Vartojimo pakilimas prieš šventes yra kultūriškai jau įsišaknijęs reiškinys daugelyje kraštų, ir Lietuvoje taip pat. Susiję verslai – švenčių metu paklausių prekių gamintojai, pakuotojai, dekoruotojai, logistai, transportininkai, prekybininkai, menininkai, reklamuotojai ir pan. - džiaugiasi, nes gali uždirbti. Ypač tais laikais, kai uždarbis dėl bendro kuklaus vartojimo yra menkas. Džiaugiasi ir tie, kurie mėgsta pirkti – juos pagauna šventinis bruzdesys, švysteli aukšyn virš kasdienės rutinos. Jo laukia vaikai, nes žino, kad gaus dovanų.
Kita vertus, pats reiškinys, į jį neįsijautusiam, atrodo keistai. Neretai kyla mintys, kad žmonės perka per daug, todėl, nuotaikos pagauti, prisiperka nereikalingų daiktų, kurie po to sėkmingai nukeliauja į šiukšlių dėžes, o piniginėse ima švilpti vėjai. Kitus neramina supratimas, kad pirkiniai tampa centrine švenčių ašimi, šventas dienas suprastina iki puotos, papildomos išeiginės. Taigi prieššventinis pirkimo bumas susilaukia kritikos iš ekonominės, ekologinės ir dvasinės pusės.
Kadangi šiam reiškiniui priskiriama didžiausia nuodėmė yra jo spontaniškumas (neracionalumas), pasidavimas nuotaikai, ryškioms reklamoms ir akcijoms, vertinant jį derėtų pasistengti išvengti tokios pat metodologinės klaidos. Nereikėtų patiems pasiduoti atmetimo jausmui, kurį gali sukelti pirkimo bangos nešamų žmonių gausa gatvėse, parduotuvėse ir kitose viešose erdvėse. Verčiau pažiūrėti kaip tai atrodo bendrame kontekste ilgesniame laikotarpyje.
Vartojimas ekonomine prasme yra apribotas vartotojų turimų pajamų. Visuomenėje, kurioje veikia vagystes draudžiantys įstatymai, žmonės gali pirkti tik tiek, kiek turi pinigų. Ar jie pinigus išleidžia lygiomis dalimis ir maždaug tolygiai vartodami, ar kelis mėnesius savo norus riboja, o vieną mėnesį puotauja, makroekonomine prasme didelės reikšmės neturi. Verslui, žinoma, būtų patogiau, kad žmonės vartotų tolygiai, nes per šventes jiems tenka dirbti ilgiau ir mokėti žmonėms už viršvalandžius, gal būt priimti papildomų. Tačiau verslas tarnauja vartotojams, ir nenurodinėja jiems kaip būtų įmonėms patogiau.
Anksčiau buvo įprasta, kad norėdami neproporcingai daugiau išleisti (pvz., šventėms), žmonės prieš tai turi taupyti. Dabar vis daugiau žmonių skolinasi. Skolinimasis rodo, kad pinigus šiandien žmogus vertina labiau nei tuos pačius pinigus rytoj, taigi yra nusiteikęs už jų ankstesnį turėjimą sumokėti palūkanas. Rizika atsiranda tada, kai žmogus nesuvokia palūkanų naštos arba per daug optimistiškai vertina savo pajamas ateityje. Tačiau po šios ekonominės krizės, manau bent jau Lietuvoje daugelis yra pasimokę ir tokių klaidų nebedaro.
Papildomas pinigų šaltinis yra įvairi valstybės parama: subsidijos, ES finansuojamos programos, mokesčių lengvatos. Bendrai vartojimui tai turi didžiulę įtaką, nors šventiniam pirkimo bumui, vargiai. Tiesiog tuo pačiu laiku suaktyvėja biudžetinių ir kitų paramą gavusių organizacijų pirkimai, nes jei stengiasi išleisti pinigus iki kalendorinių metų pabaigos (kitaip juos tektų grąžinti).
Šiuolaikinė valstybių ekonominė politika laikosi požiūrio, kad vartojimas yra gėris, nesvarbu net, jei jis paramstytas mokesčių mokėtojų pinigais. Nors šis požiūris neatlaiko gilesnės ekonominės kritikos, politikams jis yra itin patrauklus – nes politikai nori rinkėjams duoti (žinoma ne savo, bet kitų žmonių pinigus, gautus iš mokesčių, ES paramos ir skolinimosi), o rinkėjai nori gauti ir vartoti. Mūsų nauja vyriausybė, kaip matyti iš kalbų bei programų, savo ekonominę politiką taip pat rengiasi grįsti vartojimo skatinimu: prievarta pakelta minimalia alga, valstybės pirkimus apimančiomis programomis (kaip būsto renovacija).
