Guoda Azguridienė. Maisto sveikatingumo teiginių sąraše maisto nerasta

 (28)
© A.Stackevič nuotr.

Žmogaus fantazija neribota – tai gera žinia, kuri leidžia mums džiaugtis menų, mokslų bei verslų pasiekimais. Ir šiaip, mėgautis gyvenimu. Deja, reguliuotojų fantazija šia savybe taip pat pasižymi. Bet link jokio mėgavimosi ji neveda.

Ir apie kokį mėgavimąsi gali būti kalba tokioje rimtoje srityje, kaip maisto sauga? Maisto sauga yra ES kompetencijai priklausanti sritis, t.y., jai reguliuojančius teisės aktus kuria ne šalių narių, o Briuselio biurokratai. Tai nereiškia, kad vietiniai nekuria, bet jiems lieka tik nuotrupos – veiklos pakanka pirmuosius įgyvendinant. (Atsiprašau valstybės tarnautojų, kad vartoju žodį “biurokratas”, nes pats nagrinėjamas reiškinys yra tiesiog biurokratijos ekspansijos etalonas.)

Maisto saugos reglamentavimas ES yra itin painus dalykas. Tarsi ir nieko keisto. Juk, žvelgiant filosofiškai, joks maistas nėra sveikas ar nesveikas visiems visada ir be išlygų. Tai kaip ir būtų rimta prielaida susilaikyti nuo detalaus reglamentavimo. Bet žvelgiant praktiškai, juk tiek stiprių interesų grupių veikia šioje srityje! Maisto pramonė visada buvo ir bus arčiausiai žmogaus kūno ir piniginės, nesvarbu ką samprotautume apie lazerius, IT ar kultūrą, visų pirma turime būti pavalgę. O ir farmacijos pramonė maistui yra labai netgi neabejinga. Ypač tai maisto sąvokai, kokios laikosi ES maisto žinovai (kaip pamatysime toliau).

Vienas iš keistesnių reiškinių šiuolaikinėje maisto saugumo sampratoje yra „sveikatingumo teiginys“ – tai bet koks teiginys, kurį gamintojas ar pardavėjas vartoja apie savo produktą, nurodydamas arba užsimindamas apie jo galimą poveikį sveikatai. Trumpai kalbant, tokie teiginiai ES šalyse yra uždrausti.

Oficiali Europos Sąjungos politika yra mokyti visus gyventojus, kad maistas su sveikata neturi nieko bendro. Na, nebent kai kuriais specifiniais atvejais. Būtent tuos atvejus ir nurodo autorizuoti sveikatos teiginiai. „Maistas negydo“ yra kertinė maisto saugos specialistų frazė, kurią jie taria pakeltu tonu, nes kitaip sunku įtikinti ne tik klausytojus, bet ir save. Kas tada gydo? Akivaizdu – vaistai. Bet ne apie juos čia, o apie Europos Komisijos patvirtintus sveikatingumo teiginius.

„Maistas negydo“ yra kertinė maisto saugos specialistų frazė, kurią jie taria pakeltu tonu, nes kitaip sunku įtikinti ne tik klausytojus, bet ir save. Kas tada gydo?
G. Azguridienė

Patvirtintų ir nepatvirtintų teiginių sąrašas užima apie 700 psl, 241 yra patvirtintas, kiti atmesti. Tai reiškia, kad po pusmečio trukmės pereinamojo laikotarpio jų naudoti nebebus galima. (Nors ir dabar tas galėjimas buvo labai sąlyginis). Negalima tai negalima – visokių gyvenime tenka laikytis kvailų draudimų, kurių prirašo biurokratai. Kai kas tuo pasinaudos sau naudingai, kai kas smarkiai nukentės. Tačiau pažvelkime atidžiau į tuos sveikatingumo teiginius, kuriuos naudoti leista.

