aA
Savaitės pabaigoje bare „7 Fridays“ startavo „Penktadieniniai pašnekesiai“ – intelektualiai šmaikštūs, įdomūs ir prasmingi pokalbiai su visuomenės veikėjais, kurie savo veikla skatina pažinti, kurti ir domėtis. Kitaip sakant – veikti. Pirmasis jos svečias – Algirdas Gurevičius. Jis - programuotojas, tačiau kitiems geriau žinomas kaip užsispyręs keliautojas dviračiu bei filmo „Dviračiais per Altajų“ režisierius.
Įspūdžiai iš paskutinės kelionės į Indiją/ E. Bakytės nuotr.
© GRYNAS

Kartu su A. Gurevičiumi įspūdžiais dalinosi ir jo kolegės Daiva Kurbedienė bei Eglė Bakytė. Kalbėtasi apie tai, kiek svarbi žmogui kelionė, pažintis su kita kultūra, iššūkiai, kurie gali pražudyti, bei Lietuvos gamta, kai žolė pas mus žalesnė.

- Prisistatyk, Algirdai, kuo užsiimi?

- Man 28 metai, esu programuotojas. Prieš kelis metus įkūrėme organizaciją „Špikis“, kuri sujungia mano 2 didžiausius pomėgius – filmavimą ir važinėjimąsi dviračiais. Tai pastumėjo padaryti mano draugai, kurie ragino papasakoti apie save, kuo užsiimu. Esu ganėtinai savikritiškas, todėl man sunku patikėti, kad esu kažkam įdomus... Pirmi žingsniai buvo sunkūs, tačiau vėliau viskas klojosi šiek tiek lengviau.

- Kaip atsirado idėja iškeliauti dviračiais iš Lietuvos?

- Noras keliauti galbūt buvo užkoduotas ir perduotas genuose – mano tėvai dideli keliautojai. Man kelionės buvo nesvetimos nuo mažens, kai būdamas 2 metų plaukiojau baidarėmis Karelijoje, nežinia kur. Tas noras būti gamtoje, jis visada buvo. Reikėtų pabrėžti, kad atsiskyrimas nuo tėvų ir savo asmeninių kelionių organizavimas prasidėjo pirmaisiais metais studijuojant universitete.

Pirmoji rimtesnė kelionė buvo į Krymą. Tuomet ryžomės 2 savaites keliauti dviračiais. 5 draugai, nauja patirtis, be tėvų, niekas tau nenurodinėja ką daryti, visas problemas teko spręsti patiems. Po šių 2 savaičių Kryme, supratau, kad tokios kelionės yra mano pašaukimas. Vėliau sekė kelionės į Kroatiją, Kiniją, Islandiją, Rumuniją, Altajų...

- Ar į visas keliones imi kamerą?

- Kamera lydi mane visose kelionėse. Tačiau, manau, kad didžiajai publikai vienas vertingiausių darbų, kuriuos norėjau pristatyti buvo įspūdžiai iš Altajaus. Tai filmas, kuris buvo suderintas su visomis autorinėmis teisėmis, parengtas kokybiškai. Po Altajaus sekė Himalajai.

Filmo „Dviračiais per Altajų“ pristatymas:

- O kas pastūmėjo į programavimą, jei taip mėgsti keliauti, tavo tėvai keliautojai... Kodėl nesi koks gamtininkas, dviračių įmonės įkūrėjas, mechanikas?

- Manau, kad tai susiję su mano nedrąsumu. Pirmi žingsniai buvo labai lėti – pasislėpti už kompiuterio ekrano visada lengviau negu kažkur keliauti su dviračiais, ypač, jei ta kelionė į užsienį.

Kompiuteris – mano pomėgis. Tai priemonė, leidžianti užsidirbti šioms kelionėms, kadangi užsidirbti iš kelionių, Lietuvoje, deja, sudėtinga, o gal tiesiog esame per maža šalis. Todėl kompiuterio ir programavimo neišsižadu. Dirbu 11 mėnesių, kad 1 mėnesį galėčiau keliauti...

