Dzūkė raudotoja: tikiu, kad vėlė pavirsta paukšteliu ar gyvuliuku kokiu

Dzū­kiš­kos rau­dos – ypa­tin­ga fol­klo­ro da­lis. Net šiuo­lai­kiš­ka gar­so, vaiz­do tech­ni­ka ne­pa­jė­gi įam­žin­ti skaus­mo dėl ar­ti­mo bran­gaus žmo­gaus ne­tek­ties, ku­ris rau­dos žo­džiais lie­ja­si iš pa­są­mo­nės ir ne­pa­lie­ka abe­jin­gų. Tik­ras rau­das gir­dė­jo­me re­tas mū­sų, nes jų ne­įmanoma at­lik­ti sce­no­je, kaip dai­nos ar šo­kio, tik – iš­gy­ven­ti. Aly­tu­je gy­ve­na be­ne vie­nin­te­lė šią uni­ka­lią tra­di­ci­ją Dzū­ki­jo­je (šia­me re­gio­ne rau­dos iš­si­lai­kė il­giau­siai) sau­gan­ti gar­baus am­žiaus rau­do­to­ja Ane­lė Mar­ke­vi­čie­nė.

Prieš ke­le­tą me­tų ji nu­si­fil­ma­vo Ro­ber­to Šar­knic­ko et­no­gra­fi­nia­me fil­me „Dzū­kų lai­do­tu­vių apei­gos”, kur ap­rau­do­jo ak­to­rių ve­lio­nį. Mo­te­ris pa­ti ste­bi­si: pa­vy­ko taip įsi­jaus­ti, „su­ki­lo prieš akis vi­sos ne­tek­tys”, kad pri­rei­kė ra­mi­na­mų­jų vais­tų. Jos rau­da iš­sau­go­ta vaiz­do ka­se­tė­je, o pri­si­mi­ni­mais apie dzū­kiš­kas tra­di­ci­jas, prie­ta­rus, su­si­ju­sius su žmo­gaus iš­ėji­mu ana­pus, A.Mar­ke­vi­čie­nė mie­lai da­li­ja­si su vi­sais be­si­do­min­čiais.

Vai­kys­tė – ša­lia ka­pi­nių

Gi­mu­si 12 vai­kų šei­mo­je, 90-ąjį gim­ta­die­nį ne­tru­kus švę­sian­ti A.Mar­ke­vi­čie­nė li­ko vie­na. „Nei kam pa­si­skų­si, nei pa­si­džiaug­si”, – nu­brau­kia aša­rą. Nors pri­si­me­na tik vy­riau­sio iš vie­nuo­li­kos bro­lio lai­do­tu­ves, rau­do­mis pa­ti iš­ly­dė­jo tė­vą, any­tą, se­se­rį, my­li­mą vy­rą. Pir­mo­ji rau­da at­si­ra­do iš di­de­lės šird­gė­los anks­ti ne­te­kus my­li­mos ma­mos, Ane­lei tuo­met bu­vo vos 14 me­tų. „Kai sto­ja­si gai­les­tis, ir žo­džiai ran­das“, – pa­sa­ko­jo dzū­kė. Rau­da iš­reiš­kia jaus­mus be kū­ry­bi­nio im­pul­so, be są­mo­nės kon­tro­lės – iš vi­sos šir­dies. To­dėl gie­do­ti ga­li­ma ir prie sve­ti­mo mi­ru­sio­jo, o ap­rau­do­ti – tik sa­vus.

A.Mar­ke­vi­čie­nė pri­si­me­na ir skau­džius sa­vo pir­mų­jų rau­dų pa­da­ri­nius. Šei­ma gy­ve­no Sei­ri­juo­se, vi­sai ša­lia ka­pi­nių. Pro jų na­mus ei­da­vo pro­ce­si­jos, kas­tu­vus sau­go­ti pa­lik­da­vo duob­ka­siai. Vai­kai įpra­to ka­pi­nė­se žais­ti. „Su drau­ge lai­do­tu­ves žais­da­vo­me, su­pin­da­vo­me iš bal­tų, rau­do­nų do­bi­liu­kų vai­ni­ką ir pa­ga­lį vai­ni­kuo­da­vo­me. Pas­kui jį lai­do­jom. Vie­na ka­sa duo­bę, o ki­ta ver­kau­na – nuo su­au­gu­sių iš­mo­kom. Pri­si­me­nu, kar­tą kle­bo­nas pa­ste­bė­jo mū­sų žai­di­mus ša­lia ne­seniai su­pil­to ka­po ir pa­šau­kė tė­vą. La­bai ma­ne ba­rė, kad ne­se­niai ma­mą pa­lai­do­jau, o taip da­rau”, – vi­sam gy­ve­ni­mui įstri­gu­sius pri­si­mi­ni­mus dė­lio­ja dzū­kė.

