Nutarė padėti šunims
„Mintį pasiūlė Justina, aš jai pritariau ir, artėjant vestuvių datai, visiems svečiams pranešėme, kad atvykdami į mūsų šventę neneštų gėlių, o pinigus, kuriuos ketino joms skirti, paaukotų Gyvūnų globos draugijai“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ pasakojo D. Vasiliauskas.
Vestuvių svečius – poros giminaičius ir draugus – šis pasiūlymas gerokai nustebino, tačiau prieštaraujančiųjų nebuvo.
Tradicija be dovanos ar vokelio jauniesiems dovanoti ir gėlių puokštę Lietuvoje gyva nuo seno. Nesvarbu, kad žiedai greitai nuvysta, kartais ir papildomų rūpesčių sukelia.
„Vietoj greitai nuvystančių gėlių ar ne geriau padaryti gerą darbą?“ – vieningą nuomonę priėjo jauni žmonės.
Justina, kartą skaičiusi internete apie gyvūnų globos namams per šventę rinktus pinigus, pasiūlė šią idėją ir saviesiems.
Valkataujančių nėra
Anykščių rajone, ant Karališkių ežero kranto, vestuves šventę J. ir D. Vasiliauskai svečius sutiko jau parengę Gyvūnų globos namų logotipu pažymėtą dėžutę, žmonės galėjo mesti į ją gėlėms pirkti numatytus pinigus – kas daugiau, kas mažiau.
„Kai kurie, negalėdami pažeisti tradicijos, ir gėlių atnešė, bet tokių buvo mažuma. Kiti suprato, kodėl taip pasielgėme, ir mielai aukojo beglobiams gyvūnams“, – pasakojo Justina.
Į gyvūnų globos namams skirtą dėžutę buvo surinkta kiek daugiau nei tūkstantis litų.
Šiuos pinigus prieš keletą dienų J. ir D. Vasiliauskai įteikė Panevėžio rajone, Kaimiškio kaime, esančios gyvūnų prieglaudos įkūrėjai, Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovei Rūtai Liberienei.
Justina ir Dovydas namuose Airijoje laiko abiejų priglaustą atklydusį benamį šunelį, iš pradžių nedrąsų ir baikštų, tik vėliau prisirišusį prie naujų šeimininkų. Lietuvoje matydami valkataujančių kačių ar šunų, sutuoktiniai teigia, kad Airijoje padėtis kiek kitokia.
„Širdis džiaugiasi, kaip gyvūnų globėjai šioje šalyje remiami valstybės, niekada dėl augintinių globos Airijoje ir kitose Europos valstybėse nekyla problemų, todėl beveik nėra valkataujančių gyvūnų“, – teigia J. Vasiliauskienė.
Maloni staigmena
Prasmingas šeimą kuriančių jaunų žmonių sumanymas buvo maloni staigmena Gyvūnų globos draugijos vadovei – jaunavedžiai tokią svarbią savo gyvenimo dieną dar nė karto nebuvo rinkę aukų ir dovanoję jų beglobiams gyvūnams.
„Sykį buvome gavę paramos iš jubiliejų šventusios moters, taip pat prašiusios svečių nedovanoti gėlių, o skirti pinigus gyvūnams. Bet jaunavedžiai to dar nedarė nė karto. Tad galime tik tikėtis, kad gražus Justinos ir Dovydo pavyzdys paskatins ir kitus žmones prisidėti prie pagalbos gyvūnams“, – viliasi R. Liberienė.
Pinigų, kuriuos paaukojo Vasiliauskai, užtektų visą mėnesį šunims pašerti, tačiau kol kas ėdalas dar neperkamas. Užtenka dosnių žmonių nupirktų ir paaukotų, prekybos centro dovanoto sauso pašaro.
„Turime skolos veterinarams – už gyvūnų skiepijimą, sterilizavimą, vaistus. Gavę sąskaitas atsiskaitysime“, – tikina vadovė.
Dėkingi rėmėjams
Tokį gausų gyvūnų būrį laikančiai ir iš valstybės nė menkiausios paramos negaunančiai Gyvūnų globos draugijai supratingų žmonių parama itin reikalinga.
Visi, kas nors kartą laikė keturkojus augintinius, žino, kad jiems reikalingas ne tik pašaras. O jei augintinių dešimtys, nuolat reikia daugybės dubenėlių, pavadžių, dezinfekavimo, plovimo priemonių, vaistų, priemonių nuo blusų, erkių, reikia išvežti šiukšles, kviesti veterinarus, taisyti voljerus ir kt. „Bet koks dosnus gerų žmonių mostas labai vertingas“, – pabrėžia R. Liberienė.
Ji sako, kad kiekvienas centas skaičiuojamas, niekas nenueina veltui, neiššvaistoma vėjais. Gavę pinigus grynaisiais, juos skaičiuoja bent du trys žmonės, surašomas aktas, rašomi pajamų orderiai.
Yra nuolat pervedančiųjų nors po keliolika litų. Štai iš vieno panevėžiečio į draugijos sąskaitą kas mėnesį įkrenta po 12 litų, yra aukojančiųjų rečiau, tačiau stambesnes sumas. Štai viena ūkininkė rėmė remontuojant pastato stogą.
„Visiems rėmėjams, taip pat tiems, kas skyrė mums du procentus savo pajamų, esame labai dėkingi“, – sako Gyvūnų globos draugijos vadovė ir pabrėžia, jog labai norėtų kitokio valstybės požiūrio į beglobius gyvūnus.
Lankytojai gyvūnų prieglaudoje ne reti – net ir dabar, vasarą, atsiranda norinčiųjų pasiimti gyvūnų. Pastaruoju metu padidėjo didelių, matyt, sodus ar sodybas reikalingų saugoti, šunų paklausa. „Baiminamės, kad rudenį šunys vėl gali tapti nebereikalingi ir sugrįžti atgal. Nors, antra vertus, geriau tegu atveža į prieglaudą, negu kur nors palaukėje ar pamiškėje išmeta“, – svarsto gyvūnų prieglaudos įkūrėja.
