Aplinkosauga – ne darbas, o gyvenimo būdas: žmonės, kurie gina gamtą be jokio atlygio

Apdovanoti neformaliu simboliu – gerve

Birželio 5 dieną Lietuva, kaip ir kitos 142 pasaulio valstybės, pažymi Pasaulinę aplinkos dieną. Ją tarptautinė bendruomenė mini nuo 1974 m. Vienas svarbiausių šios dienos tikslų – atkreipti ir vyriausybių, ir visų žmonių dėmesį į skaudžiausias aplinkos problemas. Šiemetiniu šios dienos šūkiu Jungtinės Tautos yra paskelbusios raginimą įveikti oro taršą. Skelbiama, kad dėl oro taršos kasmet miršta apie 7 mln. žmonių. Neatsitiktinai pagrindine Pasaulinės aplinkos dienos minėjimo vieta šiemet pasirinkta Kinija, kuriai oro kokybės problemos yra itin opios. Šios problemos tampa vis aktualesnės ir mūsų šaliai.

Jų sprendimas rūpi ne tik aplinkosaugos specialistams, bet ir paprastiems žmonėms, ir jų pastangos nelieka nepastebėtos. Jau tapo tradicija kiekvienais metais juos apdovanoti ir pagerbti. Todėl aktyviausiems visuomenės atstovams, kurie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie aplinkos tausojimo ir saugojimo įteikiami Aplinkosaugininko gervės apdovanojimai.

Kaip informuoja Aplinkos ministerija, sumanymas birželio 5-ąją, per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimą, pažymėti ir pagerbti aplinkosauginių visuomeninių akcijų iniciatorius, viešojo intereso gynėjus, aktyvius „žaliųjų“ idėjų propaguotojus kilo 2005 metais. Tai pasiūlė tuomečiai ministerijos ryšių su visuomene specialistai, siekdami skatinti žmones kuo aktyviau prisidėti prie aplinkosauginės veiklos.

„Iš pradžių visuomenininkams buvo teikiamos įvairios atminimo dovanos, kol 2013 m. buvo nutarta juos apdovanoti medine gervės, kuri pasirinkta neformaliu mūsų aplinkosaugos sistemos simboliu, statulėle ir įteikti ministro padėką“, – prisimena Aplinkos ministerijos specialistai.

Renkasi kelią link darnos tarp aplinkos ir žmogaus

Šiemet Aplinkosaugininko gervės apdovanojimai atiteko Klaipėdos bendruomenių asociacijos pirmininkui Renaldui Kulikauskui ir kauniečiui advokatui Sauliui Dambrauskui.

R. Kulikauskas patikslina, kad apdovanojimą gavo aktyvi klaipėdiečių bendruomenė: „Aplinkosaugininko gervę gavo klaipėdiečiai, neatlygintinai veikiantys vietos bendruomenėse, asociacijose. Man teko pareiga priimti gervę visų jų vardu kaip atstovui organizacijos, įsteigtos padėti kurtis ir vienytis Klaipėdos vietos bendruomenėms.“

Pašnekovas vardija įsimintiniausius šiųmečius darbus. Anot jo, vienas jų buvo pagalba KIDE (Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją) siekiant tramdyti dulkių medžiagų krovą atviruoju būdu pačiame miesto centre šalia gyventojų langų vykdančiią AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją“ (KLASCO). Taip pat pagalba pietinės Klaipėdos bendruomenių nariams, siekiantiems identifikuoti jau ne vienerius metus miesto orą teršiančią įmonę, ir pagalba organizuojant bendruomenių mitingą „Už klaipėdiečių teisę į sveiką ir švarią aplinką“.

„Šernų ir Ketvergių kaimų bendruomenės bei Klaipėdos Marių bendruomenės narių kreipimosi pagrindu buvo sudaryta komisija, kurios pastangų dėka Vyriausybėje buvo suformuotasaplinkos apsaugą, taršos leidimų išdavimo tvarką ir aplinkos teršimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo paketas, artimiausiu metu pasieksiantis tvirtinimo Seime etapą“, – veiklas vardija pašnekovas.

Aplinkosaugininko gervės laureatas tikina, kad savęs nelaiko gamtos gynėju, tačiau jam priimtina kelio link darnumo idėja, o viena šios idėjos dedamųjų, be ekonominės ir socialinės, yra aplinkosauginė.

„Mokausi rūšiuoti atliekas, neliūdžiu dėl pasirinkimo turėti tik vieną šeimos automobilį ir prieš miegą kelintą kartą perskaitinėju Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją“, – kuo domisi, pasakoja R. Kulikauskas.

© DELFI / Kiril Čachovskij

Tiesa, pašnekovas negaili ir kritikos. Anot jo, minėta Nacionalinė darnaus vystymosi strategija patvirtinta dar 2003 metais, tačiau dar ir šiandien nesame pasiruošę įgyvendinti kai kuriuos jos punktus.

„Ar prisijaukinome joje teigiamas tiesas, sudarinėdami strateginius veiklos planus ar rengdami projektus? Nežinau. Mes vis dar turime Klaipėdoje atviru būdu vykdomą taršią krovą šalia gyventojų namų, vis dar turime prieš pusę miesto gyventojų vykdomą smurtą nepakeliama smarve, turime ką tik patvirtintą miesto bendrojo plano koncepciją, kurioje neliko sprendimo dėl pietinio aplinkkelio, nukreipiant didžiąją dalį miestą nuodijančių ir užkemšančių į uostą važiuojančių sunkiasvorių automobilių. Mes neturime interaktyvios prieigos prie taršą fiksuojančių stotelių duomenų, neturime išmanių šviesoforų „žaliosios bangos” užtikrinimui, neturime miesto žaliųjų plotų vystymo strategijos. Pastaroji ruošiama šiuo metu ir tą lėmė bendruomenių pastangos. Tikimės, kad Darnaus vystymosi strategiją prieš miegą pasiskaitys mūsų išrinkti politikai ir pokyčiai rasis greičiau“, – tikina Klaipėdos bendruomenių asociacijos pirmininkas.

