Prieš penkiasdešimt metų Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“ (Silent Spring) paskatino aplinkos apsaugos judėjimo pradžią, o Ameriką privertė atsisakyti pesticido DDT. Turint omenyje jos gerus darbus, natūralu užduoti klausimą, kodėl kai kurie žmonės biologę iki šiol kaltina dėl tūkstančių žmonių mirčių Afrikoje nuo maliarijos, rašo science.time.com.
Kai prieš 50 metų žurnalistai iš „Time“ rašė R. Carson knygos „Tylusis pavasaris“ recenziją, jie, švelniai tariant, sužavėti nebuvo. Nors knyga ir džiugino didingu stiliumi, kritikai pareiškė, jog R. Carson „emocionalus ir netikslus protrūkis“ yra „isteriškai perspaustas“, o „tai tėra įmantrus būdas pasakyti, kad ponia rašytoja pirmenybę atidavė emocijoms. Recenzijos pavadinimas buvo iškalbingas - „Pesticidai: progreso kaina“ (Pesticides: The Price for Progress).
„Time“ kritika buvo pakankamai nepikta lyginant su kitų biologės priešininkų pasisakymais. Chemijos pramonės bendrovės grasino rašytojai teismais – juk ji pareiškė, kad piktnaudžiavimas minėtuoju pesticidu žudo gamtą ir kelia pavojų žmogaus sveikatai. Kiti tvirtino, jog biologė norėjo sužlugdyti visą Amerikos žemės ūkį.
Kaip tiesiai šviesai mintį suformulavo vienas buvęs cheminės pramonės bendrovės atstovas, „Jeigu žmogus klausytų, ką sako R. Carson, jis būtų priverstas grįžti atgal į Viduramžius, o vabzdžiai, ligos ir parazitai vėl užvaldytų pasaulį“.
Neseniai „Slate“ pasirodžiusiame straipsnyje Williamas Souderis, R. Carson biografijos autorius, aprašo, kokios plataus masto kampanijos prieš biologę buvo ėmusis visa Amerikos chemijos priemonė:
„R. Carson kritikai stūmė ją į pačius kairiųjų politinių pažiūrų pakraščius, į patį atokiausią kampelį, kur tuo metu spaudėsi organinės žemdirbystės kultivuotojai, visokie keistuoliai ir vandens turtinimo fluoru šalininkai. Vienas iš pesticidų gamintojų, kuris biologę grasino paduoti į teismą, jeigu „Tylusis pavasaris“ pasirodys, buvo išsamesnis: R. Carson, kaip teigė bendrovė, buvo susimokiusi „su blogomis politinėmis jėgomis“, pagrindinis kurių tikslas buvo sužlugdyti Amerikos žemės ūkio sektorių ir laisvąją verslininkystę bei taip patenkinti Sovietų sąjungos ir jos palydovų Rytų Europoje interesus. Žodis komunizmas ar jo būdvardinė atmaina – 1962 metais laikytas didžiausiu įžeidimu – pavartoti nebuvo, bet juos buvo galima lengvai perskaityti tarp eilučių. „Tylusis pavasaris“, kaip teigė aršesni burnotojai, paprasčiausiai buvo neamerikietiškas“.
Šiandien toks pyktis atrodo hiperbolizuotas. „Tylusis pavasaris“ dabar daugumos specialistų vertinamas kaip tikras šedevras, viena iš pačių įtakingiausių XX amžiaus knygų pasaulyje. Kritika R. Carson atžvilgiu – ir joje žodžiais tiesiogiai neišreikštas seksizmo prieskonis – yra liekana laikotarpio, kai manyta, kad gyvenimą geresnį gali padaryti tik chemija.
Galite įsivaizduoti, kaip biologę smerkiančius straipsnius rašo rimti vyrai su skrybelėmis, o patalpose tvyro cigarečių smogas.
Tačiau po knygos pasirodymo praėjus 50 metų, o nuo R. Carson mirties nuo krūties vėžio – 48 metams, vis dar gyvuoja nedidelė, tačiau labai energinga bendruomenė, ir toliau puolanti „Tylųjį pavasarį“ ir jo autorę. Skirtumas tas, jog dabar tvirtinama, kad dėl biologės kovos prieš pesticidus pasaulis buvo priverstas atsisakyti pesticido DDT. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai gerai. „Tyliajame pavasaryje“ R. Carson aprašo žalingą DDT poveikį gyvūnams, ypač paukščiams. 1972 metais JAV Aplinkos apsaugos agentūra minėtąjį pesticidą uždraudė. Viena iš uždraudimo priežasčių buvo ta, kad šis pesticidas gali sukelti vėžį. DDT toks veiksmingas ir stiprus, kad net ir dabar, praėjus 40 metų po draudimo įsigaliojimo, šio chemikalo pėdsakų gamtoje aptikti vis dar galima.
