Gintaro į Lietuvą pasirinkti atvažiuoja iš viso pasaulio

 (14)
Gintaro radybos nuo vaikystės buvo įsivaizduojamos tik prie jūros. Kur gi kitur išplautą bangų rasi lietuviško aukso trupinėlį? Lietuvoje ne tik Baltijos jūra skalauja gintarus, bet ir Lūksto ežeras Varniuose. Yra manoma, kad gintarų gali turėti ir Platelių, Metelio bei Dusios ežerai.
Gintarų gaudymo laimikiai / I. Osnač nuotr.
© GRYNAS

Kuo ilgesnė ir stipresnė audra, tuo geriau

Nors pavasaris paprastai siejamas su gintarų rinkimo sezono pradžia, Klaipėdoje gidu dirbantis Igoris Osnač sako, kad tai netiesa. Didžiausiu savo hobiu gintarų gaudymą įvardijantis vyras patikina - gintarų rinkimui sezonų nėra: tinkamas bet koks laikas po audros.

„Viskas priklauso nuo oro – kokie vėjai dominuoja, kokios bangos, srovės. Ar žiema, ar vasara, ar ruduo, pavasaris – tik tiek reikšmės turi, kada daugiau audrų. Kuo jų daugiau, tuo daugiau ir gintarų“, - paprastai paaiškina pašnekovas.

Vis dėlto jis sutinka, kad stipresni vėjai būna pavasarį ir rudenį, todėl išsiruošti tokiu metu į pajūrį geresnis sprendimas nei tai daryti saulėtą dieną vasarą.

Atsimenu iš vaikystės, kad prie jūros rasti gintarą man buvo didelis stebuklas. Kai su tėvais važiuodavome atostogauti, kiekvieną gintarėlį radę jį veždavomės namo. Šių laikų žmogui tai - nebe vertybė.
I. Zimblienė

Jo teigimu, tiesiausias kelias sužinoti, ar prie jūros yra gintarų, ar nėra – ten nuvažiuoti ir įsitikinti, tačiau neslepia, kad didžiausia tikimybė kažką surasti atsiranda tuomet, kai pajūryje siaučia audra: „Kuo ilgesnė ir stipresnė audra, tuo geriau. Kada audra rimsta, bangos rimsta, priklausomai nuo to, koks tas rimimas – staigus ar ne – ir važiuojame į vieną ar kitą pajūrio vietą. Būna taip, kad visą pajūrį pravažiuojame per dieną ieškodami gintaro, būna, kad viskas gerai, o būna, kad ir nieko nerandame“, - aiškino gintarų rinkimo specialistas.

Kodėl pastaruoju metu gintarų radimo laimikiai sumenkę pašnekovas siejo su didelių audrų Lietuvoje nebuvimu. „Reikia gerų audrų, uraganų, tada jie viską išjudintų iš jūros gelmių ir karts nuo karto gintarų daugiau pritrauktų prie kranto. Paskutiniu kelių metų laikotarpiu viena kita audra buvo didesnė, bet uraganų jau seniai nebuvo“, - pastebėjo I. Osnač. Anot gido, po didelių uraganų Lietuvoje kelis metus tikėtina, kad pajūryje gerokai padidėtų ir gintarų laimikių, o kol kas pasiseka tik vienetams.

Pomėgis gintarams – nuo vaikystės

Pašnekovas teigė nuo vaikystės besidomintis gintarais ir jau yra sukaupęs nemenką jų kolekciją. Tarp įdomiausių radinių – įvairūs gintarai su skylutėmis, inkliuzais, keistų formų gintarai, o taip pat ir kolekcijos milžinas – kumščio dydžio gintaras.

„Tai yra gyvenimo būdas. Nuolat tuo gyveni, stebi orus ir kai tik yra menkiausia tikimybė, kad bus gintarų, važiuoji prie jūros“,- trauką gintarams aiškino I. Osnač. Čia pat jis pridūrė, kad gintarų gaudymas toks pats poilsio būdas kaip kitiems medžioklė ar žvejyba. „Kitą kartą galbūt galėtum tų gintarų nusipirkti ir pigiau, jeigu suskaičiuotum visus važiavimus, savo laiką, bet esmė pačiam surasti“.

Tuos žmones, kurie domisi gintarais, pašnekovas juokais vadino sergančiais gintarų karštlige ir teigė, kad tokių žmonių, norinčių dalyvauti gintarų gaudymo ekskursijose, pas jį atkeliauja iš įvairiausių pasaulio šalių. Domisi tiek vaikai, atvykstantys su mokyklos ekskursijomis, tiek suaugusieji.

„Yra fanatikų, tokių kaip aš, kurie nesvarbu, karšta, ar šalta, važiuoja prie jūros, brenda į šaltą vandenį... Būna lipame į vandenį ir kai jame dar ledų yra, yra didžiulis noras surasti, sugauti gintarą. Tai daroma ne dėl to, kad brangiau parduotume, bet įdomus pats procesas, nes visi gintarai skirtingi, nebūna vienodų – vis tikiesi pagauti didžiausią, ar ypatingą savo forma. Tai yra puikus poilsis, mankšta, sportas“, - pasakojo gintarų mėgėjas.