Atrodytų, kad jei visa kita sakyti apie maisto produktus yra uždrausta, tie leistieji keli šimtai teiginių turėtų būti nekeliantys abejonių: išplaukiantys iš ilgalaikės maisto vartojimo patirties, tradicijų, orientuotis į pagrindinius mityboje vartojamus produktus. Na, pvz., aš visgi tikėjausi, kad vaisius ir daržoves vis dar valgyti sveika, o kramtomoji guma nėra tas produktas apie kurį kalbame sveikatos kontekste. Arba, kad pomidorai ir kopūstai, mėlynės ir žemuogės, avižos ir pienas pasižymi bent kokiomis nors naudingomis savybėmis mūsų organizmui. Juk mamos tebeverda ryžių arba avižų košę, kai vaikam skauda pilvą (ryžiai ar avižos priklausomai nuo to, kas tam pilvui), o tėtės ieško natūralių sulčių kai vaikai, arba suaugę, yra nusilpę ir neišsikapsto iš ligų.

Patys mokslininkai sugalvojo tokį bendrą terminą „antioksidantai“ (kurių būtent ir gausu natūraliuose vaisiuose, uogose, daržovėse, žolėse), prirašė apie juos krūvas straipsnių. Žmonės jau išmoko kas tai yra. Bet teks mokytis iš naujo, mat apie antioksidantus sakyti jau nieko nebegalima. Net kad maistas jų turi. Pavyzdžiui sakinys „šaltalankiai turi antioksidantų“ traktuojamas ne kaip šaltalankio savybės ar sudėties konstatavimas, o kaip sveikatingumo teiginys. Taigi apie antioksidantus nuo gruodžio gamintojams ir prekybininkams kalbėti nevalia. Bet apie kramtomąją gumą be cukraus – galima.

Sąraše nurodyta po kelis leidžiamus sakinius apie kalcį, magnį, geležį, vitaminus. Taip pat chitosaną, melatoniną, betagliukanus, betainą, hidroksipropilmetil celiuliozę (HPMC), riebiąsias rūgštis, baltymus. Skaiduloms nepasisekė – nepapuolė. Žinoma, šiame sąraše nurodytą teiginį vartoti galima tik tais atvejais, kai tų medžiagų yra kituose patvirtintuose sąrašuose nurodytas kiekis. Tarsi ir logiška. Tačiau kita vertus, iš kur mes galime žinoti kiek jų ten yra? Kiekvienai partijai daryti tyrimus ir prie gaminio pridėti laboratorijos išvadas?! Maisto saugos nomenklatūros svajonė. Kadangi biurokratų fantazija neribota, nesistebiu, jeigu prieisime ir iki to. Turėtų būti pelninga dabar steigti maisto laboratoriją (aišku, jeigu valstybė atiduos monopolį, kuo abejoju).

Tačiau kiekvienos produkto partijos nereikia tikrinti, jei visus mineralus ir vitaminus maistas ne „turi natūraliai“, o yra jais praturtintas. Gamini tipinius sausus pusryčius ar duonos gaminį iš rafinuotų miltų su rafinuotais riebalais ir pridedi (tiksliai pagal normą) sintetinių vitaminų, mikroelementų bei kitų sveikatos sąraše nusipelniusių būti substancijų. Nei tau galvos sukti dėl pačių natūralių maisto produktų, nei dėl atitikimo normoms. Ir sveikatingumo teiginius gali naudoti. 

O pasirodo, kad maistas ne tik negydo, jo net sveiko nėra. Sveiki būna tik jame esantys elementai – vitaminai, mineralai ir kiti minėtieji moksliški pavadinimai, o pats maistas ne prie ko. Neabejotinai tai leidžia suprasti, kad ar vitaminas C yra iš obuolio ar apelsino, ar iš buteliuko – skirtumo nėra.
G. Azguridienė

Skaitau tą 700 psl. lentelę ir vis laukiu kada prasidės maistas – juk pavadinime parašyta, kad teiginiai apie maistą. Nepatingėjau patikrinti kelis kartus, bet radau vieną vienintelį maisto produktą – taip kaip jis suprantamas tradicine maisto prasme – graikinius riešutus. Galvoju, gal Graikijai dėl jos bėdų išimtį padarė, kad ekonomikai padėtų? Negaila, net jei ir taip, kad tik to maisto sveiko ant Žemės būtų.

O pasirodo, kad maistas ne tik negydo, jo net sveiko nėra. Sveiki būna tik jame esantys elementai – vitaminai, mineralai ir kiti minėtieji moksliški pavadinimai, o pats maistas ne prie ko. Neabejotinai tai leidžia suprasti, kad ar vitaminas C yra iš obuolio ar apelsino, ar iš buteliuko – skirtumo nėra. Nes nei obuolys, nei žemuogė, nei pienas, nei aliejus patys sveiki nėra.