Po tuo slypintis didžiausias interesas yra gauti daugiau pinigų į biudžetą, tačiau visuomenei siunčiama informaciją vartoti daugiau. Jeigu bendras vartojimo lygis (ne prieššventinis proginis) dėl šių dirbtinių priemonių pakyla, įsukama infliacijos karuselė – kainos pakyla ir žmonės lieka, nors ir su pilnesne pinigine, bet su tuo pačiu pirkinių krepšeliu.
Vertinant vartojimą ir investavimą, tarp jų turi būti balansas: vartojimas vyksta šiandien, investavimas kuria turtą ir tampa vartojimu ateityje. Jei valstybė nesiunčia klaidinančių signalų, šis balansas rinkoje nusistovi pats, nes žmonės turi galimybę blaiviai įvertinti savo poreikius bei galimybes laiko skalėje.
Taigi ekonomine prasme šventiniai pirkimo bumai nėra labai dėmesio vertas reiškinys. Vertas tik tiek, kiek žmonės realiai įvertina savo finansines galimybes ir poreikius, kad priimtų protingus sprendimus.
Nors kai kam gali atrodyti, kad jie geriau žino kaip kiti žmonės turėtų gyventi, ką ir kiek pirkti, demokratinėje valstybėje nei fiziškai, nei teisiškai niekas negali nurodyti žmogui kaip jam elgtis. Jį gali agituoti, vilioti, įtikinėti, skatinti, bet sprendimą galų gale jis priima pats. Ir klaidas daro pats, ir iš jų turi pasimokyti. Tiesa, vadinamoji gerovės valstybė leidžia sau užsiiminėti socialine inžinerija ir prievartinėmis priemonėmis (reguliavimais, draudimais ir mokesčiais) keisti žmonių pasirinkimus ką pirkti, kuo užsiimti, kur gyventi, kokį būstą įsigyti). Tačiau laisvės pasirinkti dar šiek tiek yra, tad verta suskubti ja pasinaudoti.
Pažiūrėję į vartojimą iš gamtosauginės pusės, susidursime su tuo pačiu argumentu – nėra tiek svarbu, kokia kreive vyksta vartojimas, kiek yra svarbu, kiek suvartojama bendrai. Ekologine prasme taip pat svarbu, kas yra suvartojama. Kaip tie pirkiniai supakuoti, kaip ir iš ko jie pagaminti, kaip jie elgiasi išmesti į gamtą. Galų gale, kokį poveikį jie daro žmogaus sveikatai (pvz., mane kiekvienais metais ima siaubas pamačius kokias krūvas cukraus su dažikliais suvartoja vaikai standartinių Kalėdų senio dovanėlių pavidalu. Vaikams nepaaiškinsi, kad tai nesveika, bet suaugusieji galėtų ir atsakingiau į tai pažiūrėti).
Kai kurie mano, kad ekologine prasme geriau pinigus ne leisti, o investuoti. Tačiau į finansinius instrumentus investuoti pinigai neguli ramiai padėti, jie yra perskolinami kitiems ūkio subjektams. Jūs nežinote kam, gal valstybinėms, kurios už tai perka ginklus, gal atominei elektrinei, gal dar kam nors, su kuo palyginus Jūsų vartojimas atrodys kaip pienės pūkas. Norint sumažinti vartojimą visiškai, reikia arba investuoti pačiam į šiam tikslui tinkamas sritis, arba pinigų visai neleisti, o gal net neuždirbti... Ekonominiu požiūriu tai labai radikali pozicija.
Taigi ekologine prasme vargu ar galime prieššventinį pirkimą smarkiai kaltinti. Žmonės vartoja tiek, kiek turi pinigų ir tai, ką mano esant verta. Kaip tas pirkimas išsidėstęs laike, neturi didesnės įtakos. Taršai ir išteklių naudojimui daugiau įtakos turi bendras vartojimo lygis ir kriterijai, pagal kuriuos pasirenkama ką vartoti.
Manyčiau, kad rimčiausią argumentą į Kalėdinio apsipirkimo daržą galima įmesti iš dvasinės pusės. Labiausiai trūkstamas dalykas prieš šventes yra laikas ir mūsų dėmesys. Jie yra būtini sukurti tikrai šventinei, giedrai ir ramiai nuotaikai. Tad jeigu laiką ir energiją sunaudojame pirkiniams, nes jiems yra prioritetas, gali atsitikti taip, kad jų nebeliks niekam kitam. Nei pabuvimui su artimaisiais, nei sau, nei maldai, nei apmąstymams apie per šv. Kalėdas pritinkančius dalykus. Bet, vertėtų prisiminti, kad ir savo laiką valdome patys. Galime juk dovanas nusipirkti anksčiau ir ramiai leisti prieššventinei vartojimo fiestai eiti pro šalį. Turėtų būti visai smagus užsiėmimas.
