Šiandieninė visuomenės techno-ekonominė pažanga bei besiplečiantis vartotojų poreikių spektras, į akademinį ir viešąjį diskursą iškelia aplinkosaugines problemas. Tačiau kaip rodo atlikti tyrimai, Lietuvoje šio pobūdžio rūpesčiai, bent jau kol kas, užima vieną paskutinių vietų problemų reitingavimo sąraše, kuriame dominuoja socio-ekonominė problematika. Kyla klausimas, kur slypi lietuvių anti-ekologiškumo šaknys?
Šį kartą atsakymo pamėginkime ieškoti mokyklos vadovėlių puslapiuose. Šie leidiniai gali veikti kaip socializacijos agentai, mokymosi proceso metu konstruojantys atitinkamą požiūrį į aplinkosaugos problematiką. Jie didele dalimi nulemia, ką ir kaip apie aplinką žinos ir galvos augančios kartos. Žvelgiant į ateities perspektyvas, yra ypač svarbu, jog auganti karta, socializacijos proceso metu, greta visų perimamų normų įsisavintų ir aplinkosaugines vertybes, į savo veiklos praktikas integruotų kuo daugiau „aplinkai draugiškų” veiksmų.
KTU Sociologijos katedroje atlikto tyrimo metu buvo analizuojamas 5-tos klasės mokyklinis gamtos mokslų vadovėlis „Eureka”. Vadovėlio turinys analizuotas siekiant atskleisti, kokią pasaulėžiūrą konstruoja jame pateikiamas tekstas ir vaizdinė medžiaga. Nagrinėtame leidinyje galima surasti rašytinės informacijos, apimančios gamtos charakteristikų analizę, gamtos ir žmogaus santykių pobūdžio svarstymus bei ekologinės sąmonės skatinimo pavyzdžius. Sociologinė turinio analizė rodo, jog vadovėlyje pateikiama informacija jos skaitytojus kreipia galvoti apie nacionalines, o ne globalias aplinkosaugines problemas.
Tačiau reikia pastebėti, jog knygos kūrėjai skaitytojus ragina veikti ekologiškai atsakingai dažniausiai ne dėl aplinkosauginių motyvų, o dėl ekonominių priežasčių, akcentuodami piniginę įvairių gamtos objektų (vandens, energijos ir kt.) vertę: „Galima sakyti, kad tavo šeima kiekvieną žiemą pro langą išmeta į lauką šimtus litų.”. Gamta dažniausiai yra vaizduojama kaip šalia žmogaus egzistuojanti dimensija, savarankiškai kintanti bei kartu leidžianti visuomenei patenkinti savo poreikius. Galima teigti, jog gamta yra traktuojama kaip vertybė, bet ne pirminė. Tad mokiniai yra tarsi raginami mylėti gamtą, racionaliai apskaičiuojant savo veiksmus bei pastarųjų sąnaudas: „Litras geriamojo vandens nėra brangus, tačiau per mėnesį suvartojame tūkstančius litrų. Todėl vandenį reikia taupyti”.
Vadovėlyje konstruojamas aplinkosauginis požiūris, kaip įprasta daugumai industrializuotų vakarų visuomenių, suponuoja antropocentrišką mąstymo pasaulėžiūrą, pasisakančią už žmogaus, o ne gamtos gerovės kėlimą. Galima teigti, kad šiuo atveju reprezentuojamas aplinkosauginis požiūris nėra pajėgus skatinti didesnius ekologinės sąmonės pokyčius. Norint, jog jaunoji karta įvidintų aplinkosaugines vertybes bei imtųsi aplinkai draugiškos elgsenos, reikia, kad jų pirminėje aplinkoje būtų palaikoma ir skatinama eko-centriška pasaulėžiūra. Tačiau klausimas „Ar šio pobūdžio veiklos praktikos yra propaguojamos nūdienos lietuvių šeimoje?” verčia abejoti. O lietuvių aplinkosauginį aktyvumą žymintys statistiniai rodikliai suponuoja neigiamą atsakymą.
