Šeštadienį su žmona į mišką susiruošęs Povilas nesitikėjo tokiu metų laiku rasti tokio dydžio baravyko. Nors grybas buvo paveiktas šalnų, tokio „laimikio“ šeima Skuodo rajono miškuose palikti supūti nenorėjo.
„Nors naktį buvo šalna, diena buvo saulėta ir giedra, tad nusprendėme paskutines gražias rudens dienas praleisti įsimintinai: keliauti į mišką pasidairyti į šaltuko nuspalvintus medžius, o taip pat – ir į grybus. Ir žmona Ramunė rado gigantišką baravyką. Jo svoris buvo apie 3 kilogramus. Grybas buvo šiek tiek pašalęs, bet vakarienei tiko“, - redakcijai rašė Povilas.
Jis patikino, kad pavyko rasti ne tik šį, bet ir kitų grybų, patroškinti jie buvo labai skanūs.
Tačiau ar ne per vėlus metas baravykauti? Ar šeima nerizikavo apsinuodyti šalnų jau „apkandžiotais“ grybais?
Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos darbuotojas, mikologas Jonas Kasparavičius taip vėlai išdygusiu rudagalviu nesistebėjo. Anot jo, išskyrus dvi pastarąsias paras, oro temperatūra nebuvo tokia jau ir žema. Oro sąlygos dar tiko grybų dygimui.
„Rastasis baravykas išaugo per paskutines dvi savaites, kurios buvo pakankamai šiltos. Kita vertus, grybų vaisiakūniai sugeba savo temperatūrą šiek tiek pakelti aukščiau išorinės oro temperatūros. Masyviems, turintiems santykinai mažą paviršiaus plotą baravyko vaisiakūniams tai ypač būdinga. Didžiausias užfiksuotas temperatūros skirtumas tarp aplinkos temperatūros ir baravyko vaisiakūnio - 5 laipsniai. Kaip jie sugeba tai padaryti? Suintensyvindami kvėpavimą. Aukštesnieji kepurėtieji grybai yra vieni intensyviausiai kvėpuojančių organizmų. Be oro jie gyventi negali. Žemą temperatūrą jie pakelia lengviau nei deguonies trūkumą. Jų derėjimą galutinai nutraukia tik neigiama temperatūra“, - kalbėjo J. Kasparavičius.
Po šalnų -didelė tikimybė apsinuodyti
Jo nuomone, bent jau teoriškai baravykų ir kitų valgomų grybų galima prisirinkti iki pirmųjų šalčių. O jei pašalimas trumpalaikis, grybai gali augti ir po jo. Ir čia pat mikologas pridėjo, kad skirtingų rūšių grybai skirtinguose miškuose dera nevienodai.
Pasidomėjus, ar teisingai grybautojai pasielgė suvalgydami rastą grybą, mokslininkas to daryti nerekomendavo. „Valgyti pašalusius grybus nepatariama. Grybo vaisiakūniuose yra visokių medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų. Kai kurioms iš šių medžiagų yrant susidaro nuodingi junginiai, kuriais galima apsinuodyti. Jei grybautojas, apžiūrėjęs rastą grybą, nusprendė, kad jį galima naudoti maistui, suvalgė ir nieko neatsitiko, tai – viskas gerai. Tačiau jeigu kyla mažiausių abejonių, geriau maistui nevartoti,“ - perspėjo mikologas.
Tą patį GRYNAS.lt lygiai prieš metus yra sakiusi ir mikologė, Vilniaus universiteto doc. dr. Jonė Rukšėnienė.
„Kur buvo šalnos, grybų rinkti nebegalima. Po šalnų prasideda vaisiakūnių irimas ir galima labai apsinuodyti. Kur buvo šalnos, gerai žino vietiniai gyventojai, bet ne miestiečiai. Todėl jie labiausiai ir rizikuoja“, - teigė mikologė, pridūrusi, kad dėl šalnų maistui nebetinkantys grybai būna praradę spalvą, patežę arba sukietėję.
