Nors daugelis šeimininkų šuns nutukimą laiko normalia būsena arba jo net nepastebi, tačiau iš tikrųjų tai liga, kuri neigiamai veikia visą organizmą.

Veterinarijos specialistai atkreipia dėmesį į tai, jog tarp gyvūnų daugėja nutukimo atvejų. Pavyzdžiui, Anglijoje nutukusių ir turinčių viršsvorį šunų yra iki 33 proc., Amerikoje - net iki 54 proc.

Tunkame mes, tunka ir mūsų gyvūnai?

Pasak ilgametę patirtį turinčio veterinarijos gydytojo Jakovo Šengauto, gyvūnų nutukimas visuomet buvo aktuali tema, nes augintojai dažnai neįvertina vieno paprasto dalyko: nutukimas yra skirtumas tarp to, kiek gyvūnas gauna kalorijų, ir to, kiek jų sunaudoja.

„Jei gyvūnas dažnai guli, mažai būna gryname ore, yra neaktyvus – tuomet viskas „eina” į kūną. Nutukimas prasideda tuomet, kai gyvenimas tampa sotus ir laimingas. Dažnai tam įtakos turi sterilizacijos, nes po jų šeimininkai dažniausiai neįvertina to, kad gyvūnas tampa ramesnis ir sunaudoja mažiau kalorijų”, - teigia. J. Šengautas.

Gydytojas pabrėžia, kad nutukimas jokiu būdu nėra šalutinis kastracijos poveikis. Tai labiau susiję su fizinio aktyvumo pasikeitimu – jei jis sumažėjo, proporcingai turi mažėti ir maisto porcija. Vis dėlto nepatartina dienos normos sumažinti daugiau nei 25 procentais (jei tai būtina, geriau rinktis mažiau kaloringą maistą).

Be to, šunys šiandien namuose yra laikomi tikrais šeimos nariais, kuriems galioja tokios pačios taisyklės, todėl dalijimasis maisto likučiais atrodo savaime suprantamas. Ši maisto porcija taip pat privalo būti įskaičiuota į maisto davinį.

„Aš esu 100 procentų už lepinimą – kai duodama po kelis gramus. Lepinimas maisto likučiais dažnai suteikia malonumą ir šeimininkui, ir augintiniui, tad kam jo atsisakyti? Tačiau viskas turi būti daroma su saiku ir suprantant, kad ir keli kąsniukai suteikia šuniui nemažai kalorijų”, – pasakoja J. Šengautas.

Pirmas žingsnis – maisto reguliavimas

Visų pirma, norint tinkamai šerti šunį, reikia įvertinti jo fiziologinę būklę (amžius, veislė, fizinis aktyvumas ir pan.).

Pasak Sauliaus Jackevičiaus, vieno iš žinomiausių gyvūnų ėdalo prekinių ženklų „Royal Canin” atstovo, gilėja ir mokslinės žinios apie tikslius gyvūnų poreikius įvairiais augimo periodais. Ši informacija tampa specializuotais mitybos sprendimais pagal individualius augintinio poreikius.

„Per paskutinius 20 metų vidutinė šunų gyvenimo trukmė pailgėjo dviem metais. Tai sąlygoja keletas veiksnių, tokių kaip subalansuota mityba ir reguliarūs vizitai pas veterinarijos gydytojus. Gyvūnų savininkai pradeda daugiau domėtis savo augintinių tikraisiais poreikiais. Taip gyvūnų dubenėliuose likučius nuo stalo ir „košių virimą” po truputi keičia sausas visavertis ir subalansuotas ėdalas“, – teigia S. Jackevičius.

Pasak jo, Lietuvoje dažna praktika skirstyti maistus į „super premiu“, „premium“ ir „ekonominės“ klases. Tačiau tai tik apytikslis skirstymas, nes nėra tikslaus reglamento, kokius reikalavimus turi atitikti gamintojas, kad maistas būtų priskirtas kuriai nors iš šių klasių. Geriau rinktis augintiniui skirtą maistą pagal augintinio reakciją.

Gydytojas J. Šengautas taip pat laikosi nuomonės, kad subalansuotas sausas ėdalas yra bene geriausias sprendimas gyvūnų augintojams. Jo teigimu, pridėjus bet kokių kaulų į šuns dubenėlį, jokio norimo rezultato nepasieksime, nes kaulai paprasčiausiai neturi maistinės vertės, o pašaras yra geras tik tada, kai yra subalansuotas, atsižvelgiant į gyvūno poreikius.

Šiuo metu vis labiau populiarėja šunų maitinimo būdas vadinamas „raw“ – atsisakoma sauso ėdalo ir gyvūnas šeriamas mėsa ir jos subproduktais. Pasak gydytoj J. Šengauto, toks maitinimas šuniui yra labai naudingas. Tačiau būtina sudaryti visavertį racioną, kad gyvūnas gautų visų reikiamų maisto medžiagų.

„Toks maitinimo būdas yra sudėtingesnis nei sausu ėdalu – reikia skaičiuoti maistingąsias medžiagas, vėliau paruošti maistą. Kitaip tariant, maitinimas turi būti optimalus. Tačiau jį užtikrinti yra pakankamai brangu, be to, užima laiko. Tuomet jau geriau, kad šeimininkai rinktųsi geros įmonės maistą, kuriame viskas subalansuota“, - pataria veterinarijos gydytojas.

Gamintojas atsako savo reputacija, jog maistas, kurį duodate savo augintiniui, yra subalansuotas ir atitinkantis jūsų augintinio poreikius. Jei laikysitės nurodytų dienos šėrimo normų, jūsų augintinis gaus visas reikiamas maisto medžiagas ir išlaikys idealų kūno svorį.

Neįmanoma pakeisti per dieną

Nors, anot veterinarijos gydytojo J. Šengauto, priversti gyvūną laikytis dietos yra gerokai lengviau nei laikytis pačiam, tačiau greitų pokyčių tikėtis neverta.

Gyvūnų svoriu reikėtų pradėti rūpintis iš pat pradžių: mažiems šuniukams reikalingas kaloringesnis maistas, tačiau jiems užaugus, pašaras taip pat turi keistis. Šeimininkai tai dažnai pamiršta.

Nemažiau svarbu objektyviai išsiaiškinti, kokia maisto norma yra reikalinga šuniui. Tam reikia įvertinti ir aktyvumą, ir bendrą būklę. Jei gyvūnas jau turi antsvorį ar yra nutukęs, tuomet be dietų apsieiti neišeis. Taip pat būtina skatinti aktyvumą.

Vis dėlto net ir dieta turi turėti saiką – gyvūnas vis tiek privalo gauti visas maistingas medžiagas. Šeimininkui svarbu suprasti, kad tai ilgas ir nuoseklus procesas.

Tiek per liesas, tiek per stambus gyvūnas nėra gerai. Taip nutinka dėl neatsakingo augintojo požiūrio į mitybą.

GRYNAS.lt primena, kad balandžio 24 dieną visoje Lietuvoje bus minima Šuns diena. Vilniuje vyks renginiai, skirti šunims ir jų šeimininkams. Akcijos organizatoriai - Lietuvos kinologų draugija ir šunų dresūros mokykla URBAN DOG. Daugiau apie tai informacijos rasite čia.