Šiandien vyko 5-oji aplinkos tvarkymo akcija „Darom“. Tūkstančiai Lietuvos gyventojų susitelkė vienam tikslui - masiškai apsikuopti (tvarkytis). Ilgai svarsčiau, kuris žodis tiktų labiau nusakyti šių metų karštligišką akciją - apsikuopti ar tvarkyti? Akcijai besibaigiant (nors dar gali pamatyti, kaip kai kurie keliauja su maišais) organizatoriai ir dalyviai konstatavo, kad šiais metais šiukšlių žymiai mažiau. Tad seniau vieną kartą per metus apsikuopdavome, dabar vieną kartą apsitvarkome.
Masinis apsikuopimas
Akcija prasidėjo 10 valandą ryto. Važiuodamas į Markučiuose esantį Pavilnių regioninį parką, stebėjau, kaip maži ir dideli, apsiginklavę maišais, o kai kurie pasitelkę ir stipriąją „ginkluotę“ - kastuvus, pjūklus, kitas priemones įnirtingai ruošėsi talkai.
Pavilnių regioninį parką nusprendė tvarkyti premjeras Andrius Kubilius su savo kancleriu Deividu Matulioniu ir kitais bendražygiais. Laukdami premjero, kuris automobilį iškeitė į dviratį, kai kurie ėmė kuždėtis, kad nebus čia ką veikti, nes nematyti nė vienos šiukšlės.
Leisdamiesi nuo stataus Vilnios skardžio, įnirtingai ieškojome šiukšlių. A. Kubilius atgavęs kvapą po kelionės dviračiu, šmaikštavo, kad galbūt taip švaru visur ir tuoj nebereikės pačios akcijos. Kol keliavome palei Vilnios krantą, ieškodami pasislėpusių šiukšlių, Vyriausybės vadovas prasitarė, kad būtų gerai, kad tokių akcijų nebereikėtų. Ne, ne dėl to, kad jis jų nemėgtų, o todėl, kad vietoj šiukšlių rinkimo galėtume visą dėmesį skirti, pavyzdžiui, medžių sodinimui, suoliukų statymui, jų dažymui ir t.t.. Juk atskiros dienos tam nedarysi?
Jis pritarė, kad kiekvienas iš mūsų nori gyventi švariai ir gražiai, tad kasmetinė akcija prisideda prie žmonių sąmoningumo kėlimo. Iki gyvo kaulo įgrisusi frazė apie sąmoningumą, bet... iš tikrųjų taip ir yra.
Šiukšlių mažiau nei pernai
Nuvažiuoju į miškelį-parką prie Filaretų gatvės ten prezidentė Dalia Grybauskaitė „daro“. Keliauju link miesto centro ir ten žmonės „daro“. Važiuoju pro Valakampių antrąjį paplūdimį ir ten „daro“. „Darom“ net ir ten, kur nepaskelbtos tvarkymo zonos. „Darom“ ima skambėti kaip nuvalkiotas keiksmažodis, tačiau jį ištarti ne tik nėra gėda, o kaip tik malonu.
Saulėtekio teritoriją prižiūrintys koordinatoriai Rūta Skaraitė ir Karolis Bužinskas teigė, kad šiandien dalyvavo apie 50 studentų, kurie pasiryžo ir braukdami prakaitą tvarkė miško zoną nuo Antakalnio žiedo, Nemenčinės plentu Saulėtekio plento link. Rūta nuogąstavo, kad praėjusiais metais žmonių aktyvumas buvo šiek tiek didesnis, o Karolis patikino, kad šiais metais jokių įdomesnių „eksponatų“ nerado.