DDT taip pat efektyviai žudė ir moskitus, platinančius maliariją. Konservatyvieji kritikai tvirtino, jog R. Carson, įtikinusi pasaulį atsisakyti DDT, vėjais paleido pastangas Afrikoje išspręsti maliarijos problemą. Šiame žemyne maliarija kiekvienais metais pražudo šimtus tūkstančių žmonių. Dešiniųjų pažiūrų įstaiga „Conservative Enterprise Institute“ prižiūri tinklalapį RachelWasWrong.org, kur tvirtinama, jog „biologės retorika sukėlė baimę, privertusią imtis veiksmų, dėl kurių žmonės nebeturi gyvybę galinčių išgelbėti cheminių medžiagų, konkrečiai DDT“. 2005 metais britų politikas Dickas Taverne parašė, jog „prieš DDT nukreipta kampanija, kurią ir paskatino garsioji biologė, pražudė praktiškai tiek pat žmonių, kiek visi pastarojo šimtmečio diktatoriai kartu sudėjus“.
2007 metais „New York Times“ žurnalistas Johnas Terney taip pat išdėstė savo nuomonę „Tyliojo pavasario“ klausimu:
„R. Carson pasinaudojo abejotinais statistiniais duomenis ir išgalvotomis anekdotinėmis istorijomis (pavyzdžiui istorija apie moterį, staiga susirgusią vėžiu, nes savo rūsį išpurškė DDT), norėdama įspėti dėl vėžio epidemijos, kuri taip ir neatėjo. Biologė teisingai pastebėjo ir chemikalo grėsmes, pavyzdžiui poveikį tokiems paukščiams kaip ereliai ir kiti plėšrūnai, tačiau masinio „biocido“ grėsmę tiesiog išsigalvojo. Ji įspėjo, jog vienas iš plačiausiai Amerikoje paplitusių paukščių, liepsnelė, balansuoja ant „išnykimo“ ribos – o tai tikrai keistas teiginys, turint omenyje, jog tuo metu jų skaičius buvo tikrai didelis“.
R. Carson nebuvo ideali, tačiau teigti, jog ši moteris kalta dėl maliarijos siautulio Afrikoje, mažų mažiausiai absurdiška. Biologė tikrai nenorėjo, kad būtų uždrausti visi be išimties pesticidai, ypač tie, kurie padėtų žmonėms išvengti vabzdžių platinamų ligų. Štai ką knygoje rašė pati R. Carson:
„Netvirtinu, kad reiktų visiems laikams atsisakyti visų cheminių insekticidų. Noriu pasakyti, kad mes į žmonių, neturinčių jokio supratimo apie jų daromą žalą, rankas atidavėme labai nuodingus ir biologiškai pražūtingus chemikalus. Privertėme daugybę žmonių liestis prie tų nuodų, be jų sutikimo ir, dažniausiai, net be jų žinios“.
R. Carson tiesiog norėjo suteikti daugiau informacijos apie galingiausias chemines medžiagas tuo metu, kai aplinkosauga dar net nebuvo laikoma rimtu mokslu, o pramonė, prisidengdama progresu, galėjo daryti ką tinkama. Kalbant konkrečiai apie DDT, dauguma specialistų įsitikinę, jog šis pesticidas būtų buvęs ne toks efektyvus kovoje su maliariją nešiojantiems vabzdžiais atokiose Užsachario kaimuose nei tankiai apgyvendintoje Šiaurės Amerikoje. Kvapą gniaužiantis maliarijos aukų skaičius Afrikoje labiau sietinas su dešimtmečius trukusiu Vakarų abejingumu problemai, o ne vieno vienintelio chemikalo uždraudimu.
Jeigu „Tylusis pavasaris“ davė pradžią žaliųjų judėjimui, tai knygos kritikai parodė pavyzdį, kaip pramonė galėtų gintis nuo aplinkosaugininkų. Kas ir kas tai būtų – pesticidai ar oro tarša – schema visada tokia pati: abejoti mokslu, abejoti mokslininkų kompetencija ir grasinti nepakeliamos išlaidomis. Tačiau šį kartą planas nesuveikė: Amerika po „Tyliojo pavasario“ tavo švaresnė ir saugesnė. O Viduramžiai, dėl kurių įspėjo rimti vyrai, taip ir nesugrįžo. Tačiau kova dar toli gražu ne baigta – tai akivaizdu pažvelgus į klimato kaitos problemą. R. Carson prognozavo „Tylųjį pavasarį“, tačiau ja tikinčių ir smerkiančių karas dar bus ilgas ir labai ir tikrai ne tylus.
