Abu keliautojai pasakoja, kad buvimas gamtoje jiems tarsi įaugęs į kraują. Algirdas nuo pat vaikystės yra įpratęs būti miškuose, miegoti palapinėse ir gaminti maistą ant laužo. Per visas keliones jis aplankė daugybę šalių ir grožėjosi įvairia gamta, bet kaskart grįždamas į Lietuvą negali atsistebėti mūsų gamtos grožiu.
„Mes neturime kalnų, o upės pas mus nešniokščia taip, kaip Kirgizijoje, tačiau ta žaluma yra išskirtinė ir kerinti. Prisimenu, sugrįžęs iš Indijos kelis mėnesius niekaip negalėjau atsistebėti, kokie žali mūsų medžiai, krūmai, žolė. Nors ten žalumos taip pat matėme daug, ji ten kitokia. Pilka, galbūt išdegusi nuo saulės, gal apsinešusi dulkėmis. Todėl pasidaro labai skaudu, kai supranti, kad, deja, ne visi žmonės supranta, kiek daug mes čia turime.
Yra žmonių ir verslų, kurie ieško, kaip išnaudoti šį mūsų visų turtą, kaip pasipelnyti iš jo. Manančių, kad ta trumpalaikė finansinė nauda, nukirtus dešimtis metų ar net šimtmečius augusį medį, yra svarbesnė nei jo sukuriama emocinė nauda žmogui. Net negalvojant apie miškų kirtimo daromą įtaką klimatui, kaip galima nurašyti tą medžių suteikiamą vidinę naudą žmogui? Juk turbūt visi mieliau gyventume apsupti žalumos, ar ne? Tad kodėl nenorime įdėti pastangų jai išsaugoti?“, – kelia klausimą Algirdas.
Sodins neliečiamą mišką
Tokių minčių vedini keliautojai kreipėsi į Nacionalinį neliečiamojo miško paramos fondą, kasmet sodinantį mišką, kuris niekuomet nebus kertamas komerciniais tikslais. Kartu su šiuo fondu Algirdas ir Dagnė keliaudami telks paramą miško sodinimui Lietuvoje. Kaip pastebi šio fondo įkūrėjas Remigijus Lapinskas, Algirdas ir Dagnė pačiu savo gyvenimo būdu demonstruoja gerąjį pavyzdį ir meilę gamtai.
„Rinkdamiesi kelionę dviračiu, o ne automobiliu, jie savaime tausoja aplinką, gamtos išteklius ir mažina krūvį miškams, kurie valo automobilių užterštą orą. Tikiu, kad nusprendę ne tik keliauti aplinkai draugišku būdu, bet ir kalbėti apie blėstantį ryšį tarp žmogaus ir gamtos, visame pasaulyje nykstančius miškus, jie pasibels į daugybės žmonių mintis ir širdis įkvėpdami norą keisti įpročius ir rinktis aplinkai draugiškesnius sprendimus“, – sako R. Lapinskas.
Kelionė be bilieto atgal
Ši kelionė Algirdui ir Dagnei bus išskirtinė. Pirmą kartą jie keliaus be lėktuvo bilieto atgal, nežinodami kada tiksliai kelionė baigsis. Paklausti, kodėl renkasi keliauti būtent dviračiu, jie teigė, kad tai nuostabi transporto priemonė, kuria gali įveikti milžiniškus atstumus – ne taip lėtai, kad nusibostų, bet ne taip greitai, kad nespėtum suprasti, kur buvai ir ką pamatei.
„Keliaujant automobiliu gali važiuoti pačiomis gražiausiomis vietomis, bet ilgainiui jos visos pasidaro vienodos. Gražūs kalnai, gražūs miškai, gražios upės bėga pro akis tarsi kadrai kine. Mindamas, gali žiūrėti į kalną, stūksantį tolyje, kad ir gerą pusdienį, kol jį privažiuosi. Atsiminsi stačią įkalnę, į kurią teko užminti, nes tai darei savo paties jėgomis. Atsiminsi tą saulės kaitrą vidury dykumos, kur nėra jokio šešėlio kiek akys aprėpia. O žaviausia yra tai, kad bet koks patirtas sunkumas – pasibaigs“, – sako Algirdas.
Nejaukios istorijos
Per daugiau nei 10 metų keliaujant po įvairias šalis, Algirdui ir Dagnei teko susidurti su daugybe iššūkių. Kai kurios istorijos iki šiol įstrigusios atmintyje su ne itin maloniu prieskoniu. Pavyzdžiui, kelionė Altajaus kalnuose, kai drauge su Algirdu dviračiais keliaujančią žmonių grupę sustabdė neblaivūs, ginkluoti, pusnuogiai vietiniai gyventojai ir pradėjo reikalauti pinigų.
„Paskutinėje kelionėje po Tadžikiją taip pat susidūrėme su netikėtu incidentu. Šioje šalyje žmonės yra be galo svetingi. Pamenu, keliaudami susitikome kitą dviratininkų porą, jie pasakojo mums, kad stoja pas visus, kas tik pakviečia juos arbatos. Tad sulaukę kvietimo iš vietinio gyventojo, ir mes nusprendėme neatsisakyti.
Užsukome pas jį į svečius, o šeimininkas kažkur dingo. Maždaug po valandos grįžo nešinas maišeliu saldainių ir puolė atsiprašinėti. Sako: „atsiprašau, turėjau surasti automobilį, kuris galėtų nuvežti į gretimą kaimą, kad galėčiau nupirkti saldainių, nes neturiu kuo daugiau pavaišinti“. Mums buvo sunku suvokti, kiek nedaug šie žmonės turi ir kiek daug jie linkę atiduoti visiškai nepažįstamam svetimšaliui dviratininkui, kuris tiesiog mynė pro jo namus tą dieną“, – pasakoja Algirdas.
Nerimas dėl geriamojo vandens
Algirdas pasakoja, kad keliaujant taip, kaip keliauja jie, t.y. nakvojant palapinėse, gaminant maistą savarankiškai, sunkiausia yra tai, kad viską reikia vežtis su savimi. Be to, dažnai nerimas kyla dėl geriamojo vandens stygiaus.
„Keliaujant Namibijoje teko daug minti dykumomis, tad dažnai susidurdavome su vandens stygiumi. Neretai turėdavome tempti net 20 litrų vandens, kurio turėdavo užtekti 3-4 dienoms. Sunku buvo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mintyse dažnai sugrįždavome prie klausimo – o kas bus, jei atvažiuosime į numatytą tašką, o vandens ten nebus?
Kartą taip ir nutiko. Atvažiavome į kempingą, kuriame planavome pasipildyti atsargas likusioms trims dienoms, o paaiškėjo, kad jame nėra vandens, nes gręžinio pompa sugedusi. Kelionėje po Tadžikiją teko susidurti su kitokiu iššūkiu – po nakties visas turėtas vanduo dažniausiai tiesiog būdavo pavirtęs į ledą“, – prisiminė keliautojai.
Kaip pastebi pora, papildomu iššūkiu dažnai tampa kalbos barjeras, ypač keliaujant tose šalyse, kuriose žmonės kalba tik vietiniams suprantamomis kalbomis. Kadangi šįkart Algirdas ir Dagnė keliaus po Šiaurės Ameriką, pora tikisi, kad tai atvers didesnes galimybes bendrauti su vietiniais, labiau pajausti tos vietos kultūrą ir geriau įsijausti į vietinių gyvenimus bei mąstyseną.
