Dar 1976 m., statydamas garsųjį Jurbarko tiltą, šiame mieste įsikūrė tuomet inžinierius, o dabar jau daugiau nei 30 m. bitininkas, Jurbarko bitininkų draugijos ,,Nektaras“ pirmininkas Jonas Skėrys. Anuomet likimas jį suvedė su dabar jau mirusiu bitininku A.Katanuchinu, kuris mielai pasidalino savo patirtimi. ,,Iš pradžių tik atvažiuodavau prie jo bitelių pabūti, pažiūrėti, pasiklausyti sukauptos Aleksėjaus patirties. Vėliau pasiskolinau vieną avilį ir pagal pavyzdį sode pasigaminau savąjį, po to atsirado jų daugiau ir daugiau. Šiandien turiu trisdešimt bičių šeimų.“
Ar tai reiškia, kad kiekvienas, panorėjęs turėti savo medaus, gali auginti bites?
Sunku pasakyti vienareikšmiškai, tai labai individualu. Pirmo apsilankymo pas Aleksėjų metu, bitė man įgėlė. Skaudėjo baisiausiai, ištino. Jo bitės visada buvo piktos. Bet aš po truputį prie jų pripratau. Man patiko, todėl jau trisdešimt metų auginu bites. Tad reikia pajusti, ar ši veikla išties patiks. Auginti bites nėra lengvas darbas. Aš pradėjau nuo avilio brėžinio, po to išgyvenau visą ciklą – bitės vystymąsi, gyvenimą, ligas, bitininkavimo technologiją. Tai procesas, kuris tęsiasi nuolatos.
Minėjote, kad Jūsų mokytojo bitės gėlė - buvo piktos. Ar būna ir nepiktų?
Mūsų vietinės bitelės beveik visos piktos. Todėl reikia žinoti, kaip su jomis elgtis, kaip išimti iš avilių medutį, kaip prižiūrėti, gydyti ir pan. Ilgą laiką Lietuvoje buvo Karnikos, Kaukazo kalnų pilkosios bitės. Tačiau dabar greitai populiarėja Bakfast‘o bitės. Jos taikios, produktyvios ir nespietlios.
Bičių piktumas, matyt, pats mažiausias bitininko rūpestis. Kur kas didesnį galvos skausmą kelia bitelių ligos ir chemikalais purškiami Lietuvos laukai?
Taip, su tuo susiduria visi bitininkai. Bičių ligos sietinos su grybeliais, bakterijomis, virusais. Labai skaudu, kai bitės žūva tikrai ne nuo kokios nors atsiradusios neatpažintos ligos, o nuo ūkininkų, naudojančių chemikalus, neatsakingumo ir nuo valdininkijos neveiklumo. Jeigu savaitę prieš augalų žydėjimą purškiama su sisteminiu chemikali, kuris veikia visą mėnesį, žiedgraužys krinta, bitelės darbininkės žūva taipogi.
Girdėjau atvejį kai purškimo metu pavėjui chemikalų dulksna pasiekė ganyklos žolę, krito net trys karvės. Didieji chemijos pramonės šulai, susieti su bankais, siūlo žemdirbiams lengvatas – jūs tik pirkite, tik purškite, nes derlingumas bus toks ir anoks. Yra tik vienintelis geras ir geranoriškas būdas – tartis ūkininkui su bitininku, pranešti apie numatomą augalų apdorojimą chemikalais.
Medus – unikalus, natūralus produktas. Dar Hipokratas sakė, kad jis prailginą gyvenimą, o kinų medicinos žinovai vertino medų dėl jo gydomųjų savybių ir gebėjimo suteikti žmogui daugiau gyvybinių jėgų.
Moksliškai nustatyta, kad organizmas įsisavina medų ypač greitai (įsisavinama net 97-98 proc. medaus). Meduje yra 16-21 proc. vandens (beje, jei vandens yra daugiau, medus pradeda rūgti), taip pat daug angliavandenių, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) bei kitų medžiagų (tiamino, riboflavino, vitamino C, niacino, pantoteno rūgšties). Taip pat meduje yra nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, aromatinių bei baktericidinių medžiagų.