Ka­pi­nė­se vai­kai ma­tė ir jų akims ne­skir­tų gy­ve­ni­mo dra­mų, ku­rių anuo­met vi­sai ne­su­pra­to, tad šauk­da­vo­si su­au­gu­sių­jų. Pa­vyz­džiui, kaip mer­gi­na pa­ti lai­do­jo ne­gy­vą kū­di­kį, o iš skaus­mo svei­kos nuo­vo­kos ne­te­kęs žmo­gus iš­si­ka­sė ir ap­rau­do­jo my­li­mą­ją.

„Ir anks­čiau vi­so­kiau­sių nu­ti­ki­mų bu­vo: va­gys­čių, žmog­žu­dys­čių, sa­vi­žu­dy­bių – ypač dėl mei­lės, – žiau­rių žmo­nių bu­vo, net kai­mas prieš kai­mą po at­lai­dų ar ker­mo­šiaus muš­tis ei­da­vo, tik laik­raš­čiai apie tai ne­ra­šė ir nie­kas ne­ži­no­jo”, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Sta­las girgž­da – na­mie bus na­baš­ny­kas

A.Mar­ke­vi­čie­nė me­na su žmo­gaus iš­ėji­mu į ki­tą pa­sau­lį su­si­ju­sias tra­di­ci­jas ir apei­gas, ku­rios ge­ro­kai ski­ria­si nuo šiuo­lai­ki­nių. „Pas mus Sei­ri­juo­se bu­vo to­kia ma­da: jei­gu žmo­gus su­sir­go, tai va­ka­re vi­si kai­my­nai su­si­ren­ka lan­ky­ti, o jei­gu nu­mi­rė – ne­rei­kia pra­šy­ti, vi­si at­ei­na pa­dė­ti. Mo­te­rys prau­sia mi­ru­sį­jį ir ap­ren­gia, dau­giau­sia šar­vo­da­vo ant sta­lo. (Dar bu­vo toks prie­ta­ras, kad, jei na­mie sta­las su­girgž­dė­jo, tai bus na­baš­ny­kas). Be kars­to, tik pas­kui meist­rai at­ei­da­vo, kū­ną iš­ma­tuo­ja ir pa­da­ro kars­tą”, – pa­sa­ko­ja dzū­kė.

Va­ka­rais bal­sin­ges­ni kai­my­nai at­ei­da­vo gie­do­ti. At­si­neš­da­vo kiek­vie­nas sa­vo kan­tič­kas – gies­my­ną. A.Mar­ke­vi­čie­nė ap­gai­les­tau­ja: „Tu­rė­jau tris kan­tič­kas ir ne­ži­nia kur pra­dan­gi­nau, o gies­mės jo­se bu­vo gra­žios – kas at­ėjo, tas ver­kia. Iš šir­dies gie­do­da­vo, o da­bar jau vi­sai ne tas, nes dai­nuo­ja, o ne gie­da. Man anks­čiau lai­do­tu­vės gra­žes­nės bu­vo, vai­kams ir­gi sa­kiau – kai nu­mir­siu, tai man ši­tų dai­ni­nin­kų ne­rei­kia!”

