidedame prie tvarios aplinkos kūrimo arba išreiškiame pritarimą priešingoms idėjoms.
- Lietuvoje grąžinamasis perdirbimas kelia labai daug problemų. Mes priklausome tiems, kurie prikaupia ypač daug atliekų. Kodėl, jūsų manymu, turėtume nekaupti atliekų?
- Atliekų kaupimas siejasi ne tik išteklių, bet ir su pinigų bei laiko švaistymu. Pirkdami vienkartinę prekę tiesiog švaistome ir laiką, ir pinigus, nes įsigyjame kažką visiškai nereikalingo. Juk visus vienkartinius daiktus galima pakeisti daugkartiniais. Išmesti įsigytą vienkartinį daiktą yra tas pats, kas išmesti pinigus.
Buitis be atliekų vertinga ne tik žiūrint iš aplinkosaugos taško. Toks gyvenimo būdas gerokai pakylėja gyvenimo standartus. Taip gyvenant atsiranda žymiai daugiau laiko, be to, pavyksta net 40 proc. sumažinti išlaidas. Dar svarbiau tai, kad buities be atliekų idėja skatina įdomiau gyventi – semtis įspūdžių užuot kaupus daiktus. Galima tik įsivaizduoti, kaip būtų puiku, jei visi siektų įgyvendinti šią puikią idėją. Tik pagalvokite, kaip gyventume, jei mums rūpėtu ne turėti, o būti.
- Ką žmonės mano apie jūsų pasirinktą gyvenimo būdą? Galbūt vadina jus keistuole?
- Tuo metu, kai prabilome apie savo gyvenimo būdą (iš pradžių aprašiau jį tinklaraštyje, o vėliau – per žiniasklaidą), atliekų nesusidarymas buvo siejamas tik su pramoniniais procesais, bet ne su buitimi. Taigi, iš žmonių, nesuprantančių, ką reiškia nekaupti atliekų kasdieniame gyvenime, neįsivaizduojančių, kuo užsiimame, ir nesuvokiančių, kam to reikia, sulaukėme nemažai neigiamų komentarų.
Kai kurie tvirtino, kad mūsų gyvenimo būdas ekstremalus ir tiesiog neįmanomas. Bet kaipgi galima vadinti jį neįmanomu, jei aš taip gyvenu? Buvo ir tokių, kurie sakė, kad nesukaupiame atliekų, nes daug laiko praleidžiame skrydžiuose, mėsą valgomi kartą per savaitę, tualetinį popierių naudojame... Na, prisipažinsiu, kad jei prieš aštuonerius metus būčiau išgirdusi apie beveik nė kiek atliekų nesukaupiančią šeimą, būčiau pagalvojusi, kad tai kažkokie kuoktelėję hipiai, kad žmona greičiausiai niekur nedirba, ištisas dienas skiria namų ruošai ir kaip įmanydama stengiasi susidoroti su atliekomis. Taigi, kritika, kurios sulaukėme, manęs pernelyg nenustebino. To ir buvo galima tikėtis gyvenant vartotojiškoje visuomenėje. Visgi papasakota istorija privertė žmones permąstyti savo pačių pirkimo įpročius ir neretai visiškai pakeisti nuomonę. Mes juk nenurodinėjame kitiems, kaip gyventi, o tiesiog dalijamės patirtimi ir viliamės paveikti kitus.
Laikui bėgant ir gausėjant atitinkamos informacijos, pagaliau pavyko pakeisti su buitimi be atliekų susijusius klaidingus įsitikinimus. Toks gyvenimo būdas buvo pradėtas laikyti visiškai įmanomu. Buities be atliekų sąvoka tapo priimtina ir kritika liovėsi, nes visuomenė įsitikino, kad mes anaiptol ne keistuoliai, o įprastai gyvenantys šiuolaikiški žmonės, prasmę matantys patirties, bet ne daiktų kaupime. Mano knyga „Zero Waste Home“, išversta jau į 12 kalbų, ir tinklaraštis sukėlė visuotinį judėjimą. Tūkstančiai įvairių pasaulio šalių gyventojų jau vadovaujasi buities be atliekų strategijomis. Svarbu ir tai, kad duris atvėrė nemažai parduotuvių, kuriose nenaudojama pakuočių!
