Atrodo absurdiška, jog kažkas tokio dydžio kaip miestas vieną dieną gali tiesiog dingti. Miestai galėjo išnykti dėl daugelio priežasčių. Daugelis jų pradingdavo šimtmečiams, kol vieną dieną būdavo atrandami iš naujo. „Listverse“ pateikia dešimties miestų sąrašą, kurie buvo palikti bei ištrinti iš žmonių atminties, o vėliau atrasti iš naujo.

Įvairūs archeologiniai miestų kasinėjimai atskleidžia ne tik praeities miestų didingumą, bet ir tai, kokiomis žiniomis vadovavosi žmonės praeityje.

Pompėja ir Herkulanėjus, Italija

Pompėjos miesto griuvėsiai Italijoje

Prie šių miestų išnykimo labiausiai prisidėjo ugnikalnio Vezuvijaus išsiveržimas 79 metais. Plinijus vyresnysis su romėnų flotile keliavo į Neapolio įlanką, kad išgelbėtų žmones, įviliotus į spąstus ugnikalnio papėdėje. Ekspedicija Plinijui vyresniajam kainavo gyvybę, o Pompėja ir Herkulanėjus buvo paversti pelenais. Ugnikalnio išsiveržimas nutraukė daugelio šiuose miestuose gyvenusių žmonių gyvybes. Pelenai Pompėją ir Herkulanėjų užklojo 1700 metų.

Nors dauguma senovės romėnų gyvenimą įsivaizduoja kaip balto marmuro pasaulį, iš tikrųjų Pompėja turėjo tokių miestų bruožų, kuriuos galime aptikti ir šiuolaikiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, politiniai šūkiai ant sienų.

Archeologams Pompėja buvo tikra „aukso kasykla“. Šį miestą itin mėgsta lankyti turistai. Nusėtas griuvėsių miestas atrodo lyg vaiduoklis, kartais netgi šiurpus. Čia taip pat galima išvysti gipsu užpiltas ertmes, kurios vaizduoja tąsyk žuvusių žmonių vietas.

Troja, Turkija

Teatro liekanos senojoje Trojoje, Turkijos teritorijoje

Troja, kuri buvo paminėta Homero kūrinyje „Iliada“, ilgą laiką buvo laikoma mitine vieta kaip Atlantida. 1871 m. vokietis Heinrichas Schliemannas pradėjo finansuoti kasinėjimus Hisarliko kalvoje. Pradėję tyrinėti Iliumo miesto teritoriją, archeologai aptiko didžiules gynybines sienas, aprašytas Homero. Trojos miesto sienose H. Schliemannas rado auksinių papuošalų, kurie, jo manymu, priklausė pačiai Helenai. Iš pradžių buvo manoma, jog šis radinys po Antrojo pasaulinio karo tiesiog dingo. Dabar laikomasi nuomonės, jog papuošalus pagrobė sovietai ir jie gali būti laikomi Puškino muziejuje.

Įvairūs kasinėjimai atskleidė, jog Trojos miestas buvo gana didelis. Jis įkurtas maždaug 3000 m. pr. Kr. ir buvo sugriautas ne vieną sykį. Kiekvieną kartą miestas buvo statomas ant senojo miesto griuvėsių. 

Trojos miestas pasižymėjo galingomis gynybinėmis sienomis, kurias sunkiai galėjo įveikti to meto ginkluotė. Todėl bet kokia miesto apgultis galėjo užsitęsti. Visa tai paaiškina, kodėl graikai turėjo imtis „Iliadoje“ aprašytos apgaulės su Trojos arkliu.

Petra, Jordanija (nuotr. viršuje)

Petros įtraukimas į šį sąrašą gali pasirodyti prieštaringas, kadangi kiekvienas gali suabejoti, ar šis miestas tikrai buvo dingęs. Šis miestas buvo tiesiog paliktas. Tikėtina, kad tai gerai žinojo vietiniai gyventojai. Tačiau Vakarų pasauliui jis buvo dingęs apie tūkstantį metų. 