Pa­šne­ko­vė me­na, kad mi­ru­siuo­sius anks­čiau ap­reng­da­vo tais rū­bais, ku­riais jie ei­da­vo į baž­ny­čią, ba­tų pirkt ne­bu­vo už ką, tai ap­au­da­vo ko­ji­nė­mis, o kars­tą ap­klo­da­vo stal­tie­sė­mis. Tur­tin­ges­ni jį nu­da­žy­da­vo juo­dai, o ki­ti taip ir lai­do­jo – me­džio spal­vos. Šer­me­nys ir­gi bu­vo skir­tin­gos: kas iš­ga­lė­jo, tas ir kiau­lę pa­pjau­da­vo, o pas var­gin­giau gy­ve­nan­čius kai­my­nai pa­tys vai­šių at­si­neš­da­vo. Dar vie­na ypa­tin­ga tra­di­ci­ja – apie šei­mi­nin­ko mir­tį rei­kė­jo pra­neš­ti gy­vu­liams, pir­miau­sia – ar­kliui ir bi­tėms. „Ati­da­ry­da­vo tvar­to du­ris ir verks­min­gu bal­su pa­sa­ky­da­vo, prie avi­lių iš to­lo per­si­žeg­no­da­vo: „Bi­te­lės pil­ko­sios, ne­tu­rit šei­mi­nin­ko jau”, – pri­si­me­na A.Mar­ke­vi­čie­nė.

At­ėjus į ka­pi­nes rei­kia pa­si­svei­kin­ti – „am­ži­ną atil­sį”

Gar­baus am­žiaus dzū­kė me­na, ka­pų anks­čiau nie­kas ypa­tin­gai ne­pri­žiū­rė­da­vo, pa­min­klų to­kių ir­gi ne­bu­vo. Po lai­do­tu­vių gluos­nio ša­ką įso­di­no – ir vis­kas, kas iš­ga­lė­jo – dar skar­di­ne tvo­re­le ap­tvė­rė, žva­ke­lę per Vė­li­nes už­de­gė, o ki­ti ir to ne.

„Da­bar krū­vas gė­lių ne­ša į lai­do­tu­ves, o kam? Jos ne­rei­ka­lin­gos, ver­čiau pi­ni­gais duo­tų, ar­ti­mie­ji mi­šias už­pirk­tų”, – nau­jo­mis tra­di­ci­jo­mis ste­bi­si pa­šne­ko­vė. Bė­gant me­tams, jos aky­se kei­tė­si ir Vė­li­nių pa­pro­čiai. Lan­ky­ti ka­pus per Vi­sus šven­tuo­sius – lap­kri­čio 1 die­ną – ta­po įpras­ta so­viet­me­čiu, o anks­čiau tai da­ry­da­vo tik per Vė­li­nes, lap­kri­čio 2 die­ną, ku­rią za­dū­ši­nė­mis va­di­no.

„Sa­ky­da­vo, kad per Vė­li­nes vė­lės žmo­nių lau­kia, o per Kū­čią jos na­mo grįž­ta, to­dėl pa­lie­ka ant sta­lo mi­ru­siems vai­šių”, – pa­sa­ko­ja A.Mar­ke­vi­čie­nė. Vis dėl­to gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų pa­sau­lio ri­ba vi­suo­met bu­vo la­bai sub­ti­li ir sun­kiai per­pran­ta­ma, tai liu­di­ja iš lū­pų į lū­pas per­duo­da­mi liau­dies pa­sa­ko­ji­mai. Aly­tiš­kė me­na gir­dė­ju­si vie­ną to­kią jai la­bai įstri­gu­sią is­to­ri­ją, ku­rią liu­di­jo žmo­gus, au­to­bu­se at­si­tik­ti­nai pri­sė­dęs ša­lia ne­pa­žįs­ta­mos mo­ters. Ši pa­sa­ko­jo, kad sap­ne ją ap­lan­kė mi­ru­si mo­ti­na.

Dar gy­va bū­da­ma ža­dė­jo at­ei­ti ir pa­sa­ky­ti, kaip ten, ana­pus, yra. „Mo­ti­na lie­pė at­va­žiuo­ti į Kau­ną ant vie­no til­to, kur jos su­si­tiks. Tam žmo­gui smal­su pa­si­da­rė, tai pa­se­kė ją iki til­to ir sa­vo aki­mis ma­tė, kaip jo ben­dra­ke­lei­vę par­tren­kė au­to­mo­bi­lis ir už­mu­šė. Reiš­kia – gy­vas yra mie­las, o kad ir my­li­mas, bet ne­gy­vas – ne tas jau žmo­gus”, – liau­dies iš­min­tį api­ben­dri­na A.Mar­ke­vi­čie­nė. Ir čia pat pri­du­ria: jai ši­ą­nakt a. a. Al­gir­das Bra­zaus­kas su pir­mą­ja žmo­na Ju­li­ja pri­si­sap­na­vę, nors nei pa­žįs­ta jų, nei ką, gal rin­ki­mai bus kal­ti? „At­si­kė­liau ir mis­li­nu, am­ži­ną jums atil­sį, il­sė­ki­tės ra­my­bė­je. Ant ka­pų kai at­ei­ni, ir­gi tas pats kaip žmo­gų ap­lan­ky­tum ir pa­sa­ky­tum „gar­bė Jė­zui Kris­tui”, tai ten rei­kia pa­sa­ky­ti „am­ži­ną atil­sį”. Toks pa­svei­ki­ni­mas vi­sų”, – pa­aiš­ki­na.

