Gamtoje tokių nebūna. Laboratorijoje – gali. Žmonės kol kas gimsta ne laboratorijose ir mėgdavo valgyti morkas iš lysvių, ne iš mėgintuvėlių. Bet skoniai po truputį keičiasi. Daugėja ne tik laboratorinių morkų valgytojų, bet ir šios mitybos rūšies ekspertų. Jiems visos morkos yra tik morkos.
Žemėje augantys augalai minta natūraliu (organiniu) maistu, kuris nuolatos skirtingas. Mes net nežinom, ką konkrečiai augalas „suvalgo“ ir kaip tiksliai jo aplinkoje esanti organika virsta tuo, ką mes vadiname maistingomis medžiagomis. Vienos lysvės pusės morkos gali būti sukaupusios daugiau nitratų, kitos mažiau, vieno lysvės galo morkos gali būti turtingesnės karotinu, kito turėti jo mažiau. Kuo mažiau „maitinam“ savo daržoves trąšomis, tuo labiau jos pavalgo pačios, kuo įvairiausio maisto, kurį pasiekia. Jei ten jo nebėra, nelabai ir užauga. Tada nusilpsta, tampa mažiau atsparios ligoms ir derlius neužauga.
Industrinėje (šiandien įprastinėje) žemdirbystėje mąstoma kitaip. Jei žemėje morkai nebėra ką valgyti, paverskime ją laboratorija ir pamaitinkime patys. Juk joms tai patinka – patręštos daržovės greitai auga, gražiai žydi, veda didelius vaisius. Ko gali tuose vaisiuose būti – to, kuo jį pamaitinome – azotu, fosforu, kartais kaliu. O žmogui, oficialiai pripažįstama, kad reikia bent 27 mineralinių medžiagų ir vitaminų, kurių dozės skaičiuojamos (yra rekomenduojamos paros normos). O visi kiti? Riebiosios rūgštys, amino rūgštys, pigmentai, karčiosios medžiagos ir daugybė kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios net pavadinimų dar neturi. Aišku, ne viską turime gauti iš morkų, bet ir kiti augalai tokioje laboratorinėje dirvoje užauginti mažai ką daugiau duos. Be to įprastinėje žemdirbystėje derlius užauga visada - nepalankių aplinkybių nuostoliai į kainą neįskaičiuoti. Todėl augalai purškiami įvairių paskirčių chemikalais, kurie saugo juos nuo konkurentų dirvoje (piktžolių), kitų valgytojų (kenkėjų) ir ligų.
Ekologiškų ir neekologiškų produktų skirtumai miesto žmogui turėtų būti dar akivaizdesni perdirbimo procese. Nereikia nei botanikos išmanyti, nei įsivaizduoti, ką reiškia vyraujant industrinės žemdirbystės kultūrai užauginti plotus javų, vaisių ar daržovių be chemikalų. Įprastinei maisto pramonei leidžiama naudoti šimtus maisto priedų, ekologinėj – dešimtis. Taip pat keliami reikalavimai kitiems ingredientams, perdirbimo, pakavimo technologijoms, sandėliavimui.
Nelabai kas ginčijasi, kad pesticidai taip greit neišnyksta, nes jų likučiai ant jau valgyti pateiktų augalų tiriami ir matuojami. Taigi egzistuoja daiktiniai įrodymai. Jei jų yra, reiškia nebuvo auginta ekologiškai. Lygiai taip pat sintetiniai maisto priedai – jie yra žinomi. Juk net ir automatizuotame gamybos procese kažkas užprogramuoja įrengimus ir nurodo kokių ingredientų ir kiek dėti. Taigi net jei gamintojas kokio nors ingrediento nedeklaruoja (kas yra pažeidimas), norint jį visada galima atrasti. Ir mes juos visus suvalgom.
Belieka vienas klausimas. Gal jie nekenksmingi? Arba kenksmingi gali būti tik tada, kai viršija įstatymo numatytas normas.
O ką sako mokslas? Jis juk naudoja eksperimentinį metodą. Vieni eksperimentai duoda vienus rezultatus, kiti kitus. Priklausomai nuo to ką tirsi ir ką norėsi paneigti arba pademonstruoti. Eksperimentiniu būdu mokslas negali įrodyti tokių konkrečių teiginių, kaip „ekologiškai ir neekologiškai auginamos morkos žmogui yra vienodai vertingos“. Mokslininkai taip ir neteigia. Tokio tipo kategoriškas formuluotes galima rasti tik rašiniuose, referuojančiuose į „mokslinius įrodymus“. Šioje srityje įrodymų apskritai kuklu. Ir tai ne mokslo trūkumas, o metodo specifika.
Eksperimentinis mokslas neskirtas įrodinėti absoliučių tiesų. Tik rasti dėsnius bei priklausomybes su tam tikra tikimybe. Jei norėtume įrodyti, kad mėgintuvėlinė morka savo maistinėmis savybėmis yra tapati dirvoje augusiai morkai, turėtume ištirti visas morkas ir visus jų valgytojus, be to maitinti juos visą gyvenimą tik morkomis, kas yra visiškas absurdas. To mokslas ir nedaro.
Tačiau eksperimentiniais metodais kuo puikiausiai galima užfiksuoti skirtumus. Jei rasime bent vieną atvejį, kuomet natūraliai užaugusi morka skiriasi nuo su chemikalais augintos, jau galėsim sakyti, kad jos skiriasi. Tačiau jei dvidešimt ekologiškų morkų iš penkių imčių bus turtingesnės maistinėmis medžiagomis, o kitos dešimt skurdesnės, vėl negalėsime daryti vienareikšmės išvados ir eksperimento mastą reikės plėsti. Empyrinio tyrimo metodą svarbu suprasti ne tik norint išvengti spekuliacijų argumentu „mokslas įrodė“, bet ir reguliuojančių teisės aktų prasmę.
Valstybė teisės aktais bei institucijomis saugo mus nuo įvairių dalykų, pvz., nuo vagių bei plėšikų. Tačiau puikiai žinome, kad ir vienų, ir kitų yra. Ir kai grėsme konkrečiam žmogui iškyla reali (o ne perskaitomas statistinis faktas apie nusikalstamumo lygį), labai praverčia sava greita reakcija ir miklios kojos.
Taip ir renkantis maistą ir galvojant apie savo ir savo artimųjų sveikatą pravartu remtis sveiku protu ir pačiam įvertinti, kokiu mastu mes norime dalyvauti statistiniais vienetais ateities tyrimų, kurie įvertins žemės ūkyje arba maisto pramonėje naudojamų chemikalų poveikį žmogaus organizmui.