Plinijus vyresnysis mini Petrą, kai ji buvo patekusi į Romos valdžią, 103 metais. Miestas dykumoje klestėjo tol, kol žemės drebėjimas nesunaikino vandens sistemos. Gyventojai nusprendė, jog lengviau šią vietą palikti ir keliauti į greta esančias gyvenamąsias vietoves nei bandyti atstatyti vandens sistemą. Nuo tada Petra virto dykuma, traukiančia smalsius keliautojus ir plėšikus. 

Dabar tai yra viena iš didžiausių ir svarbiausių archeologinių vietovių Viduriniuose Rytuose. Miestas yra pusiau pastatytas ir pusiau išskaptuotas raudonose uolose. Architektūra yra romėnų, graikų ir vietinių nabatėjų mišinys.

Mohendžo Daras, Pakistanas

Ši Indo slėnio civilizacija laikoma viena iš ankstyviausių pasaulyje. Mohendžo Daro civilizacija suklestėjo maždaug 2000 pr. Kr., nors buvo įkurta gerokai anksčiau. Mokslas, prekyba, amatai, religija ir žemės ūkis čia progresavo itin sparčiai. Šios civilizacijos pažangą galima įvertinti, žvelgiant į Mohendžo Daro sutvarkytas gatves bei drenažo sistemą. Skirtingai nuo kitų vietų, pateiktų šiame sąraše, čia nebuvo aptikta rūmų ar šventyklų kompleksų. Kai kurie mano, jog tokiu būdu ši Indo slėnio civilizacija bandė įtvirtinti visuotinę lygybę. 

Indo upės potvyniai šį miestą buvo sunaikinę bent šešis kartus. Nauji miestai buvo statomi ant senojo miesto griuvėsių. Kas sukėlė paskutinį šio miesto dingimą, nėra aišku. Tai įvyko maždaug 1800 m. pr. Kr., Mohendžo Daras iš naujo buvo atrastas tik 1922 metais.

Maču Pikču, Peru

Makču-pikču - įspūdingas ir paslaptimis apgaubtas kalnų miestas

Joks dingusių miestų sąrašas negali apsieiti be Maču Pikču. Senas inkų miestas yra Andų kalnų viršūnėje. Ši vietovė buvo apgyvendinta trumpą laiką, tikėtina, 1450-1572 metais, kol Pietų Amerikos neužkariavo ispanai. Jie šio miesto niekada nesurado, o vietiniai gyventojai neatskleidė jo buvimo vietos. Vakarų pasaulis į Maču Pikču atkreipė dėmesį tik XX amžiaus pradžioje.

Iki šiol diskutuojama, ar Maču Pikču buvo nuolat gyvenama vietovė, ar karalių pasitraukimo vieta, ar religinių bendruomenių prieglobstis. Į šią vietą dabar nuolat plūsta lankytojai. Šiais laikais pasiekti Maču Pikču yra neįtikėtinai lengva – čia reguliariai vyksta autobusai bei traukiniai.

Timgadas, Alžyras

Timgadas - miestas, gyvavęs dykumoje

Timgadas buvo įkurtas dykumoje imperatoriaus Trajano nurodymu. Ši vietovė išaugo į didelį prekybinį miestą. Pirmą kartą jis buvo užgrobtas V a. Tuomet jis atgimė kaip krikščioniško gyvenimo centras. Antrą kartą vandalai jį apiplėšė VII a. Kas ir lėmė miesto dingimą. 

Saharos smėlynai šią vietovę buvo paslėpę iki 1881 metų, kuomet jis iš naujo buvo atrastas. Dabar miesto griuvėsiai atskleidžia, kaip romėnai gyveno Afrikos srityse. Timgade galima išvysti Trajano arką, Jupiterio šventyklą. Šventykla yra tokia pat didelė kaip panteonas Romoje, kas atskleidžia miesto svarbą.

Tikalis, Gvatemala

Viena iš Tikalio - majų miesto - šventovių

Tikalis yra buvęs netgi majų karalystės sostine. Ši vietovė buvo okupuota 200-900 metais. Surinkta nemažai duomenų apie Tikalio klestėjimo metus, apie šios vietos galingus vadovus. Tikalis kartais laikoma viena iš tų vietų, kuri buvo paslaptingai palikta. Tačiau tyrinėjimai atskleidžia, jog šioje vietoje negalėjo tilpti daug žmonių. 

