„Įstatymas reikalingas tam, kad gyvenvietės nesiplėstų kaip taboras, kai visi statosi bet kur ir bet kaip, ir kad nebūtų taip, kad kažkas pirmas įsikuria naujoje vietoje, nutiesia kelius ir kitas komunikacijas, sumoka už tai, o įsikūrę nauji gyventojai visu tuo naudojasi nemokamai.
Arba, pavyzdžiui, į gyvenvietę ateina pirmas statytojas, jis sumontuoja visus vamzdžius, tinklus, jis tai įkalkuliuoja į gyvenamųjų namų pardavimo kainą. O vėliau ateina kitas investuotojas, jam jau vamzdžių tiestis nebereikia, jis butus pardavinėja pigiau. Tokios nelygiavertės sąlygos yra netoleruotinos. Manome, kad infrastruktūros įstatymas tai turėtų išspręsti“, - sako Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas.
Išlaidos turi būti kompensuojamos
Pasak jo, įstatymo tikslas yra sukurti infrastruktūrą, kuri tenkintų žmonių poreikius. Kaip tai bus daroma?
„Visų pirma, infrastruktūra turi būti sukurta, o sukūrimo išlaidos turi būti kompensuojamos. Žmogus ar investuotojas, norėdamas vystyti vieną ar kitą teritoriją, bus įpareigotas išvystyti infrastruktūrą.
Antras svarbus dalykas – teritorijų skirstymas į urbanizuojamas ir neurbanizuojamas. Manome, kad urbanizuotose teritorijose išlaidos infrastruktūrai sukurti turi būti kompensuojamos, o neurbanizuojamose jos turėtų būti nekompensuojamos. Ar tai pavyks padaryti, sunku pasakyti“, - sako M. Narmontas.
Kompensacinis mechanizmas turėtų veikti per savivaldybėse sukurtus specialius infrastruktūros plėtrai skirtus fondus. Savivaldybės turėtų nustatyti vienkartinį mokestį ir apmokestinti kiekvieną pastato kvadratinį metrą.
„Pavyzdžiui, mokestis už kvadratinį metrą yra 15 litų. Jei statomas namas yra 200 kvadratinių metrų, tuomet žmogus sumoka 3000 litų už komunikacijas. Pinigai keliauja į savivaldybės fondą ir lėšos iš jo bus skiriamos tik infrastruktūros plėtrai.
Tokia praktika vyrauja visame pasaulyje. Tokio fondo sukūrimas ir tokio mokesčio įvedimas leistų mums realiai sukurti infrastruktūrą ir sudarytų galimybes kompensuoti išlaidas tiems, kurie investuoja į infrastruktūros sukūrimą. Svarbu pabrėžti, kad mokestis būtų vienakartinis ir savivaldybės turės teisę nuspręsti, ar taikyti šį mokestį konkrečiam objektui, ar ne. Nes kai kuriose savivaldybėse Lietuvoje statybos leidimų per metus išduodama labai mažai. Akivaizdu, kad jei statybų nevyksta, administruoti fondą būtų absurdiška“, - įsitikinęs M. Narmontas.
Kitas svarbus dalykas, kad sukurta inžinerinė infrastruktūra turėtų būti perduota savivaldybei. Tinklų priklausymas vienam savininkui leistų geriau juos koordinuoti.
„Infrastruktūros įstatymas bus paskutinė dėlionės detalė. Turime naują Teritorijų planavimo įstatymą, turėsime Infrastruktūros įstatymą, dėlionė bus sudėliota ir galėsime valdyti plėtrą. Žmonės, prieš keldamiesi gyventi į laukus, pasvarstys, ar verta investuoti į infrastruktūrą. Tai gali paskatinti gyventi kompaktiškiau ir pigiau“, - įstatymo nauda įsitikinęs M. Narmontas.
Įneš skaidrumo
Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė taip pat įsitikinusi, kad įstatymas padės nustatyti sąlygas, kaip viena ar kita teritorija bus vystoma, kas už tai mokės ir kokia bus atsiskaitymo tvarka.
„Mokestis už infrastruktūrą kai kur jau yra taikomas, bet ne visai teisėtai. Kai turėsime tai reglamentuojantį įstatymą, viskas bus aišku ir skaidru. Jei investuotojai ar tiesiog gyventojai pradės statybas neurbanozuotoje teritorijoje, jų laukia du keliai: patiems viską įsirengti arba įrengs savivaldybė, bet jie mokės tam tikrą mokestį.
Jei naujakurys įrengs kelią, kiti, kurie kursis šalia, taip pat turės už jį sumokėti. Bus sukurtas kompensacinins mechanizmas, kad statytojas nepatirtų visų išlaidų, jos bus proporcingai padalintos vėliau įsikuriantiems žmonėms ar verslo subjektams“, - sakė D. Matonienė.
Galima išspręsti paprasčiau
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas įsitikinęs, kad pažaboti chaotišką plėtrą galima ir be naujo įstatymo, tiesiog įvedant normalius rinkos santykius.
Žmonės patys pasirenka kombinaciją, ar moka brangiau ir gauna visas komunikacijas, ar perka pigiau, bet ten, kur nieko nėra. Problemų kyla tada, kai nusipirkę namą vidury laukų, žmonės pradeda reikalauti, kad jiems už mokesčių mokėtojų pinigus įrengtų kelią ir kitas komunikacijas. Bet reikia suprasti, kad už tai teks susimokėti patiems“, - sakė Ž. Šilėnas.
Jis pritarė, kad įstatyme numatytas kompensavimo mechanizmas atrodo gana logiškas.
„Gal ir gerai, kad pirmajam įsikūrusiam vėliau įsikūrę grąžins dalį į infrastruktūrą investuotų pinigų. Bet nepamirškime, kad nuo visų mūsų sumokamų mokesčių, dalis keliauja ir infrastruktūros išlaikymui. Bent jau valdžia taip sako. Jei aš pats įsirengiu savo infrastruktūrą, kodėl aš turiu mokėti visus mokesčius?
Žinoma, reikėtų labiau įsigilinti į pačią įstatymo esmę. Svarbu pagalvoti, ar negalima tų problemų išspręsti paprasčiau, ir ar neapaugs tas įstatymas išimtimis, ribojimais ir pataisomis. Reikia atidžiai žiūrėti, kad jis neišsigimtų“, - teigė Ž. Šilėnas.
Kol kas Infrastruktūros įstatymas dar derinamas su įvairių institucijų atstovais. Seimui jį planuojama pateikti svarstymams pavasario sesijoje.
