Užsidegimu spinduliuojantys vyras, GRYNAS.lt skaitytojams praverdamas savo namų duris, pasakoja apie tūkstantinę drugių kolekciją ir apie kelionėse patirtus išgyvenimus.
Prieš 20 metų drugiais susidomėjęs Kęstutis savo jaukius namus Raseinių pašonėje pavertė rečiausių ir gražiausių pasaulio drugių šventove. Dideliame name sunku rasti tuščią sienos plotelį, kurio nepuoštų vertingi eksponatai, atstojantys paveikslus. Vyras džiaugiasi, kad prie kolekcijos gausinimo prisideda ir žmona Viktorija, kuri dar kaupia ir kriaukles.
Nors šeimos kolekcija - viena didžiausių Lietuvoje, Viktorija ir Kęstutis nėra linkę jos demonstruoti už pinigus. Juodu tikina iš sukauptų eksponatų, kurių daugiau nei 10 tūkst., neuždirbę nė cento. Beje, eksponatų jie neperka. Kęstutis sako, kad maloniausia drugius sugauti pačiam.
- Jūsų namų sienas puošia daugybė drugių. Dar nemenka dalis saugoma specialiose spintose. Kada pajutote potraukį kolekcionuoti?
- Iš tikrųjų drugiais domėtis pradėjau dar vaikystėje. O kiek rimčiau kolekcionuoti pradėjau prieš 20 metų, kai išvykome kartu su žmona dviems mėnesiams gaudyti drugių į Rusijos Tolimuosius Rytus. Rusija buvo pirmoji kelionė. Vėliau drugiai ilgokai buvo atsidūrę antrame plane – turėjau kitų rūpesčių. O dabar aštuonerius metus vėl rimtai kolekcionuoju. Kai baigiasi lauko darbai, dažniausiai spalio pabaigoje, mėnesiui išvykstame į šiltuosius kraštus ir ten gaudome drugius.
- Tikriausiai egzotiškuose kraštuose ne tik gaudote drugius, bet ir skiriate laiko poilsiui...
- Kai renkamės valstybę, kurią norime pamatyti, visų pirma sprendžiame, ar tame krašte galima rasti įdomių drugių. Tačiau tuo pačiu norime apžiūrėti šalį. Mes turime du tikslus – pažinti kraštą ir papildyti kolekciją. Per vieną mėnesį labai daug keliaujame, spėjame pamatyti visą šalį.
Organizuoti kelionę pradedame beveik prieš metus. Susirandame vietinį organizatorių, kuris mums padeda. Padėjėjas yra reikalingas tam, kad gautų leidimus drugių gaudymui ir sutvarkytų dokumentus jų išvežimui. Jeigu viskuo rūpinsiesi pats, daug ko nespėsi pamatyti.
- Kiekvienoje šalyje situacija yra skirtinga. Paprastai dokumentų rengimas trunka kelis mėnesius. Kai kuriose šalyse jų visai nereikia. Bet tokių daug nėra. Pavyzdžiui, Rusijoje po Tarybų Sąjungos griūties buvo betvarkė ir niekam drugiai nerūpėjo. O apskritai į tas šalis, kurios labai saugo drugius, mes nevažiuojame. Tarp tokių šalių yra Indija, Brazilija, Šri Lanka. Šiose šalyse leidimų gauti beveik neįmanoma.
- Papasakokite, kaip drugys virsta eksponatu. Kiek vidutiniškai tai trunka?
- Dieniniai gaudomi paprasčiausiai tinkleliu, o naktiniai drugiai sugaunami pasitelkus šviesą. Norint gaudyti naktį, reikia pasistatyti generatorių, uždegi ultravioletinių spindulių lempą, ištiesi baltą medžiagą ir drugiai ant jos tiesiog tupia. Tada juos susirenki ir užmigdai. Užmigdymui galima naudoti eterį. Tuomet drugius, suglaustais sparnais, reikia dėti į vokelius, aišku, ant voko būtina parašyti pagavimo datą ir vietą.