Medaus cheminė sudėtis gana sudėtinga. Jame yra daugiau nei 200 junginių, o kai kurie mokslininkai teigia yra daugiau negu 300. Ne vienas garsus mokslininkas tyrinėjęs medų ir parašęs knygas apie unikalias jo savybes bei būdus gydyti kone visas ligas. Beje, šiemet birželio mėn. sužinojau apie naujausius Slovenijos apiterapeutų atliktus tyrimus, kai medus tepamas ant žaizdų. Žaizda pradeda intensyviai gyti, nes medus stimuliuoja audinių regeneraciją, todėl ji pasidengia epiteliu. Meduje esantis vandenilio peroksidas ir propolis neleidžia plisti infekcijoms. Medus iš žaizdų traukia drėgmę, bakterijos žūva.
O kaip išsirinkti medų? Žmonės neretai mano, kad į jį gali būti primaišyta cukraus, krakmolo ir pan.
Sunku pasakyti, kaip atskirti medų su priemaišomis. Aš to nedarau, todėl ir patirties tokios neturiu. Tačiau vienas ir paprasčiausių būdų būtų ištirpinti šauktelį medaus vandens stiklinėje. Jei medus be priedų, vanduo bus šiek tiek sudrumstas, be nuosėdų. Jei su priedais – nuosėdų bus. Kitų žmonių patirtis moko: jeigu į medų įmaišyta miltų arba krakmolo, įlašinus į jį kelis lašus jodo medus įgaus mėlyną atspalvį. Medaus kokybę galima patikrinti ir lakmuso popierėliu.
Medaus reakcija visuomet rūgštinė, o medaus, kuriame įmaišyta cukraus, reakcija būna neutrali ar net šarminė. Nuo rūgščios reakcijos lakmuso popierėlis paraudonuoja, o nuo neutralios ar šarminės – pamėlynuoja. Geriausia medų pirkti pas žinomą bitininką, o ne turguje iš perpardavinėtojų ar juolab prekybos centre, kur indelis kainuoja palyginti pigiai, tačiau tai, ką vėliau valgote toli gražu negali vadintis natūraliu, tikru medumi, nors etiketės tą skelbia.
Kaip reikia laikyti medų, kad jis negestų: moliniame inde, tamsoje, šaltoje patalpoje?
Svarbiausia, kad indas būtų švarus, patalpos drėgmė 60 proc., o temperatūra daugmaž nekintanti, vėsi (optimali yra 5-10 laipsnių). Nuo seno žinoma, kad geriausiai medus išsilaiko moliniuose ir stikliniuose induose, taip pat liepos, alksnio, drebulės, topolio medienos statinėse. Tinka ir emaliuoti bei plastikiniai indai. Išskirtinės kokybės produkto ženklu pažymėtas medus pilstomas į stiklinius indus.
Cinkuotuose ir metaliniuose induose medaus laikyti negalima. Veikiamas saulės šviesos, medus netenka antimikrobinių savybių, per 48 val. visai sunaikinami kai kurie fermentai. Kartais medus prarūgsta, dėl pernelyg didelio vandens kiekio jame, dėl to, kad išsuktas nesubranditas, dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pan. Tačiau net ir tokio medaus nereikia skubėti išmesti. Jis tinkamas dėti į pyragus.
Medaus rūšys, bent jau vizualiai skiriasi. Skiriasi ir skonis, spalva, konsistencija. Nuo ko tai priklauso?
Visai gryno vienos rūšies augalų medaus beveik nebūna, nes bitės primaišo bent jau dalį kitų, tuo metu žydinčių, augalų nektaro. Aptarsiu Lietuvoje dažniausiai pasitaikančias medaus rūšis, nors šiaip jų yra kur kas daugiau.
Akacijų medus – šviesiausias, beveik baltas, su vos pastebimu kreminiu ar žaliu atspalviu. Jis laikomas ilgai, net dvejus metus, gali nesikristalizuoti. Šis medus yra vienas iš saldžiausių.
Aviečių medus – šviesiai geltonas su žalsvu atspalviu ar net permatomas tarsi vanduo, kai susikristalizuoja - baltas su kremo atspalviu. Šiam medui būdingas ryškus aviečių kvapas ir skonis. Aromatas stiprus, bet malonus. Jis priskiriamas aukščiausiai klasei. Naudojamas gydyti peršalimo ligoms, efektyviai gydo stomatitus ir gleivinių uždegimu.
