Lietuvoje trečią kartą vykstančio gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys“ organizatorius gamtos fotografas Romualdas Barauskas atviras – Lietuvoje gamtos fotografija sudėtingesnė nei Afrikoje ar Šiaurės Amerikoje. Vis dėlto, gamtą fotografuoti – neeilinis potyris, kuris vertas praleistų ištisų savaičių ar net mėnesių gaudant tą vienintelį ir nepakartojamą kadrą.
GRYNAS.lt interviu R. Barauskas pasidalijo savo mintimis apie „Gintarinio žalčio“ vykdomą misiją, joje dalyvaujančius fotografus, bei gamtą fotografuojančio žmogaus laukiančius iššūkius.
- Kuo trečiasis „Gintarinio žalčio“ konkursas skirsis ir kuo bus panašus nuo pastarųjų dviejų vykusių konkursų? - GRYNAS.lt paklausė R. Barausko.
- Yra įvairių minčių, kaip konkursas galėtų rutuliotis, koks galėtų būti jo formatas, ar konkursas turėtų būti regioninis, ar, pavyzdžiui, apimti lietuvius visame pasaulyje. Mūsų gamtoje padarytos nuotraukos neprilygs Afrikos ar Šiaurės Amerikos gyvūnams, kur ten žymiai lengviau viską fotografuoti. Lietuvoje nufotografuoti, pavyzdžiui, briedį penkiasdešimt kartų sunkiau nei nuvažiavus į Aliaską, kur gyvūnai visiškai į žmogų nereaguoja. Visada yra tokių klausimų.
-Fotografijas konkursui jau galima siųsti nuo lapkričio mėnesio. Ką parodė praėjusių dvejų metų patirtis, kiek dalyvių fotografijų sulaukėte? Kokio aktyvumo tikitės šiemet?
- Lietuvoje yra apie 300-400 potencialiai galinčių dalyvauti konkurse, nes yra tam tikri reikalavimai. Bet kas, kas turi mobilius telefonus ar paprastus fotoaparatus, fotografuoja, bet viena - yra mėgėjiška, buitinė fotografija, ir visai kas kita – profesionali. Aišku, kyla klausimas, kiek iš potencialiai galinčių konkurse dalyvaus – kažkas nepastebėjo, kažkam gal žemas lygis, kitas gal neranda laiko. Žinoma gali ir per mokyklas paskelbti ir surinkti tūkstantį dalyvių, bet iš tų labiau brandesnių tikiesi, kad dalyvių skaičius bus tarp 100 ir 200.
Paskutiniais metais maždaug tiek ir būdavo, kažkur per 100. Manau, kad šiemet bus šiek tiek daugiau nei praėjusiais metais, nes vis tiek didėja žinomumas. Per metus neįvyksta stebuklų – daug gerų gamtos fotografijų nepadarysi. Dalyvių skaičius gali keistis, bet pačių nuotraukų – kuo aukštesnius kriterijus sau kelsi ir kitiems rodai pavyzdį,- tuo bus mažiau. Žiūrint į pasaulinius pavyzdžius, niekas masiškumo nesivaiko. Konkursas tarsi yra profesionalų (ne tų, kurie iš to gyvena, bet kurie sąmoningai suvokia gamtos fotografijos sudėtingumą) varžytuvės. Tokiu atveju jų nebūtinai turi būti labai daug. Lietuvoje šiuo metu fotografijos mada yra besivystanti, labai daug naujų žmonių įsitraukia, bet tų, kurie tam pasišvęstų, nuolat tobulėtų, niekada nebus labai daug.
- Kuo gamtos fotografija yra sudėtinga ir kuo įdomi?
- Visame pasaulyje fotografai menininkai truputį kreivai žiūri į gamtos fotografus. Jei fotografuosi žmogų, jo portretą, reikės perteikti jo charakterį, suformuluoti kažkokią mintį. Jeigu ateina pas mane briedis, aš jo nepaprašysiu – taip pasisuk, anaip pasisuk, čia šviesa bloga, čia dar kas. Gamtos fotografija vyksta momentiškai. Gamtos fotografai labiau yra reportažininkai. Vyksta veiksmas, kurį stengiesi nufotografuoti tobulai ir išnaudoti fotografinius elementus šviesą, kompoziciją akimirksniu.
Daugiau fotografo R. Barausko nuotraukų galite rasti GRYNAS.lt rubrikoje „Gamtos dienoraštis“.
Fotografuodamas žmogų, objektus tu valdai situaciją, gamtoje turi naudoti momentą. Kitą kartą būna įdomus susitikimas gamtoje, bet nebūna šviesos, kažkas nesuveikia, fotografija išeina neryški. Visada žaidi kaip mes sakome, sėkme, likimu. Kuo labiau esi pasiruošęs profesionaliai, tuo mažiau darai klaidų.