Tai mano gyvenimas, kuris man suteikia jėgų padaryti visus kitus darbus. Tai motyvacija. Manau, kad jeigu tai taptų mano gyvenimo būdu, kai grįžęs iš vienos kelionės, keliaučiau iškart į kitą, jų reikšmė sumenktų ir nebeteiktų tiek daug džiaugsmo. Kelionės yra pabėgimas nuo rutinos. 


- Paskutinioji kelionė per Himalajus. Kodėl, keliese, kiek nukeliavote, kur buvote?

- Paskutinioji (juokiasi). Iš tikrųjų, kai grįžau iš Indijos, tai maniau, kad tai paskutinė mano kelionė į Indiją... Tačiau, kai praėjo daugiau laiko, svarstau, kad tai ne paskutinė kelionė į šią šalį. Keliavome 5-iese. Įdomiausia, kad tai buvo visiškai nepažįstami žmonės. Iš esmės, kiekvienoje kelionėje kompanjonai keičiasi...

(Pateikiame filmo apie Algirdo kelionę per Himalajus pristatymo klipą)

- Tai taip susipykstate, kad nebeįmanoma...?

- Ne, tiesiog surinkti visus žmones į tą pačią kelionę – sudėtinga. Vieniems trūksta pinigų, kitiems laiko. Per keliones išsigrynina tam tikri žmonių bruožai. Žinoma, pasitaiko ir pykčių, todėl kitą kartą galbūt nesinorėtų su vienu ar kitu keliauti. Tačiau, tai ir yra visos kelionės žavesys – kai nežinai, ko tikėtis iš nepažįstamųjų savo kelionės draugų. Tačiau keliaujant į Indiją, supratau, kad šie žmonės man tapo daug artimesni, negu tie, su kuriais keliaudavau anksčiau. Savotiškos problemos, sunkumai, patirti kelionės metu, suartina.

Noras keliauti galbūt buvo užkoduotas ir perduotas genuose – mano tėvai dideli keliautojai. Man kelionės buvo nesvetimos nuo mažens, kai būdamas 2 metų plaukiojau baidarėmis Karelijoje.
Citata


- Kiek truko kelionė?

- Iškeliavome liepos 27 dieną, 2 dienas užtruko, kol nukeliavome iki Indijos ir tada jau iki rugpjūčio 26 dienos keliavome per pačią šalį. Visą laiką mynėme dviračius.

- Kiek kilometrų nukeliavote?

- Galvojau tiksliai pasižiūrėsiu, bet pamiršau. Turėtų būti apie 800-900 kilometrų. Kasdien nukeliaudavome iki 50 km. Stengdavomės neviršyti šios ribos. Tie, kurie važinėja dviračiais žino, kad toks atstumas nėra didelis, tačiau didesnio atstumo ir nesinorėjo. Tuomet kelionė tampa vien mynimas ir galvojimas, kad turiu nuo taško A numinti iki taško B.

- O kaip merginoms toks atstumas?


E. Bakytė:
-  Tų 50 kilometrų užtenka. Visada reikia įvertinti kelio dangą, aukštį, kuriame važiuojame. Pavyzdžiui, Lietuvoje 50 kilometrų numinu per porą valandų ir šiek tiek suprakaituoju, o Himalajuose tą patį atstumą mini visą dieną... Daug kas priklauso nuo kelio.

- Kas sudarė šios jūsų kelionės kolektyvą?

- Aš, programuotojas, buhalterė, vertėja, studentė ir „laisvo oro direktorius“.

- Kaip ši kelionė prasidėjo, kokie įspūdžiai užklupo jos metu?

- Kelionė prasidėjo nusileidimu Delio oro uoste, kur mus pasitiko milžiniškas karštis, drėgmė, nuovargis, nes nusileidome 3 valandą nakties. Iškart po to laukė 10 valandų kelionė mikroautobusu. Išties, kelionė prasidėjo sunkiai, tačiau ne dėl dviračių mynimo, o dėl to, kad tai buvo sunku ištverti fiziškai. iš pradžių visas maršrutas vedė žaliais kraštais, vėliau kilome aukštyn, kur augmenijos mažėjo, galiausiai likome plyname lauke. Man labai trūko tos žalumos. Vos grįžęs į Lietuvą labai džiaugiuosi mūsų gamta, kurios buvau taip pasiilgęs.