Tamsuoliai tie žmonės, valgo obuolius ir tiki, kad sveika. Reikia išmušti iš jų tas mąstymo atgyvenas – tegu netiki niekuo, tik patvirtintos metodikos moksliniais tyrimais, valdžia ir autorizuotais teiginiais ant pakuotės. Ir garantuotai, nuo to taps daug sveikesni ir laimingesni... Absurdas ir tiek.

Galvoju, gal niekas ten jiems į Briuselį normalių obuolių neatveža? Aišku, kad būna ir netikrų obuolių, bet jiems įvertinti nebūtina atlikti krūvos brangių mokslinių tyrimų – pakanka paragauti. Arba pyragą pabandyti iškepti – su „patobulintais“ obuoliais joks pyragas neišeina.

Tiesa, radau dar kelis teiginius, kuriuose yra užuominos į reikšmingosios substancijos „nešėją“, kurį žmonės paprastai maistu vadindavo. Kaip darantys teigiamą įtaką kokiai nors žmogaus organizmo funkcijai (čia aš labai kategoriškai pasakiau, nes ten formuluotės yra tik „palaiko, padeda palaikyti, dalyvauja funkcijoje“) minimi, pvz., alyvuogių aliejaus polifenoliai, kviečių sėlenų skaidulos, rugių ir avižų skaidulos, miežių ir avižų beta-glukanai, gyvosios bakterijos, esančios jogurte ir fermentuotame piene.

Guoda Azguridienė
Guoda Azguridienė
© A.Solomino nuotr.

Mėsa ir žuvis, pasirodo, vertingi, nes padeda pasisavinti geležį iš kitų kartu valgomų maisto produktų, jei jie tos geležies turi. Taip pat nurodyti kažkokie maisto substitutai, kurie, jais keičiant maisto porciją, padeda nebepriaugti svorio jį numetus. Dar atpažįstu guaro dervą, raudonąsias ryžių mieles, glucomannan šaknį – žinau, kad valgomi. Keisčiausias dalykas man pasirodė vandenyje tirpus pomidorų koncentratas – trumpinys WSTC. Jis, kaip teigia ES autoritetai, padeda kraujotakai. Bet jokiu būdu ne darže nuskintas pomidoras, pomidorų tyrė, pasta ar džiovinti pomidoriukai. Matyt norėdamas padėti savo kraujotakai turėsi priduoti į reikiamą technologiją turintį fabriką savo gražiuosius kvapniuosius pomidorus ir iš ten pasiimti vandenyje tirpią pomidorų pastą. Įjungus pozityvią fantazijos kryptį, primena teletabių maistą, įjungus negatyvią – post apokaliptinius vaizdus apie žmonijos kasdienybę.

Daugiau joks man atpažįstamas maisto produktas leistinų naudoti sveikatingumo teiginių sąraše neminimas.

Galvoju, gal tas sąrašas skirtas medikams ir dietologams? Ne plačiajai visuomenei? Nieko panašaus, aiškinamuosiuose dokumentuose parašyta, kad visas sveikatos ir maistingumo teiginių reglamentavimas „užtikrins, kad teiginiai bus aiškūs, tikslūs ir pagrįsti, leidžiantys vartotojui priimti informuotus ir prasmingus sprendimus, užtikrinantys sąžiningą konkurenciją ir saugantys inovacijas“. Inovacijas gal ir saugo (kaip, pvz., WSTC atveju), bet dėl sąžiningos konkurencijos geriau net neminėtų.

Sunku rasti ES kitą sritį, kur tiek lemtų lobizmas, žinojimas kur ir kada reikia kokį teiginį užregistruoti, kad jį svarstytų, kokią medžiagą pateikti, kad jį priimtų. Galime matyti iš rezultatų – tik stambios maisto ir farmacijos bendrovės disponuoja reikiama medžiaga ir finansais, kad galėtų atlikti reikalaujamus tyrimus ir atitikti būtent tokius reikalavimus. Jiems labiausiai sveikatos teiginiai ir aktualūs – juk labiausiai jie atsiperka TV reklamoje. Nieko tame blogo nėra – jie investuoja, jiems atsiperka. Tačiau konkurenciją ir procedūrų pobūdis (šalių ekspertai, komitetai, politinė įtaka, nustatytos metodologijos tyrimų kiekis), ir pačio sąrašo konstravimo principai akivaizdai sudaro palankesnes sąlygas stambioms, sintetinį (ne natūralų) maistą gaminančioms įmonėms bei farmacijos bendrovėms.

