Tokį perspėjimą išsakė savaitgalį Vilniuje vykusio seminaro „Žaliavalgystė: nuo A iki Ž“ lektoriai iš Rusijos.
Žaliavalgiai – vieni prieš visą pasaulį
Žaliavalgystės ekspertas Michailas Sovetovas - praktikuojantis gydytojas, urologas, žaliavalgis, jau 12 metų gydantis žmones nuo ginekologinių, urologinių ligų. Gydytojas atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus apie vaikų auginimą žaliavalgystės principais, žaliavalgiams kylančius sunkumus ir pradedančiųjų daromas klaidas.
Seminaro pabaigoje jis prasitarė: „Labai gerai pagalvokite, ką darote. Būsite praktiškai vienas prieš visą pasaulį. Bus sunku, todėl turite turėti labai aiškų tikslą, kodėl tai darote. Kam jums tai reikalinga? Turite turėti didesnį ir svarbesnį tikslą, nei, pavyzdžiui „sulieknėti“. Dauguma žmonių mėgins jus perkalbėti, prarasite daug draugų. Įsivaizduokite, kad ir darbe – juk valgysite visai kitokį maistą. Įsivaizduokite dešimt žmonių ir vienas ateina su žalumynų lėkšte. Visiems iškart kyla mintis: „Jis kažkoks ne toks“. Kai kam tęsti žaliavalgystę būna labai sudėtinga. Žinau žmonių, kurie grįžo prie tradicinio mitybos būdo ir po 10-ies metų žaliavalgystės.“
Vis dėlto duodamas trumpą interviu GRYNAS.lt žurnalistei M. Sovetovas tikino, jog žaliavalgystė – natūrali, evoliucijos nulemta mityba žmogui, kaip biologinei rūšiai. „Svarstyti, ar žaliavalgystė tinka kiekvienam žmogui, tai tas pats kaip svarstyti, ar žolė tinka kiekvienai karvei. Faktas, kad žaliavalgystė yra įprasta ir natūrali žmogui mityba ir tai man nekelia abejonių. Kitas reikalas, kad žmonės, besimaitinantys tradiciškai, taip nutolo nuo žaliavalgystės, kad jiems būna labai sunku grįžti prie natūralios prigimtinės mitybos.“
Žalia ne tik žolė
Teletiltu iš Rusijos su seminaro dalyviais bendravo ir ugdantysis vadovas (angl. „coaching“) psichologiniais mitybos klausimais, žaliavalgystės renginių organizatorius Sergejus Dobrozdravinas. Jis išdėstė argumentus, kodėl žmogus turėtų būti žaliavalgis, tik per pastaruosius amžius neatsispyrė keptų ir virtų gamininių vilionėms.
„Vienoje mitybos grandinėje su mumis yra beždžionės - gorilos, orangutanai, šimpanzės. Jų racione – vien žalias maistas.Bet nei žmogus nei gorilos nėra žoleėdžiai gyvūnai. Žolė dažniausiai būna šiurkšti ir kad skrandis ją perdirbtų, reikia daug kramtyti bei gromuluoti. O jei paimsime salotas, špinatus, kitus sultingus žalumynus - jų perdirbimui nereikia tiek daug pastangų - viskas pasisavinama lengvai. Taigi ir gorilos ėda ne šiurkščią žolę, o sultingus lapus, stiebelius, tiesiog išsiurbia iš sultingų stiebų sultis,“ – analogijas su žmogui artimiausiais žinduoliais pateikė S. Dobrozdravinas.
Paukšteliai – katinams, obuoliai ir žalėsiai – žmonėms
Lektorius teigė, jog gamta kiekvienam gyviui davė natūralius instrumentus, ir jis turėtų gebėti tik jais pasigauti (surinkti, nusiskinti) sau reikiamą maistą.
„Per 12 milijonų metų evoliucijos žmogaus organizmas gavo tam tikrus skirtingus instrumentus - pavyzdžiui rankas, kuriomis galima kažką imti, nusiskinti. Bet mano katinas nesugebės nuskinti nuo šakos obuolio, o aš niekaip nepagausiu skrendančio paukštelio, ką sugeba jis. aš galiu skinti obuolius, rinkti uogas ir tai man, kaip žmogui, natūralu, - dėstė S. Dobrozdravinas. - Dar mums duotas regėjimas, todėl sugebame skirti spalvas. Pavyzdžiui, aš matau raudoną obuolį, žalią agurką, geltoną kriaušę, žalią arbūzą - atskiriu sunokusius ir žalius vaisius. Mano katinas to padaryti negali. Ir mūsų uoslė nėra tokia jautri, kaip gyvūnų. Jei duosime katinui pauostyti citrusinių vaisių, jis iškart maus šalin.“
Prasta savijauta – organizmo valymosi padarinys
Pirmąją seminaro dieną itin daug kalbėjęs apie galimus žaliavalgystės padarinius pirmaisiais mėnesiais – skaudančią galvą, išsipūtusį pilvą, nuolatinį šalčio jausmą – gydytojas M. Sovetovas pabrėžė, jog mitybą keisti reikia pamažu, ne drastiškai.
„Įvairūs žmonės į pakitusią mitybą reaguoja skirtingai - vienam būna lengviau, kitam - sunkiau, trečiam - nepakeliamai sunku.Tie, kuriems lengviau tai padaryti, gali pereiti prie žaliavalgystės po tam tikro pereinamo periodo ir pasijusti gerai.O kiti žmonės turi atlikti specialius pratimus, daryti tai palaipsniui, atidžiai, kad sau nepakenktų. Bet tai ne žaliavalgystės problema, o būtent žmogaus organizmo būklės problema - jo sveikatos, organizmo užteršimo šlakais, apnuodijimo lygio. Prasta savijauta pasireiškia priklausomai nuo to, kiek žmogus nutolo nuo būklės, kuri jam buvo numatyta gamtos. O pati žaliavalgystė - mitybos būdas skirtas žmogaus organizmui, visoms mūsų organizmo sistemoms,“ - aiškino praktikuojantis gydytojas žaliavalgis.
Salėje iš viso buvo apie 5 žmones, kurie yra visiški žaliavalgiai ilgesnį laiką. Lektoriai pabrėžė, jog nebūtina valgyti vien žalius produktus, kad jaustumeis sveikai. Net ir žmogus, kurio 60 proc. raciono sudaro žali produktai, jaučiasi pakankamai gerai ir būna energingas.
Seminaro organizatoriai jo dalyviams taip pat siūlė įsigyti naudingos literatūros ir žaliavalgių patiekalams gaminti skirtų sulčiaspaudžių, mikserių ar maisto džiovintuvų.
