Šiandien žmonių, kuriems gyvūnas – tarsi šeimos narys, tokios pat vertės gyvybė netrūksta. Jie užtikrintai teigia, jog jis „valgo“ ar „geria“ ir net nemano to veiksmo „nužeminti“. Iš tiesų, kitose užsienio kalbose gyvūnai dažnai „valgo“, „geria“ ir „miršta“ kartu su žmonėmis. Lietuvių kalboje gyvūno veiksmams apibūdinti vartojami žodžiai tarsi išskiria gyvūną ir žmogų.

Ar tokia lietuvių kalbos vartosena – požymis, jog lietuviai nuo senų laikų gyvūnus laikė menkesniais už save? Ir jei taip, kodėl žemaičiai sėkmingai naudojo žodį „ėsti“ kalbėdami apie žmones ir tik naujausiais laikais „susigėdo“ ir nutarė prisiderinti prie bendrinės kalbos?

Koks tautos žvilgsnis į pasaulį - tokie ir žodžiai

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus vyriausioji specialistė Gita Kazlauskaitė teigė, jog iš gyvūnų pasaulio „miršta“ tik bitės. Kiti „dvesia“ ar „gaišta“.

„Tradiciškai vieną žodį vartojame kalbėdami apie žmones, kitą – apie gyvūnus. Taip kitose kalbose vartojamas vienas žodis ir gyvūnų, ir žmonių veiksmams. Kalba atspindi pasaulio matymą. Todėl skirtingos tautos skirtingai mato pasaulį ir tai atsispindi kalboje“, - dėstė G. Kazlauskaitė.
G. Kavaliūnaitė
Kadangi šiandien jau nebesame tokie valstiečiai, kažin, kas galėtų atskirti palšą arklį nuo bėro, sarto, šyvo? Dar visai neseniai mano mama būtų visus atskyrusi. Kokioje aplinkoje gyveni, tokius ir žodžius vartoji.

Specialistė pripažino, jog pagal taisykles gyvūnų ir žmonių veiksmams apibūdinti vartojami skirtingi žodžiai, tačiau privačioje erdvėje žmonės vartoja žodžius taip, kaip jiems atrodo priimtiniausia.

„Iš bendrinės kalbos pozicijos žiūrint „ėsti“ yra lyg ir nelabai gražus žodis. Tačiau žemaičiams tai buvo visiškai normalus žodis - jie vartoja šį žodį kalbėdami apie žmonių valgymą. Tą patį žodį jie vartoja kalbėdami ir apie gyvūnus. Jiems būtent žodis „valgyti“ yra toks... išmoktinis. Nebent dabar jaunesnė karta suvokia tą žodį kitaip“, - aiškino G. Kazlauskaitė.

Gyvūnus mylime labiau, bet jų apibūdinti nemokame

G. Kazlauskaitė dėstė, jog jauniklių besilaukiantys naminiai gyvūnai taip pat nevadinami „nėščiais“. Sakoma: „paršinga kiaulė“, „veršinga karvė“, „kumelinga kumelė“.

Laukiniams gyvūnams apibūdini dažniausiai vartojamas žodis „vesianti“: „vesianti stirna“, „vesianti elnė“.

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kompiuterinės lingvistikos centro vadovė, prof. habil. dr. Rūta Marcinkevičienė svarstė, jog lietuvių kalba yra turtinga apibūdinti gyvūnų spalvą, raibumą, margumą. Raibas būna tik paukštis, rainas – tik katinas, palšas – jautis.

„Buvo labai aiškiai skiriami žodžiai žmonėms ir gyvūnams apibūdinti. Mūsų žodynas – tarsi fotoaparato pikseliai – jeigu labai tiksliai apibūdiname kaip, kieno, kas ir visa tai padarome vienu žodžiu, tuomet tarsi išryškiname vaizdą, parodome, kaip gerai pažįstame tikrovę. Tačiau visa tai nyksta – tai bendra tendencija. Paklauskite miestiečio, ar jis atskirs, pavyzdžiui skroblą nuo vinkšnos? Kažin... Nebeskiriam ir augalų, ir gyvūnų, ir jų atspalvių. Viskas niveliuojasi. Tie patys žodžiai turi aprėpti daugiau mus supančio pasaulio. Ir todėl tas vaizdas tampa tarsi blyškus, kalba abstraktėja, tai – vienas iš paaiškinimų,“ - svarstė prof. habil. dr. Rūta Marcinkevičienė.

Antra priežastis, kodėl vis dažniau kalbame apie „mirusį“ ar „valgantį“ gyvūną, pasak profesorės, yra ta, kad esame linkę metaforizuoti.

