Gan anksti iškritus sniegui ir temperatūrai nukritus žemiau nulio laipsnių, daugelis dviratininkų renkasi automobilius arba viešąjį transportą kelionėms į darbą ar studijas. Mat šaltasis sezonas daugeliui atrodo netinkamas metas dviračiui. Tačiau ar iš tikrųjų žiema yra tas metų laikas, kai dviratis turėtų dulkėti kur nors garaže, o jūsų kelionė į darbą strigti kamštyje? O gal laikas keisti šį nusistovėjusį požiūrį ir pradėti minti pedalus visus metus?
Yra iš ko mokytis
Žvilgtelėkime į šalis, kuriose ši ekologiškiausia laikoma transporto priemonė populiaresnė nei Lietuvoje. Aišku, jog Nyderlanduose, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje bepigu važinėti dviračiu visais sezonais: dviratininkai žiemą nesusiduria su didesnėmis problemomis vien dėl to, kad žiemos ten – gerokai švelnesnės ir sniegas, o tuo labiau speigas, yra nedažnas bei trumpalaikis reiškinys. Nebent stiprus vėjas sujaukia planus. Galbūt tinkamesnis pavyzdys būtų Švedija bei Suomija, kur žiemos labai primena mūsiškes. Šiose šalyse visais metų laikais galima pamatyti nemažai dviračiais važiuojančių žmonių – tiek studentų, tiek bankininkų, kuriems kelionė į darbą šitokiu būdu yra priimtiniausia bet kokiu oru.
Tačiau ko gero labiausiai verta pasimokyti iš JAV Aliaskos gyventojų: valstijos, kurioje žiemą iškrenta iki kelių metrų sniego, o temperatūra neretai krenta iki minus 30 ar net daugiau. Visgi gyventojai čia stebina savo ištverme. Jiems atšiauri žiema yra sunkus, bet visgi įveikiamas iššūkis ir čia netrūksta dviračių mėgėjų, kurie lieka ištikimi savo transporto priemonei visus metus. Aliaską galima vadinti tikra žiemos dviratininkų šalimi. Dar daugiau: šiauriausioje Amerikos valstijoje kiekvieną žiemą rengiamas daugiau nei 1600 km distancijos maratonas (garsiųjų Iditarodo šunų kinkinių varžybų trasa), kuriame dalyvauja dviratininkai, slidininkai ir pėstieji. Neverta net lyginti tokios distancijos (ir dar tokiomis sąlygomis) su kelių kilometrų kelione mieste. Žinoma, ir pasiruošimas tokioms kelionėms daug paprastesnis.
Dviračio paruošimas
Esant sniego ar ledo dangai, vienas svarbiausių dviratininkams iškylančių klausimų: kokias padangas rinktis? Pasirinkimas iš tikro nemažas, tačiau nėra vieningo sutarimo, kokios padangos tinkamiausios žiemą. Pastaraisiais metais, bent jau JAV, populiarėja vadinamieji „storieji dviračiai“ (angl. fat bikes), pasižymintys praplatintomis šakėmis, kuriose gali tilpti plačios (net iki 15 centimetrų pločio!) padangos. Šių padangų paviršių liečiantis plotas keletą kartų didesnis už įprastų, o tai užtikrina geresnį sukibimą su sniego danga. Tiesa, tokios plačios padangos gerokai apsunkina mynimą, todėl jas pravartu naudoti tik tada, kai būtina važiuoti per daugiau nei 10-15 cm storio sniego dangą ar birų smėlį. Kadangi miesto sąlygomis žiemą šaligatviai ar dviračių takai paprastai yra padengti kieto suspausto sniego sluoksniu, „storieji dviračiai“ Lietuvoje nėra patys tinkamiausi. Daugiau naudos iš jų – minėtoje sniegingoje Aliaskoje.
Ant nevisiškai suvažinėto sniego arba purvo ir sniego mišinio (pliurzės) geriausiai tinka padangos su giliu ir agresyviu protektoriumi. Padangos su spygliukais, nors neretai ir atrodo geriausia išeitis žiemą, visgi yra efektyvios tik važiuojant labai slidžiu, apledėjusiu paviršiumi, kurio apskritai reiktų kiek įmanoma labiau vengti. Be to, spygliuotos dviračių padangos geriausiai tinka priekiniam ratui, kuris iš esmės ir lemia važiavimo stabilumą. Kai kas pataria rinktis visiškai lygias padangas, kas vėlgi padidina sukibimo plotą. Galiausiai, kaip ir automobiliams, reiktų neužmiršti kiek oro išleisti iš padangų, to paties sukibimo dėlei.
Iš kitų dviračio detalių, be abejo, svarbūs purvasaugiai, kurie apsaugos nuo purvo ir druskos mišinio ne tik mūsų drabužius, bet ir patį dviratį. Geriausi tokie, kurie dengia kiek įmanoma didesnę rato perimetro dalį (t.y. savo forma primenantys paverstą C raidę). Grandinei ir kitoms tepimo reikalaujančioms vietoms žiemą patartina naudoti tirštesnį nei įprastai tepalą (lubrikantą), kuris apsaugo nuo purvo ir druskos poveikio. Taip pat, po važiavimo, nuo apneštų dviračio vietų reikėtų nuvalyti purvą.