Nors se­niau žmo­nės ne­tu­rė­jo vie­no įsi­ti­ki­ni­mo, kas nu­tin­ka žmo­gaus vė­lei, kur ji ke­liau­ja, A.Mar­ke­vi­čie­nė pa­ty­lė­ju­si sa­ko: „Aš įsi­ti­ki­nu­si, kad vė­lė pa­virs­ta paukš­te­liu ar gy­vu­liu­ku ko­kiu. Ne­su pa­ty­ru­si nie­ko to­kio, bet man nuo ma­žens taip at­ro­do.”

Ana­pu­si­nės pa­slap­tys, siau­bas ir juo­kas – ne­at­ski­ria­mi

Gar­baus am­žiaus dzū­kė me­na, jog anks­čiau žmo­nės sa­ky­da­vo, kad sie­la nuo kū­no at­si­ski­ria ta­da, kai kars­tas nu­lei­džia­mas į duo­bę, su iš­ber­tu pir­muo­ju kas­tu­vu že­mių. Dar tris die­nas po lai­do­tu­vių ji pa­si­lie­ka ne­to­li na­mų, vis­ką gir­di, bet ne­ma­to. Nors dau­ge­lį vy­res­nio am­žiaus žmo­nių šian­dien pik­ti­na jau­ni­mas, ku­ris ir žva­kę ant ar­ti­mų­jų ka­pų už­de­ga, ir He­lo­vi­no va­ka­rė­ly­je pa­siaus­ti spė­ja, liau­dies tra­di­ci­jo­je ana­pu­si­nės pa­slap­tys, mi­ru­sių­jų pa­sau­lio bai­mė ir juo­kas, net­gi juo­das hu­mo­ras vi­suo­met bu­vo ne­at­ski­ria­mi, nes to­kia yra žmo­gaus pri­gim­tis. A.Mar­ke­vi­čie­nė liu­di­ja, jog žmo­nės nuo se­no mė­go pa­sa­ko­ti bai­sias is­to­ri­jas apie mi­ru­siuo­sius, kad nu­sto­tų bi­jo­ti, kai ku­rios jų – ne iš pirš­to lauž­tos.

„Po­ka­rio lai­kais nu­mi­rė to­kia mo­te­riš­kė. Su­ėjom gie­do­ti, sė­dim ant us­la­no, na­baš­ny­kas už pe­čių mums. Stai­ga žiū­rim – vie­ni ge­dė­to­jai per du­ris le­kia, ki­ti – pro lan­gus šo­ka, o duk­tė su žen­tu… į rū­sį įlin­do! At­sig­rįž­tam – tai­gi mo­te­riš­kė sė­da­si gra­be…” – pa­sa­ko­ja. Ki­tą die­ną po to­kio įvy­kio gie­do­to­jų ne­be­li­ko nė kva­po, o ar­ti­mie­ji ku­ni­gą pa­kvie­tė. Šis pa­šven­ti­no, prie kars­to pri­ėjo ar­čiau – pa­tvir­ti­no: „Tik­rai ne­gy­va.” Pa­si­ro­do, vi­sa „pri­kė­li­mo” pa­slap­tis bu­vo ta, kad per trum­pas len­tas pa­dė­jo, šuo jas su­ju­di­no ir kū­nas su­si­rie­tė. „Ale strio­ko bu­vo vi­siems – bai­su”, – juo­kia­si se­no­lė. Ji me­na, kad gie­do­to­ja bu­vu­si ir jos ma­ma, o ji, dar vai­kas, la­bai no­rė­ju­si su ja drau­ge ei­ti. Vė­liau, tė­vus pa­lai­do­ju­si, rau­do­to­ja pra­dė­jo mi­ru­sių­jų bi­jo­ti, nors pa­ti jau su­au­gu­si ir iš­te­kė­ju­si bu­vo, au­gi­no sū­nų. Šią bai­mę dar pa­an­trin­da­vo bai­sios is­to­ri­jos, ku­rios bu­vo pa­sa­ko­ja­mos ir prie ve­lio­nio bu­dint.