„Apie savo mylimą gyvūną kalbame taip, kaip ir apie save. Viena vertus, tai yra metafora, bet ji labai išplitusi. Lietuvoje galima pastebėti naminių gyvūnų kultą. Tad net ir sunku įsivaizduoti, kad žmonės apie juos sakytų „dvesia“ ar „ėda“. Šie žodžiai, šiaip ar taip, turi neigiamą atspalvį. Kiekvienam laisva valia vartojamus žodžius pasirinkti“, - aiškino VDU Lietuvių kalbos katedros profesorė.

Valstiečio sodyboje nebuvo už dyką prašančių ėdesio

Moteris prisiminė epizodą, kaip pažįstamų vaikai išsirinko kelias iš auginamų vištų, kurios gavo vardus ir jų sunaudoti maistui jau nebuvo galima. Jos augo kaip naminiai gyvūnai, vėliau buvo garbingai palaidotos.

„Šitas pavyzdys labai gerai parodo, kad jei žmogus mėgsta kokį nors gyvį, suteikia jam vardą, pakylėja į žmogaus lygmenį, atitinkamai keičiasi ir žodynas, kuriuo gyvūnas apibūdinamas. Žinoma, gaila visų tų žodžių, kurie buvo skirti gyvūnams apibūdinti ir jie nyksta, - dėstė profesorė. - Atskirų gyvūnų judėjimui, bėgimui, slinkimui, ėjimui buvo daug veiksmažodžių. Pavyzdžiui „laigyti“ - jaunam gyvuliukui po ganyklą linksmai bėgioti. Kiek daug sudedama į vieną žodį! Tačiau kartu suprantama, kad laigo tik gyvūnas. Kuo yra daugiau žodžių, tuo geriau parodome, kad matome ir jaučiame skirtumus. Kai skirtumų nebelieka, lieka blyškus vaizdas.“

Prof. R. Marcinkevičiūtė teigia, jog senovės lietuvių požiūris į gyvūnus buvo gana pragmatiškas, valstietiškas, kiekvienas jų turėjo savo funkciją: šuo turėjo būti prie būdos, katinas – peles gaudyti, o ne laukti, kol kas paduos ėdesio.

Daug būdvardžių ir netgi daugiau daiktavardžių skirta apibūdinti gyvuliams, o ne laukiniams žvėrims. Skirtingais žodžiais lietuvių kalboje apibūdinami skirtingų lyčių naminius gyvulius. Tai rodo, jog jie lietuviams buvo svarbūs ir labiau juos domino.

„Manau, kad XIX – XX amžiuje ir kitose kalbose gyvūnams buvo skirta atskira leksika. Dabar ji likusi žodynuose. O būtų visai įdomus toks tyrimas“, - pasvarstė profesorė. Ji pridūrė, jog pagal žmogaus vartojamų skirtingų žodžių kiekį neretai nustatomas ir jo intelekto koeficientas.

Ji svarstė, jog šiandien, iškėlęs sau klausimą kaip pavadinti pilką arklį su žvaigžde kaktoje, turėtum ilgą laiką vartyti žodyno puslapius.

„O ir radę sunkiai pritaikysime, nerasime kaip parodyti, kad mes juos suprantame. Nebent pavyktų tuos žodžius pritaikyti šiandienai, kiek pakeisti jų reikšmę – galbūt tada ir išliktų“, - svarstė prof. R. Marcinkevičienė.

Ji priminė vieną vaizdingą lietuvių kalbos žodį – jauniklių atsivesiantis naminis gyvūnas ar gyvulys buvo vadinamas „pasilaksčiusiu“.

Gyvūnams „valgyti“ neleidžiama jau kelis šimtus metų

Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Anželika Gaidienė cituoja lenkų autoriaus V. Smočinskio etimologijos žodyną – ten rašoma, jog žodis „valgyti“ lietuvių kalboje pradėtas vartoti jau nuo XVI amžiaus.

„Vadinasi, šis atskyrimas, kad žmonės „valgo“, o gyvūnai „ėda“ susiklostęs jau nuo labai senų laikų. Jei kalbėtume apie žodžio „valgyti“ kilmę, tai manoma, jog jis yra tos pačios šaknies, kaip ir žodis „vilgyti“ - kurio viena iš reikšmių yra mirkyti skystyje, drėkinti. Taip pat kalbininkai šį žodį sieja su senovės rusų žodžiu „vologa“, kuris reiškia „sriuba, maistas“.

Reikšme valgyti veiksmažodis ėsti dabar pavartojamas tarmėse, pavyzdžiui, žemaičių tarmėje sakoma: „Ans daug ėda“. Tai reiškia - „jis daug valgo“. Tačiau bendrinėje lietuvių kalboje sakoma: gyvuliai „ėda“, o žmonės „valgo“. Tokia vartosena yra nusistovėjusi ir dabar nėra tikslo to keisti“, - dėstė A. Gaidienė.

Ar šiame regione žmonės dažniau valgydavo šalia gyvūnų, ar tiesiog nematė skirtumo tarp gyvūno ir žmogaus veiksmo? Lietuvių kalbos instituto darbuotoja neįžvelgė tokiame kalbos vartojime gyvūnus menkinančio senovės lietuvių požiūrio.

