Pasirinkta grybavimo vieta – tikrai ne iš tų, kurias pažįstu nuo vaikystės ir mintinai žinau, už kurio medžio privalo augti baravykas. Miškas maždaug už 3 kilometrų nuo Varėnos rajono Puvočių ir Kasčiūnų kaimų – tipiška šilinė Dzūkija su įvairaus amžiaus pušynais, išaugusiais ant žemyninių kopų.
Kol parengiau kamerą įžanginio pasakojimo filmavimui, turėjau saugotis, kad netyčia neužminčiau ten pat, visai prie keliuko išdygusio baravyko. Vėliau tokių netikėtose vietose išdygusių grybų pasitaikė daugiau, o vienas, jau grįžtant prie automobilio surastas gražuolis buvo įsigudrinęs augti smėlėto kelio viduryje, kur išties sunku būtų atrasti ką nors panašaus į miško paklodę.
Vieta, kurioje grybavau, akivaizdžiai yra gausiai lankoma grybautojų ne tik savaitgaliais. Grybavimo metu sutikau nemažai žmonių, bet visi sąžiningai laikėsi grybautojų etikos kodekso, pamačius miške kitą žmogų eiti nuo jo tolyn. Net ir tokioje vietoje, kurią įdėmiai peržiūrėjo ne viena pora akių ir galima būtų tikėtis rasti tik išpjaustytų baravykų kotus, pakanka žengti žingsnį į šalį ir, žiūrėk, iš po samanų koks nors grybas jau pūpso.
Nerinkau ūmėdžių, „vokietukų“, ir kazlėkų, nes šie jau peraugę ir beveik visi sukirmiję. Be baravykų, šilbaravykių, makavykų, paberžių ir raudonviršių dar pavyko rasti keletą raudonkepurių baravykūnų, kurių didžiausia augimvietė Dzūkijoje yra maždaug už kilometro nuo eksperimentiniam grybavimui mano pasirinktos vietos.
Palikti girioje teko maždaug trečdalį surastų grybų. Deja, spėjo sukirmyti ne tik peraugę makavykai, bet ir keli jauni dailūs baravykučiai. O tai jau yra daugeliui patyrusių grybautojų žinomas ženklas, kad gausaus grybų dygimo banga ilgai nesitęs.
O kiek grybų pavyko pririnkti dzūkiškame miške per valandą, pamatysite vaizdo reportaže.
