Žinomiausias Lietuvos hidrologas
Vandenyje vykstantiems procesams skirtuose vadovėliuose ir monografijose dažnai vartojamos tokios sąvokos kaip „lietuviškas metodas“ ar „lietuviškoji lygtis“, kalbama apie lietuviškąją mokyklą bei jos patirtį. Tuo pasigirti galime tikrai nedaugelyje sferų. Ypač kalbant apie mokslinės kompetencijos įvertinimą (o būtent tai paprastai mėginama nusakyti aukščiau pateiktais žodžių junginiais). Tad kas gi taip atkreipė pasaulio dėmesį į mūsų šalį gana siaurame ir specifiniame mokslinio pažinimo profilio segmente?
Didžioji dalis nuopelnų sėkmingai garsinant Lietuvos vardą šiuo atveju priklauso vienam žmogui – Steponui Kolupailai (1892–1964). Dauguma aktyviai mokslais apie Žemę bei jų istorija nesidominčių skaitytojų gali būti nebent probėgšmais girdėję šį vardą. Taip, yra šia pavarde pavadinta gatvė Kaune, memorialinė lenta ant namo, retkarčiais pasirodo jubiliejinėms datoms skirtų publikacijų... Vienas iš daugelio kažkur minėtų, girdėtų žmonių. Bet retas tautietis, gatvėje paklaustas, su kuo jam asocijuojasi S. Kolupailos pavardė, nurodytų vandenį ar hidrologiją. Dauguma negalėtų nurodyti nieko. Ir tai, beje, būtų labai geras pavyzdys, rodantis kaip mažai žinome apie savo šalies pasiekimus, apie jų autorius, apie visą teigiamąją praeities, dabarties, o dažnai ir ateities pusę. Ak, tas nelemtas noras nuolat burbėti iš pavydo, net nenujaučiant kiek daug žmonių nuoširdžiai džiaugtųsi ir didžiuotųsi tokio lygio laimėjimais.
Kita vertus, tiksliai nurodyti veiką, kurioje S. Kolupailos nuopelnai didžiausi, ne taip jau ir lengva. Jis pralenkė kitus ne tik tose srityse, kur nuosekliai darbavosi, bet ir tose, kuriomis domėjosi skatinamas nuolatinio entuziazmo pažinti naują. Vienas aktyviausių skautų judėjimo dalyvių, fotomėgėjų sąjungos pirmininkas, Kauno miesto tarybos narys, daugelio žurnalų, laikraščių ir kitų leidinių redaktorius bei aktyvus bendradarbis... Šios asmenybės unikalumą ir interesų plotį vaizdingai liudija ne itin sėkmingi apie S. Kolupailą rašiusių autorių mėginimai išvardinti visuomenines organizacijas, kurioms jis priklausė.
Pradėję nuo skautų sąjungos tarybos ir atskirų jos padalinių bei studentiškų korporacijų minėjimo, daugelis biografų būdavo priversti padėti daugtaškį po to, kai, paskyrus beveik puslapį vien institucijų pavadinimų sąrašui, suvokdavo, kad detaliai visko neaprašys. Lietuvos geografų draugija, Lietuvos profesorių draugija Amerikoje, Lietuvos fotomėgėjų draugija, Lietuvių–amerikiečių, Lietuvių–latvių, Lietuvių–švedų draugijos, Pabaltijo geodezinė komisija, Lietuvos inžinierių ir architektų sąjunga, Lietuvos energijos komitetas. Bendrijų, komisijų, fondų, sąjungų ir panašių organizacijų, su kuriomis buvo susijusi šio žmogaus veikla, sąrašą būtų galima dar ilgai tęsti. Dirbta daug ir darbuotasi energingai. Įvairiu metu ir skirtingose vietose. Tad ir nuveikta nemažai – visur, kur dalyvauta, paliktos aiškios žymės.
Lietuvą pasirinko pats
Visgi neabejotina: daugiausia pasiekta vandens tyrimuose. S. Kolupailos įdirbis šioje srityje milžiniškas. Ir vėl – itin įvairus. Būdamas mokslininkas, šis žmogus pirmiausia išgarsėjo kaip unikalių knygų ir straipsnių autorius bei naujų tyrimo metodų ir prietaisų kūrėjas. 1915 m. baigęs Matavimo institutą Maskvoje ir likęs jame dirbti, jau po trijų metų S. Kolupaila parašo hidrometrijos vadovėlį – pirmąjį Rusijoje išleistą šios srities veikalą. Nuopelnai išsyk įvertinami: 1919 m. jis tampa Matavimo instituto profesoriumi, 1920 m. – Rusijos centrinės vandens ūkio statybų valdybos nariu. Deja, ilgai džiaugtis neteko. Vis atšiauresnės komunistų režimo sąlygos vertė skubiai ieškoti saugesnių gyvenimo perspektyvų. 1921 m. rugsėjo 15 d. jis su žmona ir vos metukų dukra atvyksta į Lietuvą. Kviečiamas gimnazijos laikų draugo, Vasario 16-osios akto signataro, tuomečio Lietuvos švietimo ministro K. Bizausko atvyksta kupinas entuziazmo ir noro padėti atsikuriančiai tėvynei, bet ... nedaug temokėdamas lietuviškai.