Kovoja už aplinkosaugą teisinėmis priemonėmis

S. Dambrauskas GRYNAS.lt taip pat akcentuoja, kad apdovanojimą pelnė ne tik jis, bet ir visa pilietinės visuomenės dalis, kuri nesitaiksto su beatodairišku aplinkos ir gamtinio paveldo naikinimu.

„Viskas prasidėjo Kaune pradėjus gatvių medžių „plynuosius kirtimus”. Tada pasklido po visą Lietuvą kaip maras: Šilutė, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Varniai, Plungė, Ariogala (tai tik keletas prisimintų taškų). Pagaliau prasidėjo Vilniaus parkai – iškirstas Trakų Vokės dvaro sodybos parkas, nusitaikyta į Sapiegų ir kitus parkus. Tačiau Kaune nesiskaitymas su visuomene sukėlė atvirą konfliktą, o nuoseklus teisinis darbas leido sustabdyti šį procesą. Kauniečių pilietinis principingumas davė impulsą ir kitiems Lietuvos miestams. Kai kur šį niokojimą pilietinei visuomenei pavyko sustabdyti, kai kur vietos valdžia atitoko ir pakvietė bendruomenes prie bendro stalo siekiant surasti geriausius sprendimus, o kai kur beliko tik graudus parkų ir skverų buvusios didybės prisiminimas ir daug tvyrančios nuoskaudos, nusivylimo, neapykantos“, – komentuoja S. Dambrauskas.

Pašnekovas tęsia, kas kovojant su miestų medžių kirtimu jo indėlis yra palaikyti pilietinę visuomenę teisiškai. Tačiau, anot jo, tik patys žmonės gali apginti savo aplinką nuo, kaip akcentuoja S. Dambrauskas, šio atėjusio modernaus projektinio vandalizmo.

„Šis gervės įteikimas yra svarbus tuo, kad visų šių savo aplinką išdrįsusių ginti žmonių, iki šiol vadintų marginalais, pastangos tapo valstybės lygiu pastebėtos ir pripažintos pozityviu indėliu į aplinkos apsaugą“, – sako Aplinkosaugininko gervės apdovanojimą atsiėmęs aktyvus pilietis.

© DELFI / Domantas Pipas

Advokato veikla – santykio su gamta visumos dalis

Tiesa, S. Dambrauskas su gamtosauga pažįstamas jau kelis dešimtmečius. Dar sovietmečiu jis mokėsi miškų fakultete dabartiniame Aleksandro Stulginskio universitete.

„Domėjausi ornitologija, mane ir dabar tebedomina dendrologija, puoselėju savo šeimos parkelį. Man gamta nėra kažkas atskiro nuo viso materialaus ir dvasinio kraštovaizdžio: kultūros, paveldo – nėra vieno be kito. Net ir mano kaip advokato veikla, siekiant apsaugoti gamtos elementus, yra šio santykio su gamta visumos dalis“, – tikina pašnekovas.

S. Dambrauskas tęsia, jog vienas svarbiausių jo veiklos tikslų ir noras yra, kad Lietuva nebūtų nuniokota. Anot jo, medienai gauti ir miškų pramonei vystyti turėtų būti naudojami ūkiniai miškai, o saugomos teritorijos neturėtų būti tapti miškų pramonės įkaitėmis.

„Saugomos teritorijos buvo išskirtos siekiant jose išsaugoti tam tikras gamtines vertybes, o dabar nepaisant esamų net europinių teisinių draudimų sąmoningai „apeinami” visi ribojimai ir skubama plynaisiais kirtimais papildyti kišenes ateities kartų sąskaita. Ir man visiškai aišku, kad tai vykdoma neteisėtai, tačiau su valstybinių įstaigų palaiminimu. Tai truks tol, kol ES nuo pabarimų pereis prie sankcijų. Tačiau neigiamos pasekmės dėl ilgų ES procedūrų Lietuvą gali pasiekti kažin kada, kai miškai jau bus išpjauti, pinigai gauti ir išleisti, o valdžia, kuriai teks atsakomybė - pasikeitusi. Štai kas amoralu. Ir jeigu mes patys nepadėsime sau – niekas mums nepadės“, – tikina S. Dambrauskas.

Iki pusės įpjauta liepa

© Vilniaus RAAD nuotr.

Advokatas akcentuoja, kad pati aplinkosauginė teisinė bazė yra visiškai pakankama, tačiau deja, ne visada jos yra paisoma. Kaip pavyzdį jis pateikia poveikio aplinkai vertinimo ir strateginio pasekmių aplinkai vertinimo procedūras. Šios procedūros, anot S. Dambrausko, yra tik formalios.

Jis priduria, kad kol kas Lietuvoje teismai nenori pripažinti fiziniams asmenims teisės ginti viešąjį interesą: „Ir net Orhuso konvencija čia nepadeda. Taigi ir teismuose šiuo metu vyksta kova tarp lingvistinio sąvokų žaismo ir Įstatymų bei Konvencijos dvasios suvokimo. Būtent šios padėties keitime ir matau savo, kaip advokato, aplinkosauginę misiją.“