Kartais mes užkimbame ant viešųjų ryšių arba reklamos kabliukų net kalbėdami apie geriamąjį vandenį. Įtikėję spalvotomis reklamomis, perkame vandenį plastikiniuose buteliuose, o tokį patį bėgantį iš čiaupo savo namuose, ignoruojame. Mus lengva įtikinti filtruoti ir taip švarų vandenį, o kavinės nedrįsta vaišinti vandeniu iš krano, idant neapnuodytų savo kliento. Ir viskas net tada, kai į vandens valymo technologijas investuoti didžiuliai pinigai. Ir viskas net tada, kai bėgantis vanduo iš čiaupo – vienas geriausių pasaulyje. Ir net tada, kai vanduo iš čiaupo daugiau nei 1 tūkst. kartų pigesnis.
„Ko negali pinigai, tą gali dideli pinigai,“ - juokauja nepriklausoma viešųjų ryšių konsultantė Erika Giedraitytė. „Viena iš ryšių su visuomene, reklamos funkcijų – formuoti tam tikras tendencijas, įpročius, madas, įteigti vartotojui vieną ar kitą mintį. Taip atsitiko ir su, atrodo, tokiu nekaltu ir įprastu dalyku - geriamuoju vandeniu. Paradoksas: turime puikų centralizuotai tiekiamą vandenį, o perkame tokį patį arba kartais net ir blogesnį, parduotuvėje,“- sako E. Giedraitytė.
Kas atsitiko? Mums įpiršo mintį, kad vanduo iš čiaupo yra netinkamas ir suformavo įprotį geriamąjį vandenį pirkti parduotuvėje. O kodėl taip sugalvojo? Kad kažkas galėtų pasipelnyti iš to. Kažkam yra labai patogu, kad žmonės nevartoja vandens iš čiaupo, o lekia jo nusipirkti į parduotuvę.
Kad tai yra pelningas verslas, nesunku atspėti. Parduotuvių lentynose matome vis daugiau naujų pavadinimų fasuoto geriamojo vandens. Vanduo dažniausiai pristatomas, kaip „gryniausias“, „gyvybės šaltinis“, „natūralus“, kuriame „subalansuotas mineralinių medžiagų kiekis“, „ypač tinkamas kasdieniam vartojimui, maisto ruošimui“, „sveikatos versmė“ ir t.t. E. Giedraitytė sako, kad sunku būtų nesutikti su tuo. „Švarus, tinkamai paruoštas vartoti vanduo toks ir turėtų būti, tačiau kam jį pirkti, kai namuose galima atsisukti čiaupą“.
Be to, anot jos, konkurencija tarp pačių geriamojo vandens gamintojų ar vandens filtrų pardavėjų – didžiulė, todėl metami milžiniški pinigai reklamai. Norėdami išryškinti savo prekės pranašumus, konkuruodamos tarpusavyje dažnai pačios kompanijos siūlo vartotojui atidžiai skaityti etiketes, rodo įvairius sertifikatus, apklausas, gražbyliauja, imasi kitų triukų.
Anot ryšių su visuomene specialistės, neretai atsitinka, kad verslininkai, siekdami kuo didesnio pelno, manipuliuoja žmonių psichologija, emocijomis. „Tai yra mokslas. Tam tikri metodai, kaip paveikti skirtingas vartotojų auditorijas, kaip jas įtikinti. Žmonės užverčiami informacija, jiems kokia nors „tiesa“ tvirtinama, kartojama tol, kol ja patikima, kol gaunamas norimas efektas. Ir kuo turi daugiau pinigų, tuo paprasčiau pasiekti tikslą,“- sako E. Giedraitytė.
Kalbant apie aplinkosaugą, yra net sukurtas specialus terminas - „greenwashing“ – žaliasis smegenų plovimas, kai pateikiama klaidinga informacija, siekiant sukurti ekologinį veiklos ar prekės įvaizdį. Vartotojai yra viliojami „žaliais“ triukais, gudraujama, manipuliuojama sąvokomis.
„Prisimenu atvejį, kai vienas Lietuvoje leidžiamas eko žurnalas, gražus, spalvotas, spausdintas ant perdirbto popieriaus, nekenksmingais dažais, pasisakantis už vandenį iš čiaupo, prieš plastiką, ramiai įsidėjo vandens gamintojo reklamą, kurioje - plastikinis butelis, ir tame pačiame numeryje straipsnį, raginantį gerti vandenį iš čiaupo. Kartais vertybės baigiasi ten, kur prasideda pinigai,“ – sako ryšių su visuomene specialistė.
Žmonių sąmonę tokiais atvejais imasi budinti mažos grupelės aktyvistų, kurie šviečia visuomenę, informuoja, griauna mitus, pateikia faktus, moko atskirti, kur yra riba tarp reklamos ir realybės. Prieš dvejus metus darnaus vystymosi ekspertė Indrė Kleinaitė pradėjo iniciatyvą „Nepirkime vandens plastikiniuose buteliuose“. Iki šiol raginamos Lietuvos verslo įmonės, valstybinės institucijos bei gyventojai kurti aplinkai draugiškesnę vandens vartojimo kultūrą.