Vokai dedami į sandarias plastikines dėžutes, kad kenkėjai nepasiektų drugių. Tropinėse šalyse į juos reikia dėti chemikalų, nes kenkėjai drugius kaipmat pasiektų. O parsivežus iš kelionės juos reikia atmirkyti specialiame inde ir išskleisti sparnus specialiais skleistuvais. Per dvi savaites skleistuvuose drugiai sudžiūva. Tada būtina etiketė, be kurios drugys netenka vertės. Grįžus iš kelionės vėlyvą rudenį drugiai kolekcijai ruošiami iki pavasario. Ilgai trunka jų apibūdinimas. Turiu sukaupęs nemažai literatūros, kuri labai padeda.
- O į ką būtina atsižvelgti norint išsaugoti jau sukauptą kolekciją?
- Svarbiausia – drėgmė. Temperatūra nėra tokia svarbi. Aišku, staigūs temperatūros pokyčiai taip pat kenkia. Mūsų klimatas tinkamas drugių kolekcionavimui. Visada seku drėgmės kiekį. Ir jei jis padidėja, įjungiu drėgmės surinkėją. Jei drėgmė per didelė, drugius puola kenkėjai. Jei jų įsiveisia, reikia naudoti chemikalus. Tačiau man jau keletą metų kenkėjų naikinimu rūpintis neteko. Taip pat svarbu, kad kolekcijos nuolat nekepintų saulė. Tuomet ji greitai blunka. Iš tikrųjų išsaugoti drugius nėra labai sudėtinga. Yra pasaulinių kolekcijų, kurios išsilaikė daugiau nei 100 metų.
- Ar kolekcionuojant drugelius galima uždirbti?
- Nežinau. Aš nesu nei cento uždirbęs. Užsienyje yra žmonių, kurie tuo verčiasi. Tikriausiai jie pragyvena. Bet aš esu prieš tokį biznį. Internete praktiškai galima rasti viską. Žinoma, viskas turi kainą. Prekyba klesti, bet manęs tai nedomina. Kai drugį pagauni pats, gauni visai kitą emocinį krūvį.
- Kuris pasaulio kampelis jus labiausiai sužavėjo drugių įvairove?
- Atsakymas vienareikšmiškas – daugiausia rūšių yra Pietų Amerikoje. Ten didžiausia įvairovė tiek dieninių, tiek ir naktinių drugių. Buvome dvejose žemyno šalyse – Venesueloje ir Peru. Tačiau man įdomiausia Naujoji Gvinėja. Ten yra didžiausia egzotika, o drugiai labai skiriasi nuo kitų regionų. Šitame krašte gyvena patys didžiausi ir gražiausi pasaulio dieniniai drugiai. Šalis yra kalnuota – atskiri regionai vienas nuo kito izoliuoti. Viena sala, o kiekviename kalne vis kita rūšis ar bent jau kitas porūšis.
- Aišku, Madagaskaras. Vienoje saloje didžiulė įvairovė – nuo dykumų iki atogrąžų miškų. Jei kerti salą iš rytų į vakarus, pamatai praktiškai visas gamtines zonas. Augalija visiškai unikali. Yra labai daug augalų, kurie niekur pasaulyje daugiau neauga. Gyvūnija irgi labai unikali. Madagaskare gyvena daugybė rūšių lemūrų. Vidury dienos į kambarį ateina lemūras ir tempia iš maišo mangus. Kitose šalyse nieko panašaus nematėme. Planuojame ten sugrįžti.
- Ar Lietuvos drugiai gali būtų įdomūs pasaulinio lygio mokslininkams?
- Ne. Rūšių įvairovė visuomet būna didesnė kalnuose. Lietuvoje yra Vidurio Europai būdingos rūšys. Pas mus nieko išskirtinio nėra.