Bendrąja prasme lyginant mūsų gamtos fotografiją su Afrika, Šiaurės Amerika, Lietuvos kraštovaizdžiai nėra tokie įdomūs. Juk fotografija kartu yra ir aplinka. Nors ir žalias esame kraštas, kartais truputį trūksta kalnų, erdvių, spalvų. Šitoje vietoje esame nuskriausti. Bet koks pasaulyje pripažintas gamtos fotografas, kuris turi gerą vardą, niekada neatvažiuos į Lietuvą fotografuoti žvėrių ar paukščių, nes tai yra pernelyg sudėtinga, būtų didelės sąnaudos laiko ir lėšų prasme.
Tokie fotografai, kaip aš, kaip mano kolegos, mažiausiai 120 parų praleidžia gamtoje per metus. Susitikimų su gyvūnais būna kokie 2-5 proc. nuo bendrai praleisto laiko, nes juk eini, stebi situacijas, kur tie žvėrys maitinasi, kur gyvena. Kartais pavyksta suplanuoti susitikimą, kai žinai, bet atsitiktinai vaikščiodamas miške nieko pamatysi, miškas bus tuščias.
Gamtos fotografija labai imli laikui, žinojimui. Dauguma, kurie ateina į gamtos fotografiją, būna visiškai kitų profesijų žmonės, ne gamtininkai, todėl pradeda gilintis, domėtis, mokosi pažinti rūšis, nes to reikia. Nori truputį daugiau žinoti, nei tik paspausti mygtuką ir turėti kadrą. Gamtos fotografija apima meninės fotografijos režisūrą, didelį žinojimą ir atitinkamą elgesį gamtoje. Tu esi gamtoje nelaukiamas, niekas jokių sutikimų fotografuoti neduoda. Todėl turi elgtis labai etiškai. Yra riba tarp to, ką gali daryti ir ko negali – ar tu sau leidi padaryti taip, kad gyvūnui būtų blogai, o tau gerai, ar tu neleidi sau taip elgtis.
- Ką rodo dvejų metų patirtis – kokios fotografijos dažniausiai laimi? Kas jose būna užfiksuota vabzdžiai, paukščiai, gyvūnai?
- Tokio rinkimosi (ką fotografuoti – red. past.) kaip ir nėra, nes žmonės pagal savo vietovę fotografuoja. Lietuvoje žvėris fotografuoja 3-5 žmonės, nes tai yra „žiauriai“ sudėtinga. Paukščius fotografuoti jau šiek tiek lengviau, nes jie yra valdomi – yra lesyklos, jų migracijos vietos. Kraštovaizdį gali fotografuoti kiekvienas, kuris šiek tiek nusimano. Gali važinėti, stebėti gamtą. Vabzdžius vėlgi fotografuoti lengviau.
Susideda žmonių savybės, galėjimas skirti laiko – kažkas galbūt išeina į gamtą savaitgalį, kitas gal tik kartą į mėnesį. Kiti gi gyvena tuo – skiria visą laisvą laiką. Kiekvienas pasirenka. Aišku, lemia ir aparatūra. Kažkas gali sau leisti nusipirkti geresnį objektyvą, kažkas negali – dirba paprastesne technika. Visus šituos aspektus sudėjus, natūraliai ir išeina pasiskirstymas žanrais. Specializacija atsiranda, kai nori kažką padaryti geriau. Tai parodo ir dveji metai fotografų dalyvavimo konkurse.
Kai stebi savo, kitų darbus, tik tada prasideda vidinis augimas. Atrodo dalyvauja tie patys žmonės, bet tu sau susidėlioji kriterijus – kaip per egzaminą. Aš viską žinau, bet kai reikia išlaikyti egzaminą, reikia trupučiuką pagalvoti- pasimokyti. Keliame sau karteles ir lyginamės. Mūsų konkursas po truputį traukia ir visą fotografiją į aukštesnį meninį ir etinį lygį.
- Ar galima pasakyti, kurios vietovės gamtinei fotografijai yra palankiausios?
- Dauguma dirba savo aplinkoje. Bet, sakysime, jei fotografuoti paukščius – pavasarį tinkamiausia Nemuno delta. Žvėrių žymiai daugiau Vidurio Lietuvos lapuotynuose nei Pietų ar Rytų Lietuvoje. Jeigu ten klaidžiosi, nieko nepamatysi. Natūralesnės gamtos, kraštovaizdžių važiuosi į Rytų, Pietų Lietuvą, kur kalvotos vietos, miškai, ežerai. Ten gali padaryti daug gražių dalykų. Nieko labai įdomaus nepadarysi kur nors Panevėžio rajone laukuose, ar kur Pakruojyje. Tokios yra mažos subtilybės, kurios padeda efektyviau išnaudoti laiką. Jeigu sau keli kažkokius tikslus, turi į tokius dalykus atsižvelgti.