- Vežėtės maisto ar valgėte tai, ką valgo vietiniai?

Pasislėpti už kompiuterio ekrano visada lengviau negu kažkur keliauti su dviračiais, ypač, jei ta kelionė į užsienį. Kompiuteris – mano pomėgis. Tai priemonė, leidžianti užsidirbti šioms kelionėms, kadangi užsidirbti iš kelionių, Lietuvoje, deja, sudėtinga.
Citata

- Valgėme šios šalies maisto racioną, tačiau jis „išlindo“, tiesiogine prasme, per gerklę. Ten yra pagrindinis patiekalas „Dal‘is“ (Indijoje plačiai vartojamas maisto produktas – ankštinių kruopos – aut. pastaba). Dabar reikėjo žiūrėti į mano kolegių veidus (ranka rodo į kartu keliavusias E. Bakytę ir D. Kurbedienę – aut. pastaba), kurie turėjo šiek tiek subjurti. Pirmomis dienomis šis maistas buvo skanus, vėliau jau vidutiniškas, o kelionės pabaigoje nuo jo darėsi šlykštu (juokiasi).

- Kur nakvojote?

- Viešbučiuose, nors socialiniame tinkle „Facebook“ rašėme, kad nemiegosime viešbučiuose. Žinoma, tie „viešbučiai“ šiuose kraštuose suprantami kitaip nei mes įpratę – tai gali būti plyname lauke įrengta didelė palapinė. Vežėmės savas palapines, kuriose norėjome nakvoti, tačiau vietos, per kurias mindavome pedalus, nebuvo pritaikytos šiam malonumui. Nors, žinoma, užsispyrus būtume galėję nakvoti.

- Kiek kainuodavo nakvynė?

- Geras klausimas... Iš esmės nedaug, galbūt apie 5 litus žmogui.

- Keliaujant dviračiais turbūt vis tiek kažkas sugesdavo? Kaip tvarkydavote šias bėdas, galbūt vežėtės atsarginių dalių?

- Keliavome su vaikinu, kuris buvo atsakingas už dviračių priežiūrą. Jis turėjo pasirūpinti, kad turėtume detalių, įrankių ir t.t. Jis viską patikrindavo, tad kažkokių rimtų problemų su dviračiais neiškilo. Buvo nutrūkęs bėgių trosas, kelios padangos sprogo.

- Dviračio pedalus mynėte 5-iese... Ir dar kažkaip spėjote viską nufilmuoti. Visi filmavo ar tu vienas? Gal prašėte vietinių, kad šie bėgtų iš paskos ir filmuotų? Ar šis procesas netrukdė kelionei?

- Jeigu būtume norėję, vietiniai tikrai būtų padėję, tačiau viską norėjau daryti pats. Turėjau „GoPro“ kamerą, taip pat profesionalią, kuri kabodavo už nugaros. Kai tik pamatydavau vertą kino filmui kadrą, sustodavau, bėgdavau ir įamžindavau. Tuomet bėgdavau atgal ir vėl mindavau. Ar tai stabdydavo kelionę? Nežinau... Reikėtų klausti mano kolegių (abi sukioja galvas į šalis, taip leisdamos suprasti, kad filmavimai kelionei didelių sunkumų nesukėlė – aut. pastaba). Tačiau stengdavausi pavažiuoti į priekį, kol kiti, pavyzdžiui, ilsisi.

- Kalbant apie šios kelionės maršrutą, koks jis?

- Iš esmės, visada kilome į kalnus. Buvo vienintelė nuokalnė, antrąją kelionės dieną, kai nuo 2,7 km aukščio nusileidome į 800 metrų aukštį. O tuomet palengva, vis kilome ir kilome aukščiau. Mes su Egle pasiekėme 5,3 km aukštį, ant vienos iš perėjų, o Daiva buvo atsiskyrusi su Andriumi, tačiau jie pasiekė maždaug tokį pat aukštį.

