„Dzūkijos saugomų teritorijų gamtininkai, kultūros paveldo specialistai balsavimui siūlė visą sąrašą paukščių rūšių, kurios lokaliai paplitę Dzūkijoje, čia dažniau sutinkamos, nei kituose regionuose. Tokių, kurios ypač susijusios su dzūkų tautosaka, papročiais, pasakomis, dainomis, yra lengvai atpažįstamos ir žinomos. Iš didelio skaičiaus – net 53 paukščių rūšių, sulaukusių rinkėjų dėmesio, akivaizdžiais lyderiais be kukučio, buvo kurtinys ir pilkoji gervė. Pirmomis dienomis šių paukščių populiarumas buvo beveik vienodais, tačiau įpusėjus balsavimui, kukučio persvara didėjo, jis surinko 16,8 proc. po jo esantis kurtinys – 13,3 proc. balsų“, – sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.
Dabar visi mes, o ypatingai tie, kas užsiima turizmo, pirmiausia pažintinio, vystymu, turės labai gražų Dzūkijos gamtos simbolį. Kaip ir kitų šalių regionuose, išsirinkusiuose savo paukštį, tokius simbolius gali matyti daugybėje vietų - kaip suvenyrus, emblemose, kalendoriuose. Kukučio, kaip ir nacionalinio Lietuvos paukščio baltojo gandro, vizualinis panaudojimas nebus specialiai reglamentuojamas. Tad kiekvienas, kam yra svarbus Dzūkijos gamtos unikalumas ir grožis, turėtų neužmiršti kukučio.
Dzūkijos paukščio rinkimą inicijavo Dzūkijos saugomų teritorijų specialistai, pažymėdami Etnografinių regionų metus.
10 įdomių faktų apie kukutį:
Kukutis yra Lietuvoje saugomas, į Raudonąją knygą įrašytas nuo 1989 m. kaip 3 (R) kategorijos rūšis. Populiacijų mažai dėl biologinių ypatybių.
Kukučio lietuviškas pavadinimas, kaip ir dzūkiškas kukucis (beje, ir angliškas) atsirado pamėgdžiojant jo gražų gana toli girdimą balsą: „up-up-up“. Dzūkai jį dar vadina lupučiu, tutliu.
Lietuvoje kukutis yra paplitęs labai netolygiai, dažnesnis Pietų ir Rytų Lietuvoje. Dzūkijoje aptinkama didžiausia kukučio lietuviškos populiacijos dalis. Gausiausios europinės populiacijos aptinkamos Viduržemio jūros šalyse.
Tinkamiausios vietovės kukučiui yra ten, kur ūkininkaujama ekstensyviai ir naudojama mažai pesticidų. Kukutis nevengia žmogaus draugijos, kartais apsigyvena net žmonių sodybose, miškuose įsikūrusiuose kaimuose, greta ganyklų, pievų ar kirtaviečių, upių slėniuose.
Ypač mėgsta vietas su žema žole, nes yra trumpomis kojomis ir dažniausiai maitinasi vaikštinėdamas žeme. Besimaitinantis kukutis yra judrus, gan drąsus paukštis, mažai kreipiantis dėmesio į žmogų.
Kukutis maitinasi beveik išimtinai gyvūniniu maistu, daugiausia dideliais vabzdžiais bei jų lervomis. Tam naudoja savo ilgą snapą. Ypač entuziastingai patikrina visas vietas, kur gali aptikti mėšlavabalių ar kurklių. Sunaikina daug žemės ūkiui žalingų vabzdžių, ypač grambuolių vikšrų.
Medžių uoksai, plyšiai, akmenų krūvos yra mėgstamos vietos kukučio lizdui, tačiau jie su malonumu apsigyvena ir inkiluose su palyginti siaura anga. Patelė peri 15 - 18 dienų ir padeda nuo 6 iki 9 pieno baltumo kiaušinių. Jauniklius maitina abu suaugę paukščiai.
Švara lizde nėra būdinga kukučiui. Jauniklių mėšlo suaugę paukščiai nepašalina, tad ilgainiui lizdą galima surasti pagal kvapą. Ši specifinė kukučio savybė sėkmingai atbaido nuo lizdo plėšrūnus.
Dzūkai kukutį dėl balso kartais pravardžiuoja žydo gegute. Tai yra Izraelio nacionalinis paukštis, nežiūrint to, kad yra minimas Senajame testamente kaip nekošerinis gyvūnas kartu su grifu, ereliu ir kitais plėšriaisiais paukščiais.