- Kaip keičiasi drugių rūšių skaičius? Ar Lietuvoje nepastebimas rūšių nykimas?
- Nykimo nepastebiu. Galima sakyti, kad yra pagausėjimas. Tarybų Sąjungos laikais ūkiuose buvo daugiau naudojama pesticidų. O dabar, kai padėtis pasikeitė, pastebiu netgi drugių pagausėjimą. Taip pat šylant klimatui plinta daugiau pietinių rūšių. Prieš dvidešimt metų tokių drugių pagaudavau vos kelis, o dabar jų jau pilna. Jei klimatas ir toliau šils, pietinių rūšių daugės vis labiau. O mūsų tipiniai drugiai neturėtų dėl klimato kaitos trauktis.
- O kokia situacija žvelgiant į pasaulines tendencijas?
- Kiekvienoje šalyje yra skirtingai. Kur miškai nėra naikinami, drugių netrūksta. Pavyzdžiui, Madagaskaras yra klasikinis pavyzdys, kaip žmogus išniekino gamtą. Ten yra baisu. Natūrali gamta praktiškai išlikusi tik nacionaliniuose parkuose. Ten kertami ir deginami miškai, o vietoje jų sėjami kultūriniai augalai. Įdomu tai, kad žemė nualinama ir sodinami eukaliptai, kurie tokiomis sąlygomis gerai auga. Tačiau tokie miškai yra negyvi. Eukaliptų miške pilna sausų lapų – net žolė neauga. O vėliau jie eukaliptus kerta ir vėl sodina. Važiuoji per Madagaskarą, o visur rūksta deginamų miškų dūmai. Natūralus miškas niekada neatsistato. Ten, kaip daugumoje atsilikusių Afrikos šalių, aplinkosaugos įstatymai nelabai galioja. Svarbiausias tikslas – turėti ką pavalgyti. O kas bus po manęs nelabai rūpi.
- Vis dėlto kai kas laikosi nuomonės, kad prie drugių nykimo prisideda ir kolekcionieriai. Kokie jūsų kontrargumentai?
- Su ta nuomone esu susidūręs. Pirmiausia reikia pasakyti, kad iškirtus hektarą miško išnyksta daug daugiau drugių nei kolekcionieriai gali jų pagauti. Reikia saugoti tik tokias rūšis, kurios yra negausios ir laikosi tik labai siaurame areale. Tokioms rūšims kolekcionavimas tikrai gali turėti įtakos. O daugumai rūšių kolekcionieriai negali turėti jokios įtakos. Peru vietiniai gyventojai masiškai gaudo drugius. Jie naudojami suvenyrų gamybai. Tačiau drugių ten vis tiek pilna.
- Kasmet vykstate į kraštus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai pavojingi. Ar negąsdina susidūrimas su pavojingu gyvūnu ar rizika susirgti reta liga?
- Tuose kraštuose galima visko sutikti – gyvačių, skorpionų. Žinoma, plinta ir ligos. Maliarija didelių problemų nekelia, nes profilaktiškai geriami vaistai, o nuo kitų ligų yra skiepai. Tačiau pavojus visuomet yra. Pietų Amerikoje susirgau leišmanioze. Ligą sukėlė įkandęs vabzdys. Viskas prasidėjo grįžus namo. Iš pradžių pasirodė mažas spuogelis, o vėliau pradėjo apmirti audiniai. Ilgai truko, kol liga buvo diagnozuota. Tai buvo tik penktas ar šeštas atvejis Lietuvoje.
Šią ligą parsivežti galima tik iš tropinių šalių. Gydymas buvo labai sunkus. Infekcinėje ligoninėje gulėjau tris savaites. Temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių. Tačiau viskas praėjo. Tų metų pavasario pradžioje baigiau gydytis, o birželį jau išskridome į Libaną gaudyti drugių.
- Ačiū už pokalbį.