Pesticidai:
Pesticidai yra naudojami kenksmingų organizmų kontroliavimui. Pavyzdžiui, jie naudojami žudyti uodus, kurie gali perduoti potencialiai mirtinas ligas, kaip Vakarų Nilo virusą, geltonąją karštligę, maliariją. Jie taip pat gali užmušti bites, vapsvas ir skruzdėles, kurios gali sukelti alergines reakcijas. Insekticidai gali apsaugoti gyvūnus nuo ligų, kurių atsiradimo priežastis gali būti parazitai, tokie kaip blusos. Pesticidai gali užkirsti kelią žmonių ligoms, kurios gali atsirasti dėl apipelijusio arba nesveiko maisto. Herbicidai gali būti naudojami išnaikinti keliuose piktžoles, medžius ir krūmus. Jie taip pat gali išnaikinti invazines piktžoles parkuose ir dykynėse, kurios galėtų sukelti žalą aplinkai. Herbicidai paprastai taikomi kontroliuoti tvenkinių ir ežerų dumblius ir augalus, tokius kaip vandens žolės, kurios gali trukdyti žmonių veiklai, pavyzdžiui, plaukimui ir žvejybai bei nuo nemalonus vandens vaizdo arba kvapo atsiradimo. Tokios nekontroliuojamų kenkėjų, kaip termitai kolonijos gali būti naikinamos specialiomis gaudyklėmis. Pesticidai naudojami parduotuvėse ir maisto sandėliuose saugoti nuo graužikų ir vabzdžių, kurie gali užkrėsti tokius maisto produktus kaip grūdai. Kiekvieno pesticido naudojimas yra šiek tiek rizikingas.
Pesticidai padeda išvengti derliaus nuostolių dėl vabzdžių ir kitų kenkėjų. Vieno tyrimo metų nustatyta, kad nenaudojant pesticidų buvo gautas apie 10 % mažesnis derlius. Kitas tyrimas, atliktas 1999 metais, nustatė, kad pesticidų uždraudimas JAV gali padidinti maisto kainas, padidinti bedarbystę ir sukelti pasaulinį badą. Dėl ekologiško maisto plėtros ir žemės apsaugos ir ekologijos klausimų seni pesticidai keičiami į naujus, nes žemė, kurioje buvo naudojami primityvūs pesticidai ilgai lieka užteršta.
1950 m. kovojant su maliarija DDT buvo tepamos sienos. Pagal naujausius Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pareiškimus tam tikrais atvejais DDT galima naudoti kovojant su maliarija, griežtai laikantis PSO rekomendacijų. Tačiau 2007 m. atliktas tyrimas parodė, kad DDT susijęs su krūties vėžiu. Apsinuodyti DDT ir kitais chloruotais angliavandeniliais galima ir tada kai jie patenka į žmonių maisto grandinę, t. y. paveikiant jais gyvūnų audinius. Mokslininkai apskaičiavo, kad DDT ir kitų cheminių medžiagų organinių klasės pesticidai nuo 1945 metų išsaugojo 7 milijonus žmonių gyvybių, užkirsdami kelią tokioms ligoms kaip maliarija, buboninis maras, tripanosomozė ir vidurių šiltinė.
Vis dėlto DDT naudojimas ne visada veiksmingas, nustatyta, kad 1955 m. ir 1972 m. Afrikoje devyniolika pasaulyje paplitusių uodų rūšių buvo atsparūs DDT. 2000 m. PSO Vietname atliktas tyrimas parodė, kad maliarijos kontroliavimas nenaudojant DDT buvo žymiai efektyvesnis nei jį naudojant. Kinijoje atlikti tyrymai 2010-ais parodė, kad apie 20 medžiagų, panašių į DDT, PCB (organo-chloridų), kaupiasi žemėje. Šis poveikis ekologijoje laikomas neigiamu. Pesticidų poveikis organizmams yra bioakumuliacijos pavyzdys. Organochloridai kaupiasi žemėje, vandenyje ir organizme. Ši medžiaga sunkiai pašalinama ir lėtai irsta. JAV ji uždrausta, bet Meksikoje pasitaiko šio pesticido nelegalaus naudojimo atvejų.
1960-aisiais buvo aptikta, kad DDT užkerta kelią daugintis daugeliui žuvimi mintančių paukščių, dėl ko kilo rimta grėsmė jų biologinei įvairovei. Pagal Stokholmo konvenciją dėl patvariųjų organinių teršalų DDT dabar uždraustas žemės ūkyje, tačiau vis dar naudojamas kai kuriose besivystančiose šalyse.
Istorija
Dar 2500 pr. m. e. žmonės naudojo pesticidus tam, kad apsaugotų savo pasėlius. Pirmieji žinomi pesticidai buvo paprasčiausi sieros milteliai, naudoti šumerų prieš 4500 metų. Iki XV amžiaus tokios toksinės medžiagos kaip arsenas, gyvsidabris ir švinas buvo naudojamos žudyti pasėlių kenkėjams. XVII amžiuje kaip insekticidas buvo naudojamas iš tabako lapų išgautas nikotino sulfatas. XIX amžiuje įvesti du nauji pesticidai: piretrumas, išgautas iš skaistažiedžių ir rotenonas, išgautas iš tropinių daržovių šaknų.
1940-aisiais gamintojai dideliais kiekiais pradėjo gaminti sintetinius pesticidus ir jų naudojimas plačiai paplito. Pesticidų naudojimas nuo 1950 m. išaugo 50 kartų ir dabar kasmet sunaudojama 2,3 milijonų tonų pramoninių pesticidų. Septyniasdešimt penkis procentus visų pesticidų pasaulyje naudojami išsivysčiusiose šalyse, tačiau besivystančiose šalyse jų sunaudojimas didėja.
