Vėliau nuėjusi į restoraną paprašiau puodelio vandens, ir, mano nuostabai, vandenį atnešė šiltą. Pripratusi prie mūsų europietiškų standartų, prašiau šalto vandens – juk kalbu kiniškai – bet padavėjus šitas prašymas nustebino ne ką mažiau, nei mane nustebino šiltas vanduo, jie atsiprašė sakydami, kad šalto vandens ir juo labiau su ledukais jie tikrai neturi.

O nuėjusi į paskaitas pamačiau, kad kiekvienas studentas ir dėstytojas su savimi atsinešęs mažą termosėlį, kurį pertraukų metu papildo vandeniu iš koridoriuje esančių karšto vandens aparatų.

Ilgą laiką galvojau, kad tai tiesiog įprotis – juk vandens kokybė Kinijoje nepavydėtina. Užsienietiškas pripratimas vandenį gerti iš čiaupo gali sukelti apsinuodijimą ar būti baisesnių ligų priežastimi. Taigi, maniau, kad virintas vanduo – tiesiog būdas apsisaugoti nuo vandenyje esančių bakterijų ir nesusirgti. Juk ir daržoves kinai visada apkepa ar apverda, prieš tai bent pusvalandį išmirkydami šiltame vandenyje, kad nusėstų chemikalai ir trąšos. Tiek pusryčiai, tiek pietūs, tiek ir vakarienė – tik šiltas, apdorotas maistas.


Pradėjusi klausinėti aplinkinių, kodėl egzistuoja toks keistas įprotis, išgirdau paprastus atsakymus: „šiltas vanduo sveika skrandžiui“, „šiltas vanduo gerina virškinimą“, „šaltas vanduo kenkia virškinimui, nes nuo jo sukietėja suvalgyti riebalai“.

Pradėjau skaityti – ar tikrai šaltas vanduo kenkia sveikatai? Atliktų tyrimų duomenimis, į organizmą patekęs vanduo ar maistas labai greitai įgauna organizmo temperatūrą, todėl, anot vakarų tyrinėtojų, nėra didelio skirtumo, kokį vandenį gerti – jis po kelių akimirkų tampa skrandžiui tinkamos temperatūros.

Tačiau kiniškos medicinos atstovai tvirtina kitaip. Pats geriamas vanduo turėtų būti kūno temperatūros – šiltas, kad organizmui nereikėtų papildomai eikvoti energijos keičiant vandens temperatūrą, ir tokiu būdu organizme neatsirastų disbalansas. Nėra ir jokių nurodymų apie tai, kiek vandens reikėtų išgerti per dieną – gerti reikia tiek, kad numalšintum savo troškulį.

Pats geriamas vanduo turėtų būti kūno temperatūros – šiltas, kad organizmui nereikėtų papildomai eikvoti energijos keičiant vandens temperatūrą, ir tokiu būdu organizme neatsirastų disbalansas.

Todėl mūsų vakarietiški 2 litrai per dieną kinus stebina – juk daoizmas nuo seno kinus mokė viską daryti natūraliai – kreipti dėmesį ir stebėti savo organizmą, ir reaguoti tik gavus kažkokius signalus – savęs neversti ir nespausti. Todėl kiekvienas ir turi po termosėlį – kad jam patogiu metu galėtų gurkštelėti šilto vandens ir nereikėtų laukti tinkamos progos.

Galiausiai, šiltas vanduo neišbalansuoja mūsų vidinių yin ir yang jėgų pusiausvyros. Tai – mumyse esantis moteriškasis ir vyriškasis pradai, šiluma ir šaltis. Neretai kinų medicinos gydytojas nustato, kad organizme esama per daug šalčio, kuris rodo, kad susikaupė pernelyg daug yin jėgos. Tokiu atveju, norint atkurti balansą, vandenį reikia gerti ne šiltą, bet karštą.

Manoma, kad tokios ligos, kaip peršalimas, depresija, mieguistumas, šaltkrėtis, negalėjimas susikaupti, tinimas, skysčių sankaupos ir kt., kyla, kai yin jėga dominuoja, todėl karštas vanduo veikia kaip yang jėga ir gali padėti pacientui jaustis geriau.

Taip pat, neblogai būtų išgerti puodelį šilto vandens iš ryto ar pavalgius riebaus maisto – kad padėtume skrandžiui. Gerti reikia mažais gurkšneliais – o ne po pusę stiklinės vienu kartu.