Miestas buvo dingęs daugelį metų ir apaugęs džiunglėmis. Kai kurie vietiniai gyventojai žinojo apie šio miesto egzistavimą. Pradėjus plisti gandams, į šią vietovę 1848 metais buvo suorganizuota ekspedicija. Dabar čia galima išvysti iki 70 m aukščio piramides, karališkuosius rūmus, žaidimo aikšteles, skirtas žaisti kamuoliu.

Akrotiris, Santorinas

Akrotirio miestelio bažnyčia

Mino (Kretos) civilizacija pavadinta mitinio karaliaus Mino, siejamu su labirintu, vardu. Kadangi rašytinių šaltinių apie minojiečių gyvenimą išlikę mažai, todėl apie mino civilizaciją žinių trūksta. Mino civilizacija buvo užmiršta iki XX a. Tik atradus Knoso rūmų griuvėsius, minojiečiai vėl buvo prisiminti. 

Santorinas (arba Thera) yra Theros ugnikalnio namai. Manoma, kad Theros ugnikalnio išsiveržimas 1600 m. pr. Kr. sukėlė mino imperijos žlugimą. 

1967 metais Akrotirio miestas buvo atrastas iš naujo. Jame gausu gerai išsaugotų freskų, trijų aukštų namų. Akrotirio gyventojai turėjo tokią vandens tiekimo sistemą, kuriuo tekėjo karštas vanduo. Manoma, jog karštas vanduo galėjo būti tiekiamas iš paties vulkano, kuris juos ir sunaikino.

Uolų rūmai, Koloradas

Manoma, jog uolų rūmai buvo sukurti anasazių aukso amžiuje. Dauguma pastatų šioje vietoje buvo pastatyti apie 1200 metus. Šios vietos okupacija buvo trumpalaikė. Iš akiračio ji visiškai išnyko 1300 metais. Uolų rūmai, esantys Kolorado dykumoje, nebuvo atrasti iki 1888 metų. 

Richardas Wetherillas, Charlesas Masonas ir Uto genties narys, vadinamas Acowitzu, šią vietą, esančią uolos sienoje, aptiko ieškodami laukinių galvijų. Šis atsitiktinis radinys buvo didžiausia uola Šiaurės Amerikoje. 

Vietovė vadinama „uolų rūmai“, tačiau ji panašesnė į kaimą. Kadangi rūmai daugelio galvose siejasi su kitokiais vaizdais. Šios vietos dingimo priežastis nėra aiški. Tačiau manoma, jog dingimą galėjo lemti sausra, kuri susijusi ir su anasazių aukso amžiaus žlugimu. Tuomet žmonės daugiau nebegalėjo verstis ūkininkyste.

Pavlopetri, Graikija

Jeigu mąstome apie dingusius miestus, turbūt pirmiausia į galvą ateina Atlantidos pavadinimas. Neaišku, ar Atlantida egzistavo tik Platono pasakojimuose, tačiau daug miestų patyrė numanomą Atlantidos likimą. Juos galėjo praryti jūra. 

Pavlopetri buvo ikiklasikinio Graikijos laikotarpio miestas, kuris buvo įkurtas akmens amžiuje ir išsilaikė iki maždaug I a. pr. Kr. Archeologai turėjo unikalią progą pažvelgti į akmens amžiaus gyvenimą vien dėl to, jog Pavlopetri miestas buvo panardintas. Kitos to meto vietovės buvo apstatytos, apiplėštos dėl statybinės medžiagos ar suartos ūkininkų. 

Pavlopetri miestas buvo panardintas dėl kylančio jūros lygio ir nusėdusio žemės paviršiaus, kurį sukelia žemės drebėjimai. Kadangi jūros lygis svyruoja per visą žmonijos egzistavimą, tikėtina, kad paskendusių vietų pasaulio vandenynuose yra ne viena. Jos tik laukia, kol bus iš naujo atrastos.