Tik, kai važiavau link Antakalnio žiedo, mačiau, kaip studentas uždusęs ridena net ne automobilio, o traktoriaus padangą. Iš kur ir kaip nepavyko sužinoti, mat pastatęs prie kitų šiukšlių maišų, nėrė toliau darbuotis į miško glūdumą. Koordinatoriai abu pritariamai linksi, kai paklausiu, ar tikrai visur tų šiukšlių mažėja. Nors mintis apie tai, kad ateityje akcijos rengti nebereikės, koordinatoriai susiraukia. Jų teigimu, iki tokio sąmoningumo lietuviams dar daug reikia augti, visgi sovietinio bloko įtaka dar jaučiama. Tad kultūra, kuri yra, pavyzdžiui, skandinavų šalyse, kuriose tokių akcijų nėra, lietuviams vis dar nepasiekiama.
Teigiamos aplinkos tvarkymo metamorfozės
Kiekvienais metais neįmanoma nepastebėti „Darom“ metamorfozių. Jei pirmais metais dalyvavo vos keli tūkstančiai neabejingų tvarkymui žmonių, tai kiekvienais metais jų skaičius augo kaip ant mielių. Sąmoningumas, o gal bandos jausmas? Nesvarbu, juk mums rūpi, kad šiukšlės „nepuoštų“ mūsų gamtos. Jei pradžioje žmonės tik apsikuopdavo ir skuosdavo į namus, tai ilgainiui susiformavo šiokios tokios tradicijos.
Apkeliavęs ne vieną tvarkomą Vilniaus miesto teritoriją pastebėjau, kad žmonės niekur nebeskuba, ilsisi, kepa skanėstus, dalijasi įspūdžiais. Tėveliai savo mažiesiems rodo, kaip reikia tvarkyti, o šie įsikibę į maišus tempia juos net susilenkę. Tad auganti naujoji karta galbūt šiukšlins mažiau, o gal visai nešiukšlins. Beveik utopiška, bet įmanoma.
Kita besiformuojanti tradicija, tai ne tik šiukšlių rinkimas, bet ir gamtos grąžinimas. Jei seniau žmonės tik surinkdavo šiukšles, tai dabar ir nebetinkamus, nudžiuvusius medžius pjauna, kitaip gražina gamtą. Kai kurie nesibodi šiukšlių maišus patys išvežti į tvarkymo teritorijas, nelaukdami surinkėjų. Tokių nėra daug, bet jau šis tas.
Blogybių neišvengta
Tačiau netrūksta ir negatyvių dalykų. Pavyzdžiui, Žirmūnų teritorijoje medžio šakas nešantis senyvas vyriškis pasakojo, kad prieš akciją iškabinti skelbimai apie akciją vis būdavo nuplėšiami, naikinami. Tai, kaip čia suprasti? Nei aš noriu dalyvauti, nei kitiems siūlau?
Kitas dalykas, kurį galima priskirti prie blogybių, tai įvairių įmonių, parduotuvių įsiliejimas į akciją. Tik nereikia suprasti klaidingai. Iš esmės, toks žingsnis yra labai sveikintinas, jeigu... nebūtų iš dalies priverstinis. Du kalbinti pašnekovai, nenorėję savęs įvardinti, pasakojo, kad dirba vienoje įmonėje ir akcijos metu turėjo pasirašyti savo darbdavių blanke, kad buvo ir rinko šiukšles. Neaišku, kiek tokios kalbos atspindi tiesos, tačiau bet koks priverstinai skatinamas darbas sąmoningumo neugdo. Greičiau kuria priešiškumą panašioms akcijoms. Žinoma, tai ne „Darom“ organizatorių kaltė, o galimai įvairių įmonė noras pasirodyti.
Ir visgi, amžinai kirbantis klausimas, kodėl reikia trenktis nežinia kur į tolimiausią mišką ir ten išmesti, pavyzdžiui, padangas ar kokią viryklę, bijoti, kad tave gali pagauti ir t.t. Juk visa tai galima atiduoti nemokamai į pridavimo punktus.
Ei, juk smagu, kai Tavęs paklaus, ar „darei“? Ir galėsi atsakyti, „dariau“. O jei ne, susigėdinsi ir kitais metais darysi. Nes nuo darbo juk dar niekam rankos „nenukrito“? Deja, nuo metamų šiukšlių ant žemės taip pat.