Mus skyrė galbūt 20 sekundžių nuo tos griūties epicentro. Tai galbūt nebuvo ta akimirka, kai galvojau, jog mirsiu. Tačiau adrenalino buvo per akis. Ir dabar pasakojant, bėgioja šiurpuliukai.
Citata

- Kaip vietiniai reagavo į tai, kad keliavote dviračiais, kaip jie bendravo?

- Vietiniai mus pasitikdavo labai draugiškai, išreikšdavo palaikymą mojuodami, pypsindami, šūkaudami. Kartais tai suteikdavo jėgų, kartais erzindavo, kai jie tą darė labai entuziastingai, visgi pavargsti. Susitikome ir su kitais keliautojais iš užsienio, kurie prisijungė prie mūsų. Užsimezgė draugiškas ryšys, bendraujame iki šiol, svarstome apie kitas keliones.

- Merginos, kelionė – iššūkis. Jūs kasdien sportuojate, aktyviai gyvenate, o kaip toms, kurios mažiau aktyvios, kiek joms reikėtų laiko pasiruošti tokiai kelionei?

D. Kurbedienė:- Aš dabar savo žodžius atsiimčiau (juokiasi)... Reikėjo labai daug pasiruošimo, o kitam žygiui dar stipriau ruoščiausi. Sunku vežti didelį svorį, tuomet prisideda ir nuolatinis minimas į kalną. Buvo tokių dienų, kai reikėjo minti tik į įkalnę, todėl tai pareikalaudavo daug jėgų ir ištvermės.

- 3 dalykai, kurie Jums paliko didžiausią įspūdį?

Eglė: - Tik 3? O jeigu daugiau? (juokiasi). Didžiausią įspūdį paliko Himalajų grožis. Akį džiugino žaluma, toliau kalnai vis labiau panašėjo į plikus, uolėtus kalnus, kurie reikalavo daug ištvermės juos įveikiant. Antras nustebinęs dalykas – prieš kelionę teko girdėti įvairiausių nuomonių, gandų. Girdėjau, kad žmonės linkę vogti, prievartaujamos moterys. Tačiau Himalajuose mus lydėjo labai nuoširdūs žmonės. Trečias prisiminimas – išbandymas, kurį teko patirti pačiam. Supratau, kad ši kelionė buvo ne važiavimas „pasitūsinti“, o skirta tau. Minant, ypač, kai miname į įkalnę, trūksta jėgų, tu neturi noro kalbėti, sunku. Todėl yra daug laiko pabūti su savimi, savo mintimis.

- O buvo kokių išskirtinių situacijų, gal užklupo kokios stichijos?

Eglė: - Teko išgyventi akmenų griūtį. Vieną dieną nukeliavę nedidelę atkarpą, sustojome ties vieta, kur negalėjome pravažiuoti – ant kelio buvo pabirę akmenys. Reikėjo laukti, kol bus nuvalytas kelias. Tai užtruko, kadangi dienos metu, kai tvyro didžiulis karštis, akmenys įkaista ir ima kristi, todėl darbininkai ilgai negalėjo imtis tvarkyti šio ruožo. Sustojęs autobusas išleidžia keleivius. Matome, kaip ant pečių užsikėlusios vaikus, per akmenis lipa moterys. Žiūrint iš šono, tai atrodo tikrai kraupiai, kai žinai, kad kiekvieną akimirką gali vėl imti kristi akmenys. Mūsų vyrai pernešė daiktus, o vėliau galvojome, kad persinešime ir dviračius. Tačiau vos tik jie sėkmingai grįžo, vėl prasidėjo griūtis. Atsimenu, kai Andrius sušuko visiems bėgti, tuomet galvojau ar pajusiu, kai ant galvos užkrinta akmuo, ar ne.

