Paterų kaime Lazdijų rajone gyvenantis Jonas Sidaravičius turi ekstensyvų avių ūkį. 54 metų ūkininkas pernai laimėjo Pasaulio ir Lietuvos gamtos fondų kasmet organizuojamus aplinką labiausiai tausojančio Baltijos ūkininko rinkimus.
Gyvybės knibždėte knibžda
Nors ūkininkavimas miškų inžinieriaus išsilavinimą turinčiam vyrui pagrindiniu užsiėmimu tapo vos prieš trejetą metų, anot jo, veikti aplinkai palankiu būdu yra jo pagrindinis tikslas. Vaikštant po daugiau nei 40 hektarų plotą užimančią sodybą, tuo įsitikinti visai nesunku. Į akis pirmiausia krinta daugybė medžiuose įkeltų inkilų.
„Galiu stebėti ir girdėti dešimtis paukščių rūšių, tam nereikia niekur specialiai keliauti ir jų ieškoti“, – šypsosi J.Sidaravičius. Vieną tokių inkilų, anot vyro, okupavo ir vapsvos.
Ūkininko sodyboje galima aptikti ne tik paukščiams, bet ir kur kas paslaptingesniems sodo gyventojams skirtų inkilų. Nedideliame šlaite vyras įrengė buveinę šikšnosparniams. Čia iškabintuose specialiuose inkiluose žinduoliai įsikuria vos atvėsus orams ir saugiai praleidžia visą žiemą.
Kaip ir daugelis lietuvių, Jonas išsikasė kūdrą. Be įprastinių tvenkinio augalų, bestuburių, joje gyvena ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos medvarlės. Kūdroje prieglaudą nuo plėšrių paukščių tam skirtoje dirbtinėje salelėje randa antys.
Tikslai nesikeičia
„Pagrindinė priežastis – vidinis poreikis gyventi gražioje ir sveikoje aplinkoje, savo veikla netrikdant natūralios vietinės augalijos ir augmenijos, – apie motyvus ūkininkauti aplinkai palankiu būdu sakė J.Sidaravičius. – Ir, žinoma, asmeninė nauda auginant sveiką maistą savo šeimai ir kitiems žmonėms. Tokios mano ūkininkavimo priežastys – nuo pat pradžių.“
Vyras neslepia, kad be papildomų subsidijų sunku būtų išlaikyti tokį ūkį, tam taip pat reikia nemažai laiko ir pastangų, tačiau kai kurios jo taikomos aplinkai draugiškos priemonės gali būti visai nesunkiai įgyvendinamos ir kituose ūkiuose. Ūkininkas noriai dalijasi su kitais savo patirtimi ir tikisi, kad ji bus pritaikyta kuo daugiau ūkių.
Siekia mažinti taršą
Nors J.Sidaravičiaus ūkis nėra ekologinis, tačiau mulčiuojant ir nenaudojant pesticidų, trąšų ir kitų brangių cheminių medžiagų užauginamas toks pat geras derlius, o aplinkai nedaromas neigiamas poveikis.
Avių mėšlas gana sausas, tad per žiemą laikomas tvarte, o pavasarį išvežamas į lauką ir kompaktiškai sukraunamas į krūvą, kuri uždengiama juoda polietileno plėvele, kad kuo mažiau azoto patektų į aplinką ir sparčiau suirtų mėšlas. Rudenį (spalio mėn.) mėšlas giliai apariamas.
Toks mėšlo kaupimas naudingas ir ekonomiškai, neteršia aplinkos. Atvirai kaupiant mėšlą, dalis amoniakinio azoto patenka į atmosferą, tad mėšle ir srutose lieka mažiau azoto, dėl to ūkiams tenka papildomai pirkti mineralinių trąšų. Tai ir neekonomiška, be to, daroma didesnė žala aplinkai.
Tvartas, kuriame laikomos avys, įrengtas ant molinio pagrindo, todėl gyvulių šlapimo į gruntą beveik nepatenka, jis susigeria į pakratus ir mėšlą.
Organinės atliekos kompostuojamos ir kaupiamos dėžėse su sliekais.
Gausu medžių ir krūmų
Sodyboje gausiai prisodinta spygliuočių ir lapuočių medžių bei krūmų. Jų čia yra daugiau nei 40 rūšių, visi sodinti paties J.Sidaravičiaus. Šalia kelio suformuota 690 m ilgio apsauginė eglių, kėnių, maumedžių, pušų, skroblų, ąžuolų ir krūmų juosta.
„Apsauginės medžių ir krūmų juostos padeda atskirti žemės ribas, žiemą apsaugo nuo sniego pustymo, yra puikus garso ir dulkių izoliatorius, – pasakoja ūkininkas. – Kadangi sodyba yra netoli kelio, o medžiai aukšti, tokia apsaugos juosta tarnauja ir vabzdžiams bei paukščiams, t. y. apsaugo juos nuo susidūrimo su mašinomis.“
Siekiant sumažinti paviršinio vandens daromą įtaką dirbamai žemei, ypač per gausias liūtis ir pavasarinį paviršinio vandens tekėjimą, pasodinta 200 m ilgio kaukazinių slyvų, graikinių riešutmedžių apsauginė juosta.