Gintarų gali slypėti ir ežeruose

Nors dauguma žmonių įsivaizduoja, kad gintarus gali išmesti tik jūra, pasirodo jų atsargų turi ir ežerai. Vienas tokių – Lūksto ežeras Varniuose. Kaip pasakojo Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė, šis ežeras gali būti ne vienintelė unikali vieta, esanti ne prie jūros ir turinti lietuviško aukso.

Reikia gerų audrų, uraganų, tada jie viską išjudintų iš jūros gelmių ir karts nuo karto gintarų daugiau pritrauktų prie kranto. Paskutiniu kelių metų laikotarpiu viena kita audra buvo didesnė, bet uraganų jau seniai nebuvo.
I. Osnač

„Galėtų gintaro būti ir kituose ežeruose. Keliuose leidiniuose dar 1980 m. buvo minima, kad gintaro yra ir Plateliuose, Dusioje bei Metelyje. Kadangi aplink tuos ežerus yra saugomos teritorijos, kiek kalbėjau su kolegomis, kitų parkų direktoriais ir specialistais, tuose ežeruose dabar gintaro nerandama“, - pasakojo I. Zimblienė.

Ji atsimena, kad gintaro Lūksto ežere buvo randama nuo seno, gintarų būdavę ne tik aplink ežero pakrantę, bet ir melioracijos grioviuose. „Šiandien melioracija nevykdoma, tai nežinau, ar durpėse jų būtų, bet Gintarų įlankoje, kai nutirpsta sniegas, man asmeniškai nėra nė karto buvę, kad būčiau neradusi gintariukų“, - sakė pašnekovė.

Gintarai - iš pušų sakų

Varnių regionionio parko direktorės teigimu, yra įvairių versijų, iš kur to gintaro atsirado ežero gelmėse. „Kažkada Lūksto ežeras siejosi su jūra, nes mūsų kraštovaizdis labai kito, o gintaras yra susidaręs prieš 45-50 mln. metų. Tuomet augo pušys, kurios buvo labai sakingos, jų sakai yra virtę gintaru. Likučiai jų sakų matyt liko Lūksto dugne“, - vieną iš galimų gintaro atsiradimo versijų paaiškino I. Zimblienė.

Anot jos, geologai iki šiol neranda vieno atsakymo į šį sudėtingą klausimą, nors yra sutariama, kad Lūksto ežero gintaras kitoks nei jūros. „Gintaras yra lengvesnis negu jūrinės kilmės gintaras. Jeigu vienodus gabaliukus laikai saujoje, jų svoris skiriasi. Jūrinis gintaras yra sunkesnis. Labai tamsūs Lūksto gintaro gabaliukai yra trapesni, kaip sustingęs sakų gumulėlis“, - aiškino moteris.

Jos teigimu, Varnių regioniniame parke yra surinkta gintarų kolekcija, kuriai eksponatus yra dovanoję ir vietos gyventojai, kuriems yra pavykę „sumedžioti“ įdomesnius gintarų gabaliukus.

„Didžiausią gintarą kolekcijoje turime 186 g. Jį rado žvejys, Lūksto ežere žvejodamas, jis pas mus yra nuo 1998 m. birželio. Šaltiniuose rašoma, kad Palangos gintaro muziejuje yra gintaras iš Lūksto ežero, sveriantis 260 g, bet mes parašėme užklausimą raštu į gintaro muziejaus fondus ir jie atsakė, kad tokio gintaro neturi“, - pasakojo I. Zimblienė.

Lietuviai gintaro nebevertina

Aplinkiniai, moters teigimu, pasakoja įvairias istorijas, kiek ir kokių gintarų jiems pavykę rasti. Viena aišku -  anksčiau didelių gintarų žmonės rasdavę daugiau. Viena to priežasčių, kaip įvardijo parko vadovė, sunkus priėjimas prie ežero.

Tai daroma ne dėl to, kad brangiau parduotume, bet įdomus pats procesas, nes visi gintarai skirtingi, nebūna vienodų – vis tikiesi pagauti didžiausią, ar ypatingą savo forma. Tai yra puikus poilsis, mankšta, sportas.
I. Osnač

„Žmonės mažai ateina į tą vietą. Esame nužymėję Gintaro taką nuo pagrindinės stovyklavietės. Reikia paeiti kilometrą nuo pakrantės ir ateiti iki tos vietos, kur išmetami gintarai. Iš kitos pusės nėra kaip prieiti – privažiavimą užstoja kolektyviniai sodai ir privačios teritorijos. Kolūkio laikais palei pat krantą buvo pravažiuojamas kelias ir žmonės, matyt, dažniau lankydavosi, dažniau rasdavo“, - svarstė I. Zimblienė.

Jos teigimu, šiuolaikiniai žmonės nebevertina gintaro kaip jis buvo vertintas seniau. Tai irgi viena iš priežasčių, kodėl gintaru domimasi mažiau.

„Atsimenu iš vaikystės, kad prie jūros rasti gintarą man buvo didelis stebuklas. Kai su tėvais važiuodavome atostogauti, kiekvieną gintarėlį radę jį veždavomės namo. Šių laikų žmogui tai - nebe vertybė“, - apgailestavo pašnekovė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Fotogalerijos

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)