Šioje pasakojimo vietoje dera trumpam sustoti ir kiek atsigręžti S. Kolupailos vaikystės link. Juk daug kam keista: šnekame apie žmogų, kurio pavardė, kitur ją išgirdusiems, dažnai tampa akstinu, verčiančiu pasidomėti Lietuva, ir kartu turime pripažinti – pats S. Kolupaila ilgokai nelaikė savęs lietuviu. Panašu, kad dabartinės Latvijos paribyje (Aglonos apylinkėse šalia Daugpilio) gimęs būsimasis profesorius ankstyvoje jaunystėje savo tautybe nelabai ir domėjosi. Šeimoje šnekėta lenkiškai (nors nuo Vabalninko kilęs tėvas – lietuvis), mokyklose mokytasi rusiškai, o su tautinio atgimimo idėjomis, matyt, prasilenkta...
Po pasaulį išsimėtę Stepono broliai ir seserys – šeimoje būta šešių vaikų – į Lietuvą taip ir neatsigręžė. Bet jis grįžo. Grįžo kaip į tikrą gimtinę. Joje pritapo ir ją išgarsino.Turbūt nemenkai prie to prisidėjo ir lietuviškų šaknų turėjusi žmona Janina. O gal kaip tik tas anksti, su tėvais ir vienam bekeliaujant po Rusijos imperijos platybes, susiformavęs kosmopolitiškumo segmentas? Ta bendrųjų vertybių dalis, leidusi laisviau orientuotis sunkiose situacijose, bet nekliudžiusi jaustis tikru Lietuvos patriotu.
Leidinius leido įvairiomis kalbomis
Dabar tos priežastys ne tokios jau ir svarbios. Daug svarbiau, kad beveik netyčia į tėvynę grįžęs žmogus sugebėjo taip greitai suvokti, kur ir kam jis čia reikalingas. Veikla prasideda išsyk po grįžimo. Žodis „hidrologija“ to meto Lietuvoje – dar nieko nesakantis. Būdamas šios srities žinovas, S. Kolupaila imasi mėginimų jį įprasminti. Pradžioje dėsto Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, mokosi kalbos, lanko svarbius ir kol kas labiau iš knygų pažįstamus Lietuvos objektus. Viena pirmųjų kelionių – į Smalininkus. Jis važiavo apžiūrėti nuo 1811 m. veikiančios vienos seniausių Europoje vandens matavimo stoties. O paskui pasipila mokslo darbai. Jau 1922 m., nepraėjus nė metams nuo grįžimo, – pirmasis straipsnis lietuvių kalba.
Per gyvenimą profesorius įvairiomis kalbomis paskelbė apie 500 mokslo ir populiariųjų straipsnių. Pats jų, matyt, nebuvo linkęs skirstyti pagal moksliškumą, tad ir plačiajai visuomenei skirtuose leidiniuose dėstytos mintys visad grindžiamos aiškiais faktais ir tyrimų medžiaga. Netruko pasirodyti ir fundamentalūs darbai: knygos apie vandens matavimus ir jo naudojimą, studijos apie svarbesnes Lietuvos upes, hidrologiniai metraščiai, vadovėliai. Tarsi savaime įsisukama į platų veiklos ratą. Pradžioje dirbęs tik Dotnuvoje, nuo 1922 m. S. Kolupaila jau darbuojasi ir Kauno universitete, nuo 1923 m. dar ir vadovauja Hidrometrinei partijai (svarbiausiai hidrologinius tyrimus vykdžiusiai Lietuvos organizacijai), o nuo 1924 m. kartu dėsto jau ir Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje.
Rašant apie šį žmogų dažnai stebiesi – kaip visur spėta, kokios milžiniškos erdvės vienu metu aprėptos. Mintys, norom nenorom, linksta net prie itin savitų asociacijų: gal vandenį tyręs žmogus įgyja vandeniui būdingas savybes – gyvumą, minties gaivumą, gebėjimą skverbtis gilyn? Tarpukariu jo jau spėta detaliai išgvildenti specifinius hidrologinių matavimų ir skaičiavimų klausimus (rezultatai, paskelbti užsienio spaudoje, išsyk sulaukė pripažinimo), beskaitant pranešimus mokslinėse konferencijose aplankyta didžioji dalis Europos, Rusijoje, JAV (tuoj pat grįžus įspūdžiais ir patirtimi dalintasi Lietuvos žurnaluose), domėtasi hidroenergetikos plėtros šalyje galimybėmis (kas, manoma, net padėjo laimėti bylą dėl elektros energijos kainų sumažinimo 1937 m.). Nenuostabu, kad 1940 m. S. Kolupaila jau VDU profesorius, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys.
