Priežastis – labai klaipėdietiška: Baltijos srovės dar ketvirtadienį sunešė milžinišką kiekį jūržolių, tarp kurių galima rasti gintaro gabaliukų.
„Atostogaujame su šeima Melnragėje. Vos tik pamačiau socialiniuose tinkluose, kad prie šiaurinio molo meta gintarą, lėkėm jo rinkti. Ketvirtadienį buvo labai daug gintaro žvejų, tad grįžome penktadienį. Jūržolių per naktį sunešė dar daugiau. Sūnus, štai, per pusvalandį jau visą sausą gintariukų prisirinko. Mažiukai, bet mums maloniausias yra pats procesas“, – pasakojo vilnietis Tomas.
Besikapstydami po jūržolių kilimą gintarautojai randa ir itin keistų, bet labai įdomių gyvių: jūrų tarakonų bei... krabų.
Savotiškas ritualas
Šiais, naujienų dalijimosi socialiniuose tinkluose laikais žinios sklinda žaibišku greičiu, todėl apie gintaro metimą pajūryje jau buvo žinoma vakar.
„Ir Karklėje, ir prie Olando Kepurės, ir Melnragėje metė gintarą. Kelios dienos prieš tai pūtė stiprus šiaurės, šiaurės vakarų vėjas. Savotiška įlanka prie šiaurinio molo yra tarsi apendiksas, gaudyklė, todėl šioje vietoje paprastai ir sunešamos visos jūros šiukšlės. Dar joms nepasirodžius krante galima suprasti, kad bus metimas, nes virš tirštos jūržolių masės ima būriuotis kirai. Jie ten randa įvairiausių jūros gyvių, žuvyčių“, – ve.lt pasakojo vienas klaipėdietis, profesionalus gintaro žvejas.
Anot jo, ketvirtadienį į Melnragę sulėkė tiek daug graibštais apsiginklavusių, neperšlampama apranga vilkinčių gintaro žvejų, jog vos užteko vietos.
„Kaip kam pasisekė... Šįkart kartu su jūros šiukšlėmis stambesnio gintaro nebuvo labai daug. Vienas bičiulis pagavo 80 g, 40 g ir 30 g grynuolius. Sėkmė lydėjo, nes aš beveik nieko nepagavau, tik nago dydžio, piršto strorio gabaliukus. Labai sunku tapo nuspėti, kada bus geras metimas. Stebime ir sroves, ir vėją, bet dažniausiai viską lemia elementariausia sėkmė. Yra tekę matyti gal dvidešimt gintaro žvejų, išsirikiavusių palei krantą ir mojuojančių graibštais, bet tik vienam pavyko sugauti keletą didžiulių, apie 100 g gabalų. Bangos tiesiog atnešė juos vyrui po kojomis“, – įspūdžiais dalijosi klaipėdietis.
Tad gintarautojų duona išties yra ne tokia ir romantiška, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Antai dar vienas gintaro žvejys pasakojo, kaip nuo 20 val. vaikščiojo visu pajūriu net iki paryčių, tačiau nesugavo bangose nė vieno gabaliuko.
„Kai jau norėjau numoti ranka, buvau sušalęs, alkanas, dar įbridau į bangas vienoje vietoje. 10 valandų vaikščiojau tuščiai, bet per 10 minučių sugavau 230 g gintaro. Atpirko visą darbą. Kai kada reikia būti labai atkakliam“, – pastebėjo jis.
Na, o penktadienį sukiojosi vos vienas kitas žmogus su bridkelnėmis ir ilgakočiu graibštu. Tačiau dabar – „civilių“, kaip šmaikštauja profesionalūs gintarautojai, metas. Kai kur net kelius siekiančioje jūržolių juostoje galima kad ir simboliškai prisirinkti auksu žėrinčio gintaro gabaliukų.
„Malonumas yra vien pabūti prie jūros, pakvėpuoti grynu oru, pasirausti tose jūros šiukšlėse. Savotiška ir terapija, ir azartas. Dukrai pasisekė ištraukti jos piršto ilgio gintaro gabaliuką, aš tenkinuosi Jūratės ašarėlėmis, kaip vadinu. Bet ne dydyje ar kiekyje esmė. Pats procesas, ritualas, kai tu savo rankomis prisirenki Baltijos gintaro, yra didžiausia vertybė. Nusipirkti galime visi, o gyvai surinktas gintaras man daug vertingesnis“, – mintimis dalijosi specialiai penktadienį mamadienį pasiėmusi klaipėdietė Aurelija.
Tarakonai ir krabai
Žmonėms, ieškantiems jūržolių sąnašose gintaro, paprastai pavyksta rasti ir įvairiausių įdomių gyvūnų. Vienas dažniausiai aptinkamų – gana baugiai atrodantis, tačiau krante dažniausiai jau negyvas gulintis jūrų tarakonas, dar vadinamas blyškiuoju jūrvėžiu (lot. Saduria entomon). Rūšį švedų biologas Karlas Linnaeus aprašė dar 1758 m.
Šie gyviai įdomūs tuo, kad yra reliktinė rūšis, kurios išvaizda beveik nepakito nuo ledynmečio. Jūrų tarakonai - Baltijos jūros senbuviai, kurių protėviai dar „matė“ gyvus mamutus. Pastarieji išnyko, o jūrvėžiai liko. Prieš 10 000 metų, po paskutiniojo ledynmečio, jūrų tarakonai į Baltiją atplaukė iš Baltosios jūros.
Tai – vieni stambiausių (siekia iki 8 cm) iš vėžiagyvių mūsų jūroje. Ropinėja dugnu ir ėda kitus gyvūnus bei nugaišusias žuvis, bet ir patys yra skanėstas menkėms, plekšnėms. Tiesa, garsūs ir tuo, jog yra kanibalai.
Įdėmiau apžiūrėjus jūržoles galima aptikti ir Lietuvai tikrai egzotiškus gyvūnus: mažiukus, centų monetos dydžio dumblinius krabus (lot. Rhithropanopeus harrisii).
Šie dešimtkojai vėžiagyviai natūraliai gamtoje išplitę Atlanto vandenyne ties Amerikos krantais, ypač Meksikos įlankoje. Į mūsų pajūrį jie atvyko su laivais, išleidus balastinį vandenį.
2002 m. dumblinių krabų ypač daug stebėta ties Klaipėdos jachtklubu, sugauta ir kitose uosto vietose. 2004 m. rūšis identifikuota, kaip nauja krabų rūšis Lietuvos pajūryje. Gana gausiai šių krabų į gintarautojų graibštus pakliūdavo pernai, o šiemet jų – kiek mažiau. Biologų teigimu, tai – svetimžemė, bet kol kas Lietuvoje neinvazinė rūšis.
„Pas mus du metus išgyveno akvariume paimtas nuo kranto“, – ve.lt teigė Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.
Begintaraujant Melnragėje galima pasigrožėti ir gražiomis, tik žiemojimo, migracijų metu mūsų pajūryje stebimomis ledinėmis antimis (lot. Clangula hyemalis). Jas lengva atskirti, ypač – patinus: pastarijei turi ilgas, smailias uodegas, kūnai išmarginti baltais, baltai gelsvais ir tamsiai rudais, juosvais plėmais. Peri šios nedidukės antys tundroje.