Apskritai žiemą patartina naudoti pigesnes dalis, ir, jei įmanoma, netgi patį dviratį pakeisti pigiu (juk neretas turi kur nors užmestą seną dviratį), kadangi žiemą dalys dėl atšiaurių sąlygų (žemos temperatūros, druskos, drėgmės) dėvisi daug greičiau nei likusiais metų laikais. Vis dėl to dauguma dviratininkų, važinėjančių žiemą, važinėja tuo pačiu dviračiu su tokiomis pat detalėmis. Ir tai nėra pats blogiausias variantas: tik derėtų nepamiršti elementarių saugumo ir eksploatacijos principų.
Apranga
Tinkamai pasirinkti aprangą gali būti dar kebliau nei paruošti dviratį techniškai. Yra tokia trijų sluoksnių taisyklė važinėjantiems žiemą. Pirmasis sluoksnis turi priglusti prie kūno ir praleisti būti greit išdžiūvantis, jo paskirtis – nusausinti odą ir perduoti drėgmę išorėn. Medvilnė, be abejo, netinka, ir geriausi tam reikalui yra sintetiniai audiniai arba vilna bei šilkas. Deja, kokybiškų apatinių drabužių kainos yra ganėtinai aukštos. Antrojo sluoksnio paskirtis – sulaikyti kūno šilumą, tad jis turėtų būti storiausias. Vėlgi, šios sluoksnio drabužių audinys turėtų gerai praleisti drėgmę, einančią iš kūno. Šiuo atveju bene geriausiai tinka vilna, kuri net ir sušlapusi neblogai sulaiko šilumą. Išorinis – trečiasis – sluoksnis saugo kūną nuo drėgmės ir vėjo.
Trečiojo sluoksnio drabužiai neturėtų būti labai šilti (atminkime – kūną šildo vidurinis sluoksnis), geriausiai tinka mažų lašelių nepraleidžianti, bet leidžianti vandeniui išgaruoti medžiaga yra Gore-Tex bei kiti panašūs audiniai. Dar vienas patarimas – vietoje vieno sluoksnio geriau dėvėti kelis plonesnius: taip bus sudaryti oro tarpai, geriau sulaikantys šilumą, be to, yra daug lengviau pritaikyti savo aprangą jai sušlapus ar kintant oro sąlygoms.
Kojos nėra tokios jautrios šalčiui, bet šiltų kelnių taip pat nereiktų pamiršti, o sningant ar lyjant būtina mūvėti ir neperšlampančias kelnes. Šaltu oru važiuojant dviračiu, dažnai ima šalti keliai, tad pravartu dėvėti antkelius. Avalynė turėtų būti erdvi ir su ne pernelyg storu padu. Tam neblogai tinka žygio batai, kurie nepraleidžia drėgmės. Pirštinės, kepurė, be abejo, yra savaime suprantami dalykai. Veidui nuo šalčio apsaugoti bei įkvepiamam orui sušildyti labai praverčia skarelė ar skraistė (vėlgi – jokios medvilnės!).
Suprantama, pirkti specialius rūbus važinėjimui žiemą mažai kas ryžtasi, tad geriausias patarimas būtų, atsižvelgiant į išdėstytus patarimus, tiesiog išsiversti su tuo, kas turima drabužių spintoje. Daug važinėjančiųjų žiemą dėvi iš esmės tokius pačius rūbus kaip ir vaikščiojant pėsčiomis. Nereikia pamiršti: pedalų minimas yra aktyvi fizinė veikla, puikiai sušildanti kūną žvarbią žiemos dieną.
Važinėjant žiemą, reiktų atitinkamai pritaikyti savo važiavimo stilių: vengti staigių posūkių ar kitokių potencialiai rizikingų manevrų, numatomas stabdymo kelias turėtų būti gerokai ilgesnis, o pats važiavimo greitis – mažesnis. Svarbu derinti važiavimo intensyvumą su savijauta: jei šalta, minti pedalus intensyviau, jei pradedama prakaituoti – sulėtinti tempą. Dviratininkas privalo būti gerai matomas kelyje, ir ypač žiemą, kuomet tamsusi paros metas trunka keliolika valandų, o ir dienos neretai esti ūkanotos. Atšvaitai, priekinis ir galinis žibintai, ryški liemenė yra būtini kiekvieno keliais važinėjančio dviratininko atributai. Deja, liemenė kol kas Lietuvoje stebėtinai nepopuliari.
Galiausiai svarbu ir psichologinis pasiruošimas: lengva yra pasiduoti ir rinktis šiltesnes transporto priemones, ypač turint omenyje tai, jog dauguma aplinkinių kol kas su nusistebėjimu ir net pašaipa palydi snieguotais keliais riedantį dviratininką.
Nors važinėjimas dviračiu žiemą ir pilnas pavojų, vis dėlto tinkamai pasiruošus, jis gali teikti ne menkesnį malonumą nei vasarą, o taip pat suteikti tokių pojūčių, kokių nepatirtume šiltuoju metų laiku.