Šlovę atnešė unikali patirtis
Mokslinės ir techninės kūrybos bei karjeros galimybes lyg kokia užtvanka pertveria II pasaulinio karo sumaištis. Viena po kitos keičiasi valdžios, griūva įprasta tvarka, byra planai... Universitetas kelissyk pertvarkomas, o 1943 m. uždaromas. Ir visuotinės suirutės metu profesorius nenuleidžia rankų. Paslapčia vyksta studijos (1943 m. jam vadovaujant,apginta ir pirmoji šalyje daktaro disertacija hidrologine tema), bet daugiausia laiko šiuo chaotišku periodu S. Kolupaila skiria kelionėms. Vos atgavus Vilniaus kraštą, praplaukiama Nerimi, po kelių metų baidarėmis detaliai „išmaišomas“ (o kartu ir nuodugniai ištiriamas) Šventosios baseinas.
Beje, pomėgis keliauti, atsineštas iš jaunystės, kai besidarbuojant Turkestane ir Pavolgyje, spėta pažinti tolimųjų kraštų gamtą, lydėjo šį žmogų visą gyvenimą. Tarpukaryje su skautais kasmet organizuoti žygiai upėmis ir ežerais, o išvykus į užsienius (ne tik emigracijoje, bet ir trumpalaikių komandiruočių metu) nuolat dairytasi po pakrantes. Vandens trauka ir nuolatinis noras jį pažinti – štai jėgos, kurių poveikį profesorius jautė visą gyvenimą.
Šio poveikio rezultatai rimčiausiai atsiskleidė jau ne Lietuvoje. Suvokdamas niūrias tolimesnio darbo tėvynėje perspektyvas, 1944 m. S. Kolupaila išvyksta į Vokietiją, o 1948 m. persikelia į JAV. Dar besiglaudžiant Vokietijos pabėgėlių stovykloje išleidžiamas hidraulikos vadovėlis, spėjama padirbėti pasaulinio garso hidrologinės įrangos gamintojų „Ott“ firmoje (beje, dar 1941 m. siūliusioje finansuoti S. Kolupailos „Hidrometrijos“ – rimčiausio tuometėje Europoje šios srities veikalo – vertimą į vokiečių kalbą, bet taip ir nespėjusioje šio pasiūlymo įgyvendinti) ir net svariai patobulinti klasikinio vandens srovės greičio matavimo prietaiso – hidrologinio suktuko – daviklio formą. Bet reikšmingiausi darbai pabaigti anapus Atlanto. Dar Vokietijoje per kelis metus išmokta anglų kalba jau 1949 m. pritaikyta tiesioginiame darbe: nuo šių metų pradžios S. Kolupaila – Notre Dame universiteto profesorius. Vėl paskaitos, pratybos, pranešimai konferencijose. Lyg ir vienas iš daugelio panašia veikla užsiimančių mokslininkų.
Gal tokiu kolegų akyse būtų ir likęs, jei ne 1961 m. pasirodžiusi knyga. „Hidrometrijos bibliografija“ – taip lietuviškai vadintųsi šis anglų kalba išleistas beveik tūkstančio puslapių apimties kūrinys. Kurinys, labiausiai išgarsinęs ir S. Kolupailos, ir Lietuvos (dedikacija priešlapyje skelbia – „Šis veikalas skiriamas Tėvų Žemei Lietuvai“) vardą tarp pasaulio hidrologų. Tai knyga, kurią iki šiol cituoja visų rimtesnių su vandens tyrimais susijusių vadovėlių bei studijų autoriai. Čia profesorius sudėjo visą savo jaunystės ir brandos metų patirtį, sukauptą Europoje.
Knyga buvo skirta JAV hidrologams pirmiausiai siekiant supažindinti juos su senajame žemyne vykdomų tyrimų metodais ir istorija. Bet leidinyje pateikta medžiaga pasirodė esanti tokia unikali, kad netrukus jis tapo vienu labiausiai vertinamu šios srities veikalų pasaulyje (ir išliko tokiu iki šiol). S. Kolupaila parašė jį jau artėdamas link gyvenimo finišo, naudodamasis visu savo dar nuo studentiškų laikų kauptu archyvu, ilgalaikių tyrimų patirtimi. Tarsi tyčia skubėdamas išeikvoti visą dar nepanaudotą energiją. Ir kaip po to nelyginti žmogaus ir upės kelio? Srūva, plaukia pakeliui rinkdama vandenis, kol išsilieja...
Simboliškai po šių minčių skamba ir citata iš S. Kolupailos knygos „Mūsų vandens keliai“ įžangos: „Autorius nesiskaitė su politinėmis sienomis, tikėdamas, kad jos turi būti atviros kilniems vandens keliautojų tikslams“. Ne apie gyvenimą čia profesorius šnekėjo - apie keliones upėmis. Bet ar nepanašu?