Įdomu, kad tos kelionės iš dalies yra rutina. Tu keliesi ryte, ruoši maistą, eini į parduotuvę, važiuoji dviračiu, sustoji, vėl valgai, vėl važiuoji... Ta rutina egzistuoja visur. Kelionėse tu gyveni. Čia, mieste, dirbant, tu egzistuoji, o ne gyveni.
Citata

Algirdas: - Gaila, kad šio įvykio nepavyko nufilmuoti. Pasileidus bėgti jautėme, kai ant rankų krinta maži akmenukai ir tu nežinai, kada kirs koks didesnis. Gal kai kuriems atrodys, kas čia tokio nubėgti tuos 25 metrus... Tačiau, kai tu neši 20-30 kilogramų svorį ir esi 3 km aukštyje, šokinėji nuo uolos, ant uolos, stengdamasis kuo greičiau įveikti šią kliūtį, tuomet širdis tikrai nusirito į kulnus. Mus skyrė galbūt 20 sekundžių nuo tos griūties epicentro. Tai galbūt nebuvo ta akimirka, kai galvojau, jog mirsiu. Tačiau adrenalino buvo per akis. Ir dabar pasakojant, bėgioja šiurpuliukai.

- Keliaudami dviračiais po užsienį sutikote ir kitus keliautojus. Kokie jie, galbūt pasižymi tam tikromis savybėmis?

- Sutiktus žmones, su kuriais mes šiek tiek daugiau pabendravome, pabandžiau pakalbinti, paimti iš jų interviu. Uždaviau tokius klausimus kaip: ką tau reiškia dviratis, kodėl tu leidiesi į tokias keliones? Kaip taisyklė, dažniausiai jie keliaudavo vieni. Nustebino, kad jie buvo iš skirtingų pasaulio šalių bei jų motyvacija – vieni norėjo pažinti save, kiti ieškojo iššūkių, dar kiti troško išmėginti savo fizines jėgas.

- Tu dirbi programuotoju, gyveni skubančio miesto ritmu, pats sakei, kad darbas ganėtinai rutiniškas... Ir pradedi keliauti dviračiu po užsienį. Du skirtingi pasauliai?

- Įdomu, kad tos kelionės iš dalies yra rutina. Tu keliesi ryte, ruoši maistą, eini į parduotuvę, važiuoji dviračiu, sustoji, vėl valgai, vėl važiuoji... Ta rutina egzistuoja visur. Kelionėse tu gyveni. Čia, mieste, dirbant, tu egzistuoji, o ne gyveni. Keliaudamas, kiekvieną dieną išgyveni kažką naujo, laikas sulėtėja, dienos išsiplečia. Tai nėra tos dienos, kai sėdi prie kompiuterio ekrano. Tai dienos, kai už kiekvieno posūkio tavęs laukia nežinomybė. 

- Kalbant apie filmą. Kiek trunka, kol viską sumontuojate, sutvarkote, kol jį pristatote publikai?

- „Dviračiais per Altajų“ montavimas buvo ilgesnis, nes jame norėjosi padaryti kažką tokio, ko nebuvau daręs. Tai ir animacijos ieškojimai, muzikos paieška ir t.t. Šie ieškojimai užtruko 3 mėnesius. Tai nebuvo darbas nuo 8 ryto iki 17 valandos vakaro. Dirbau tada, kai turėjau laiko ir jėgų. Kasdien tam reikėjo skirti apie 2 valandas. Viską norėjau daryti pats, nenorėjau atiduoti kažkam kitam, kuris galbūt nežinos, ką aš noriu matyti filme. Yra tikrai geresnių montuotojų ir specialistų už mane, tačiau savo filmams, deja, kol kas negaliu skirti didelių lėšų ir mokėti specialistams. Tačiau tie, kurie nori geranoriškai prisidėti prie filmo kūrimo, visada laukiami. Šis filmas apie Himalajus, galbūt šiek tiek paprastesnis. Jo gamyba užtruko apie 2 mėnesius. Tačiau tai nereiškia, kad filmas prastesnis. Manau, kad jame mažiau chaoso, išryškinta siužeto linija.

- Kaip žmonės įvertino praėjusį filmą apie Altajų?