„Kai­my­nys­tė­je gy­ve­no toks se­nu­kas, jį spe­cia­liai pas na­baš­ny­kus vež­da­vo, kad ne­iš­ei­tų žmo­nės per nak­tį, nes jis to­kių bai­sių is­to­ri­jų pa­pa­sa­ko­da­vo, kad šie ir krus­te­lė­ti bi­jo­da­vo. Mes ne­to­li gy­ve­no­me, bet ma­ne rei­kė­da­vo iki pat na­mų po to pa­ly­dė­ti”, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė. Mi­ru­sių­jų bi­jo­ti ji nu­sto­jo ta­da, kai kar­tą ve­lio­nį už ko­jų pa­lai­kė, kad bū­tų ga­li­ma prieš šar­vo­ji­mą su­riš­ti. Žmo­gui jos iki ke­lių bu­vo nu­kirs­tos… Pa­si­ro­do, yra toks prie­ta­ras: mi­ru­sių­jų bi­jo­ti nu­sto­si, jei už ko­jų pa­tu­rė­si, ir kaip liau­dies iš­min­ti­mi ne­ti­kė­ti?

Ger­bia Die­vo pa­slap­tis ir džiau­gia­si gy­ve­ni­mu

Įvei­ku­si mi­ru­sių­jų bai­mę, A.Mar­ke­vi­čie­nė iš­mo­ko fi­lo­so­fiš­kai žiū­rė­ti ir į kan­čias, ku­rios žmo­gui lem­tos: „Se­niau žmo­nės sa­ky­da­vo, kad sun­kiai mirš­ta tas, ku­ris yra grieš­nas. Grie­kų vi­so­kių bū­na, at­ro­do, gra­žiai gy­ve­na, o gal mis­lių vi­so­kių tu­ri? Čia Die­vo pa­slap­tis. Jis už­ra­šo kiek­vie­ną min­tį, net tai, ko žmo­gus dar ne­spė­jo pa­mis­ly­ti. Mes ne­ži­no­me, ką pa­da­rė­me, nes ne­at­si­me­na­me, o pas jį – už­ra­šy­ta. Ir vi­siems rei­kia at­ken­tė­ti.”

Nors su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, aly­tiš­kė ir šian­dien tu­ri ne­ma­žai veik­los, ku­rios ir dau­giau bū­tų, jei ne bė­dos su są­na­riais, sa­vo pėd­sa­ką pa­li­ko ir ne­leng­vas dar­bas Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­te. Jė­gų rei­kia ir ne­vaikš­tan­čia li­go­ne, ku­rią pa­de­da slau­gy­ti, pa­si­rū­pin­ti, ir į „Dzū­kų pul­ku­cio” re­pe­ti­ci­jas nu­ei­ti. Į bib­lio­te­ką bū­ti­nai rei­kia už­suk­ti, nes daug skai­to (šiuo me­tu – po­pu­lia­rios ru­sų ra­šy­to­jos Alek­san­dros Ma­ri­ni­nos de­tek­ty­vą). Ir į baž­ny­čią rei­kia, nors pa­ei­ti to­liau sun­ku da­ro­si, skau­da. „Bet ku­ni­gas sa­ko, kad Die­vas kiek­vie­no­je vie­to­je yra. Tai­gi ne­tu­riu kuo skųs­tis, gy­ve­ni­mas tik ge­rė­ja ir dar ge­rės. Ko­dėl? Nes nau­ją val­džią iš­si­rin­ko­me. Ir aš tik gra­žė­ju, at­eis pa­va­sa­ris – dar ne taip pa­si­stra­jin­siu”, – šyp­so­si mo­čiu­tė.