Dobilų medus – šviesiai geltonas, susikristalizavęs - beveik baltas, švelnaus, malonaus skonio. Aromatas vos juntamas. Naudojamas skrandžio rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Grikių medus – nuo tamsiai geltono su rusvu iki tamsiai rudo, net juodo. Tamsiausias būna, kai jis ką tik išimtas iš avilio, tačiau pradėjęs stingti, ima šviesėti. Jis aštraus skonio bei kvapo, daugiau nei kiti turi geležies ir baltymų. Stiprina organizmą, ramina nervų sistemą, švelnina paauglystės metu atsirandančius skausmus.
Kiaulpienių medus – aukso geltonumo ar net oranžinės spalvos, labai kvapnus ir tirštas. Greitai susicukruoja. Išsuktas iš korių, po 10 d. tampa klampia mase. Labai vertingas. Gydomas kvėpavimo takų uždegimas, padidėjęs skrandžio rūgštingumas, slopinamas skausmas.
Klevų medus – būna dviejų rūšių: skystas ir baltas, o kai susikristalizuoja - po vieno ar dviejų mėnesių - tampa tarsi permatomas, raudonai geltonas.
Laukų augalų medus – geltonas, rečiau pasitaiko tamsiai rudos spalvos. Jeigu ūkininkai laukų netręšia, toks suneštas medus yra sveikesnis ir brangesnis, o kai naudojama daug trąšų – pigesnis.
Liepų medus – šviesiai geltonas arba švarios gintarinės spalvos, kartais - gelsvai žalias (šviežiame meduje ryškus tamsiai žalias atspalvis), labai malonaus liepžiedžių kvapo, gana tirštas. Kambario temperatūroje susikristalizuoja per 1-2 mėn. Tai aukščiausios kokybės, labai paklausus medus. Renkančios liepų nektarą bitės mėgsta ir mėtas, todėl liepų medaus skonis ir kvapas kartais gali priminti mėtų aromatą. Vartojamas gydyti peršalimo, kepenų, inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms.
Lipčiaus medus – gali būti dviejų rūšių: augalų arba vabzdžių. Augalų lipčius tamsus, suneštas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Vabzdžių lipčius 2-3 k. tirštesnis už žiedų medų. Žmogui labai naudingas.
Pievų augalų medus – surinktas iš įvairių augalų žiedų, geltonai auksinės arba gelsvai rusvos spalvos, būdingas malonus bei lengvas skonis ir kvapas. Turi daug aromatinių medžiagų, B ir C grupės vitaminų. Gydo peršalimo ligas, stiprina organizmą.
Rapsų medus – baltas arba šviesiai gelsvas, o susikristalizavęs tampa beveik baltas ir iš pažiūros primena taukus. Jis yra silpno švelnaus, vos juntamo kvapo, kartoko skonio. Labai greitai susicukruoja. Jame mažiau mineralinių medžiagų, todėl menkiau vertinamas. Kadangi Lietuvoje rapsų auginama vis mažiau, šios rūšies medaus irgi mąžta. Vartojamas padidėjusiam skrandžio rūgštingumui mažinti.
Saulėgrąžų medus – auksinio žalumo spalvos, kuri tampa dar intensyvesnė, kai medus laikomas saulėje, saldus su truputį kartoku prieskoniu. Susikristalizuoja mažyčiais kristaliukais.
Spygliuočių augalų medus – tamsus su pušų sakų kvapu, tirštas, tąsus, susikristalizuoja stambiais kristalais. Jame yra daug vitamino C.
Vaismedžių medus – kol šviežias yra beveik permatomas su geltonai žalsvu atspalviu, o kai susikristalizuoja, tampa šviesiai geltonas. Susikristalizavęs smulkiais kristaliukais dar pašviesėja. Būdingas malonus aromatas, kartais itin jaučiamas obels žiedų kvapas, saldus skonis.
Viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu arba rausvoku atspalviu, stipraus, bet malonaus viržių žiedų kvapo, kartoko skonio. Labai tirštas, ilgai palengva kristalizuojasi ir tampa minkštokas; geltonas arba rusvas. Turi palyginti daug baltymų. Žiūrint per mikroskopą sustingusiame meduje turi matytis į adatėles panašių kristaliukų, jei ne – vadinasi, šis medus ne viržių. Viržių medaus gali siūlyti bitininkai tik iš tų regionų, kuriuose daug pušynų, nes viržiai juos labiausiai mėgsta. Naudojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.