Vakarą praleisti unikalioje ir netradicinėje erdvėje, skambant gyvai bei kokybiškai muzikai, pakvietė šio renginio sumanytojas ir organizatorius, švėkšniškis, technologijų mokytojas Vaidotas Didžiūnas. Virtuoziškumą demonstravo Šilutės rajono meno mokyklos akordeonistų kvartetas (vadovė L. Kabanova), mokytojas birbynininkas Gedvydas Puškorius, mokytoja kanklininkė Angelė Alšauskienė kartu su savo ugdytinėmis ir muzikuojanti Ž. Naumiesčio gimnazijos moksleivė, subtilaus vokalo ir balso savininkė Vygailė Vilčiauskaitė, švėkšniškei, Saulės gimnazijos lituanistei, Rasvitai Kundrotaitei skaitant savo kūrybą.

Antrą kartą Švėkšnoje vasara simboliškai pasitinkama koncertu prie vandens, po atviru dangumi klausantis poezijos ir muzikos. Vakaras dvelkiantis nostalgiškai svaiginančia gaiva, oras, virpantis nuo į tvenkinį besileidžiančių muzikinių akordų, švelniai suskambančių Kalės tvenkinio bangelėse, apgaubė ypatinga, hipnotizuojančia ir abejingų nepaliekančia aura.

Susirinkusieji spėliojo ir vienas kito klausinėjo, ką reiškia ta – tvenkinio viduryje, ant sofos sėdinti butaforinė aristokratų porelė. Iš paties Vaidoto išgirdau, kad tai Šilutės rajono mokytojų metodinio technologijų ir dailės būrelio sukurta instaliacija, siekis atkreipti visuomenės dėmesį į Kalės tvenkinio ekologinę būklę, noras paskatinti pasirūpinti vandens, esančio šalia mūsų, švara ir išsaugojimu. Jeigu ir toliau niekas neišvalys kasmet vis labiau dumblėjančio vandens telkinio, po keliasdešimt metų vietoj butaforinės, čia sėdės tikros žmonių porelės.

Žvelgiant į praeitį, skaitytojui norėtųsi priminti, kad istorinių šaltinių teigimu, Kalės tvenkinys sudarytas XVII a., kuomet buvo užtvenkta Švėkšnalė. Kairysis Švėkšnalės intakas Šalna, prasidėjęs rytiniame Švėkšnos pakraštyje, tekėdamas į šiaurės vakarus, natūralia vaga vingiuoja į Kalės tvenkinį, kuris susidarė užtvenkus upelį ties tiltu kelyje į Žemaičių Naumiestį. Už tilto, jau parko teritorijoje, Šalnos krantai iškloti akmenimis ir iškasta atšaka į dirbtinį tvenkinį, kurio saloje stovi Dianos statula, toliau pratekėjęs dar vieną mažą dirbtinį tvenkinėlį, vėl grįžta į upelį, kuris įsilieja į Švėkšnalę.

Mes, švėkšniškiai, galime pasidžiaugti ir leisti sau nekukliai pasipuikuoti, niekas – nei Šilutė, nei Rusnė, nei Kintai, nei Ž. Naumiestis – turintys daug didesnius vandens telkinius, dar nieko panašaus nesumąstė. Ši unikali gamtos ir meno sintezė, koncertas prie vandens, leidžia klausytojus ir žiūrovus įsupti į nepaprastą atmosferą, visiškai kitą erdvę, nelyginant su dažnai vykstančiu koncertu Genovaitės viloje ar prie jos. Muzikantai tvirtina, kad muzikos garsai, atsimušę į vandenį, skamba ypatingai, o toks grojimo būdas įkvepia, tą jau jie pajutę koncertuodami pirmą kartą – pernai. Šį įkvėpimą juto ir žiūrovai, įsikūrę kitapus tvenkinio.

Antrą kartą Švėkšnoje vasara simboliškai pasitinkama koncertu prie vandens, po atviru dangumi klausantis poezijos ir muzikos. Vakaras dvelkiantis nostalgiškai svaiginančia gaiva, oras, virpantis nuo į tvenkinį besileidžiančių muzikinių akordų, švelniai suskambančių Kalės tvenkinio bangelėse, apgaubė ypatinga, hipnotizuojančia ir abejingų nepaliekančia aura.

Muzikinis Vaidoto Didžiūno projektas buvo vienas iš malonių praėjusių metų staigmenų, labai gražus, prasmingas ir sveikintinas, emociškai turiningas bei įsimintinas gyvos muzikos vyksmas. Atrakcijos sumanytojas teigė muzikavimo netradicinėje erdvėje neidealizuojantis, tačiau, vis tik, reikėtų vertinanti neįprastą atmosferą, idėją atkreipti dėmesį į ekologines problemas ir siekį jas įgyvendinti, bendruomenės kultūros kėlimą ir užimtumą, o jeigu dar pasitaiko geras oras – atlikėjų ir žiūrovų pamaloninimą.

„Žinoma, ieškant priekabių, galima jų atrasti – galėtų būti suoleliai klausytojams, laikinai sustabdytas pro šalį važiuojančio transporto eismas, – šypsojosi ir lėtai užbaigia Vaidotas. – Tačiau nereikia norėti idealių sąlygų. Renginio rėmėjams: Švėkšnos užkandinės savininkui S. Liebui, kepyklos savininkui A. Toliušiui, Saulės gimnazijos administracijai ir partneriui – seniūnijai reikia dėkoti vien už pagalbą įgyvendinant šią idėją. Be to, vertinant tradicijas, jau pats faktas, jog šioje vietoje antrą kartą vyko koncertas, sulaukė didelio dėmesio ir palaikymo, leidžia jaustis reikalingu, o tai jaudina ir įpareigoja.“

Kas žino, gal prabėgęs vakaras su profesionalia, kokybiška muzika ir poezija, emocingai suvirpinęs tvenkinio bangeles ir įsiūbavęs klausančiųjų sielas, kitąmet dar labiau nustebins ryškesniais ir įvairesniais, turinčiais prasmę, meniniais akcentais?