Turime gausybę žodžių arkliams apibūdinti

To paties instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus mokslo darbuotoja Gina Kavaliūnaitė teigė, jog kalba keičiasi kartu su tautos įpročiais, veiklos sritimis.

„Bet čia ne lietuvių kalbos „išmonė“. Kai kas, žinoma, priklauso nuo tautos kultūros. Pavyzdžiui, mylėti lietuviai gali tik žmogų, arklį arba bites. Kitus galima tik mėgti. Žinoma, kad žodžiai rodo tam tikrą požiūrį. Pažiūrėkime į islandų tautas. Koks mums yra sniegas? Baltas. Koks dar? O jie turi apie 100 pavadinimų sniegui apibūdinti. Jie vienu žodžiu pavadina sniegą, kuris girgžda po kojomis, dar kitaip – saulės nušviestą sniegą ir dar net nežinau kaip toliau skirsto tas sniego rūšis. Nes sniegas – jų gyvenimo dalis. Žodyno turtingumas priklauso nuo tautos veiklos, nuo požiūrio. Todėl arklių ir bičių atveju, tai tikrai yra susiję su lietuvių kultūra,“ - dėstė G. Kavaliūnaitė.

Paklausta, ar dėl to lietuviai turėjo tiek žodžių naminių gyvulių (karvių bei arklių) kailio spalvai apibūdinti, G. Kavaliūnaitė teigia, jog tai yra vienas iš įrodymų, kad buvome valstiečių tauta.

„Viskas, kas susiję su žemės ūkiu, su gyvuliais, su gamta – šis žodynas turtingesnis. Industrinėse šalyse jų veiklai apibūdinti yra daugiau žodžių. Su kuo žmonės daugiau dirba, tie dalykai turi daugiau pavadinimų. Kadangi šiandien jau nebesame tokie valstiečiai, kažin, kas galėtų atskirti palšą arklį nuo bėro, sarto, šyvo? Dar visai neseniai mano mama būtų visus atskyrusi. Kokioje aplinkoje gyveni, tokius ir žodžius vartoji“, - svarstė G. Kavaliūnaitė.

Senovės lietuviui kiekvienas gyvulys turėjo savo vietą

Tačiau šiais laikais kai kuriems gyvūnų mylėtojams liežuvis neapsiverčia sakyti „mano šuo nudvėsė“. Juk visą gyvenimą namuose augusiems augintiniams šiandien net statomi antkapiai.
Ar senovės lietuviai į gyvūną žiūrėjo pragmatiškiau, kaip į naudą ūkyje, o ne į gerą draugą? To klausiame G. Kavaliūnaitės.

„Manyčiau, kad tais laikais tarp žmogaus ir šuns skirtumas buvo didesnis. Juk tuomet niekas šuns į lovą neleisdavo. Netgi į namą. Ir batukų nepirko, ir megztukų nemezgė... O „nugaišo“ - mano nuomone, nėra toks jau blogas žodis. Bet suprantama – šiandien juos ir laidoja, ir antkapius stato. Anksčiau žmonės buvo apsikrovę ūkio darbais ir jiems kiekvienas gyvulys turėjo savo vietą. „Numirė mano šuo“ - šiandien taip sakoma dėl pasikeitusio gyvenimo būdo“, - svarstė G. Kavaliūnaitė.
A. Gaidienė
Žemaičiai ir dabar sako: „Ans daug ėda.“ Tai reiškia - „jis daug valgo“. Bendrinėje kalboje sakoma: gyvuliai „ėda“, o žmonės „valgo“. Toks vartojimas jau yra nusistovėjęs, nemanau, kad jis pasikeis.

Lietuvių kalbos instituto atstovė mano, jog kai kurie su gyvūnų veiksmais susiję žodžiai iš tiesų gali tapti itin retai vartojami – kaip kad arklių spalvų apibūdinimai. 

„Tai – natūrali kalbos raida. Išnyksta realijos, išnyksta ir jų pavadinimai. Žinoma, būtų gerai, kad nepamirštume daugelio savo žodžių,“ - pokalbį pabaigia G. Kavaliūnaitė.

Kritikuoti gyvūną „sužmoginusio“ pašnekovo skubėti nevertėtų - gal šis sutvėrimas jam labai brangus? Anot kalbininkų žodžius parenkame tokius, kokie mums atrodo geriausiai atspindintys jausmą ir situaciją.

Kita vertus, kalbos tradicijos yra tradicijos, todėl vertėtų išsaugoti susiklosčiusią lietuvių vartoseną. Nors ją ir paveldėjome į gyvūnus šiek tiek iš aukšto žiūrėjusių senolių.

O grįžus į kaimą nepamirškite močiutės paklausti: „Tai kaip atrodo šyvas arklys?“