- Manau, kad tiek aš, tiek kiti yra tokie žmonės, kurie kritiką priima skaudžiau nei pagyrimus. Sakykime, jeigu iš 10 komentuojančių, 1-as filmą peiks, aš tikrai tai sureikšminsiu, nei, kad 9 žmonės sakys, jog jiems patiko. Išleidus filmą apie Altajų, neatsirado nė vienas, kuris sakytų, kad nebedaryk, viskas blogai ir t.t. Žinoma, kritikos buvo, gavau patarimų, pastabų ir nusprendžiau kurti toliau.

Naujas režisieriaus A. Gurevičiaus filmas apie įspūdžius su dviračiais Himalajuose, kino teatrus pasieks šių metų gruodžio 5 d. Daugiau informacijos apie keliavimą dviračiais ir filmo naujienas galite rasti čia.

A. Gurevičių kartu su kelionės kompanionėmis kalbino „Eventum Group“ įkūrėjas Tomas Balčiūnas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Popieriaus perdirbimo kelias: kaip kartą mūsų išmestas, jis vėl sugrįžta į mūsų namus? (4)

Turbūt kai kurie iš GRYNAS.lt skaitytojų dar pamena senuosius makulatūros supirkimo punktus, į...

Juodasis scenarijus: savivaldybės pasakė, ką darytų, jei trūktų nuotekų vamzdis (10)

Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje įvyko ne viena nuotekų avarija , kurios metu buvo...

Parkų darbuotojams nelieka nieko kito, kaip tik lankytojų prašyti praverti pinigines (64)

Lietuva garsėja savo kraštovaizdžiu ir gamta. Unikaliausi jos turtai puoselėjami saugomose...

Neįprasto darbo konkursą laimėjusi moteris rūpinasi miesto katėmis

Tai buvo tikrai neįprastas darbo skelbimas. Ieškomas kačių prižiūrėtojas. Vieta? Kranto...

Rokiškio dvaras – turistus žavintis Aukštaitijos architektūros perlas (54)

Keliaudami vis ieškome neatrastų, ypatingų vietų, nepatirtų nuotykių ir įspūdžių. Pasaulis...

Top naujienos

Arūnas Milašius: Kada pigs butai ir ar teks brangiai gyventi naujoje realybėje

Nekilnojamojo turto rinkoje vis daugiau prieštaringų ženklų į kuriuos vystytojai žvelgia su...

Po skandalo Pravieniškėse – košmaras Alytuje: „bachūrai“ pademonstravo, kas zonoje yra valdžia atnaujinta 11.29 val. (692)

Alytaus pataisos namuose , kur bausmę atlieka už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus nuteisti...

Kandidatų į prezidentus reitinguose – paskutinė didelė mįslė (888)

Kandidatų į prezidentus reitinguose į antrą vietą stipriai padidinusi savo populiarumą iškopė...

Dainininkas Stano atvirai: aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu (182)

Dainininkas Stanislavas Stavickis -Stano patvirtino jau gerą pusmetį pramogų pasaulio...

Garsių Lietuvos architektų darbai sukėlė abejonių: ar tai ne kopijavimas? (17)

Save pristatanti kaip inovatyvi, įspūdingus architektūrinius pastatus kurianti architektūros...

Ypatingas radinys: Vilniuje archeologai aptiko mistinės bažnyčios pamatus (23)

Vilniuje archeologai aptiko bažnyčios , kurios tiksli vieta iki šiol nebuvo žinoma, pamatus.

May bando suvaldyti maištą dėl „Brexit“ susitarimo

Britų ministrė pirmininkė Theresa May ketvirtadienį stengėsi išgelbėti „ Brexit “...

Kelionė iš Vilniaus oro uosto į namus: vis daugiau keleivių renkasi pigiausią būdą (2)

Oro uostas Vilniuje natūraliai yra didžiulio judėjimo centras, iš kurio ir į kurį kasdien...

Telefoninės sukčių atakos: kokias taktikas jie naudoja ir kaip neužkibti? (2)

Lietuviams savaitgalį nerimo sukėlę skambučiai iš Mozambiko ir Kongo numerių dar kartą...

„Ikea“ tapo didžiausia privataus miško valdytoja Lietuvoje (84)

Švedijos baldų gamybos kompanija „Ikea“ miškų valdos Lietuvoje per metus išaugo 25 proc.,...