Grįžkime dėl prie teiginių aiškumo ir informuoto pirkėjo. Vargu, ar vidutinis pirkėjas (ne chemikas ir ne medikas) supranta prasmę ir vertę tokio teiginio: „sumažintas laktozės kiekis maisto produktuose menkina laktozės netoleruojančių asmenų gastrointestinalinį diskomfortą“, arba „betainas padeda normaliam homocisteino metabolizmui“.

Tik stambios maisto ir farmacijos bendrovės disponuoja reikiama medžiaga ir finansais, kad galėtų atlikti reikalaujamus tyrimus ir atitikti būtent tokius reikalavimus. Jiems labiausiai sveikatos teiginiai ir aktualūs – juk labiausiai jie atsiperka TV reklamoje.
G. Azguridienė

Teiginys tipo „magnis dalyvauja ląstelių dalinimosi procese“, nėra sudėtingas suprasti, bet visai neaišku, kodėl jis turėtų man, kaip vartotojui rūpėti. Ar vartotojui turėtų būti kažkaip ypatingai svarbu, kad ląstelės dalintųsi? O kad magnis dalyvauja svarbiuose organizmo procesuose aišku ir iš to, kad jis nurodomas tarp svarbiausių mineralų. Ir koks tas dalyvavimas? Ar jis būtinas? O gal ir be magnio dalyvių pakanka?

„Avižų (taip pat miežių bei ir kviečių sėlenų) skaidulos prisideda prie išmatų kiekio padidinimo“. (Manote juokauju? Pažiūrėkit patys - psl. 26, 52, 75.) Hmm, teiginys gana aiškus, bet kuriems galams tą kiekį didinti? Gal kokios varžybos organizuojamos? Reikia gana gerai išmanyti organizmo fiziologiją, kad tokiame teiginyje įžvelgtum sveikatingumo aspektus (kad su išmatomis pašalinami iš organizmo toksinai, kas ypač svarbu apsinuodijus, kad vidurių užkietėjimas yra rimtas sveikatos sutrikimas bei prielaida kitiems sutrikimams atsirasti ir t.t). Nes šiaip teiginys sveikatingumu nekvepia. Apskritai jis kvepia nekaip. Abejoju, ar žmonės tikisi rasti tokius teiginius ant maisto produktų.

Taigi nauda vartotojui iš tokių gudrių teiginių menka. Jeigu vartotojui nėra naudos, nėra jos ir gamintojui. Žinoma, yra sąraše ir labiau suprantamų teiginių, bet jie ne apie maistą, o apie jo sudedamąsias dalis, pvz. „kalcis prisideda prie normalaus kraujo krešėjimo“, „varis prisideda prie normalaus nervų sistemos funkcionavimo“, „geležis prisideda prie normalios suvokimo funkcijos“, „vitaminas C prisideda prie normalios imuniteto funkcijos“. Informacijos perteikimo schema panaši į seną anekdotą apie dramblį. Kai biologijos studentas buvo išmokęs vieną bilietą – apie dramblį – ir ištraukęs bet kurį kitą per kelis jungiamuosius sakinius prieidavo prie dramblio. Pagal naująjį sveikatingumo teiginių sąrašą tarsi ir nebegalima sakyti, kad „vaikiškas šokoladas padeda augti“ (toks teiginys uždraustas). Tačiau jei jame yra pakankamas kiekis kalcio, o „kalcis yra reikalingas normaliam vaiko augimui ir jo kaulų vystymuisi“. Tai kaip ir gali, ypač reklamoje, pasitelkęs vaizdinius.

Tiesa, pabrėžiama, jog tai, kad teiginys nepatvirtintas (kitaip sakant, uždraustas), nereiškia, kad jis neteisingas. Reiškia tik tiek, kad nepakanka mokslinių tyrimų jam patvirtinti ar paneigti. Neblogas precedentas demokratinėje valstybėje? Gal bus pradėta ir kitose srityse drausti teigti bet ką, kas nepatvirtinta pagal patvirtintas metodikas? Dėl visa ko, kad ko nors nesuklaidintume.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)