Pasirodo, žuvims taip pat reikia vandens, bet ne troškuliui numalšinti, o išlyginti osmosinį slėgį savo ląstelėse.
Viskas dėl slėgio
Osmosinis slėgis susidaro tada, kai skirtingose pusiau laidžios membranos pusėse yra skirtingos koncentracijos, pavyzdžiui, druskos, tirpalo. Veikiamas osmosinio slėgio tirpiklis pro membraną ima sunktis iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą.
Dėl skirtingų druskų koncentracijų organizme ir vandenyje skysčiai stengiasi susilyginti. Pavyzdžiui, į vieną indą įpylus gėlo, o į kitą jūros vandens, juos sujungus vamzdeliu, koncentracija po kurio laiko susilygins.
Ne visoms žuvims reikia vandens
Žuvys, gyvenančios gėlame vandenyje, pasižymi didesne druskų koncentracija organizme negu supanti aplinka, t. y. gėlas vanduo, todėl joms vandens gerti nereikia. Netgi atvirkščiai – per odą į ląsteles sunkiasi daugiau vandens negu žuvims reikia, tad perteklinį vandenį iš organizmo joms tenka šalinti.
Jūrinių žuvų, gyvenančių kur kas sūresniame vandenyje, organizmuose druskų koncentracija yra mažesnė nei jas supančios aplinkos, todėl jos yra priverstos gerti jūrinį vandenį.
Tiesa, jos privalo ir pašalinti druskų perteklių iš organizmo. Druskų kiekį žuvys palaiko per žiaunas, bet kiek vandens išgeria šie gyvūnai, nėra tiksliai žinoma.
Kai kurioms žuvims išvis net nereikia stengtis išlaikyti vandens pusiausvyros. Pavyzdžiui, tokių primityvių žuvų kaip miksinų organizmuose druskos koncentracija yra daugmaž tokia pati kaip jūros vandenyje, todėl kai druskos kiekis miksinos organizme padidėja, pro ploną odą į žuvies vidų ima sunktis jūros vanduo.
