Afriką apkeliavusi lietuvė: atrodo, kad didesni vargšai esame mes, europiečiai

Afriką dažnai įsivaizduojame kaip ryškią, laukinę ir pavojingą. Egzotinės kelionės ten brangios, įvairiuose savanoriškuose projektuose dalyvaujantys žmonės laikomi drąsuoliais, o laisvi keliautojai - bepročiais. Viena tokių keliautojų yra ir lietuvaitė Ieva, kuri į Afriką leidosi viena, kišenvagių apšvarintomis kišenėmis, bet meilės kupina širdimi.

GRYNAS.lt kalbina Ievą ne tik apie kelionės įspūdžius, tačiau ir apie afrikiečių požiūrį į gyvenimą, atliekas, savo žemyno aplinkosaugines problemas.

- Kaip kilo mintis keliauti būtent į Afriką?

- Jau ilgą laiką jaučiau, kad į Afriką mane traukia širdis ir kelionės Europos pietuose tik dar labiau tai sustiprino. Čia išgirdau Afrikos instrumentus, jos muzikos ritmą, pradėjau domėtis šio žemyno menu ir nusprendžiau, kad turiu būti ten ir pamatyti viską iš vidaus. Kelionės nesustabdė net tai, kad dar Europoje mane apvogė ir praradau beveik visus sukauptus pinigėlius. 

- Kodėl nusprendei keliauti viena ir ar nebuvo baisu?

- Baisu nebuvo. Viena keliauju nuo seno ir manau, kad būtent tokiose kelionėse niekuomet nesi vienas, nes greičiau surandi tiesioginį santykį su vietiniais žmonėmis ir pamatai tikrąją jų kultūrą.
Pradėjusi kelionę Maroke, susipažinau su vaikinu, kuris po Afriką buvo keliavęs anksčiau. Tuo metu planavau keliauti į Mauritaniją ir jis papasakojo, kad toje šalyje vienai moteriai keliauti yra kiek nesaugu, tad Maroko pietus ir Mauritaniją kirtome kartu keliaudami autostopu. Vėliau aš patraukiau į Senegalą ir sustojau Gambijoje.

- Kaip sekėsi keliauti autostopu?

- Maroke sekėsi puikiai, bet kuo toliau leidomės į pietus, tuo buvo sunkiau. Pats keliavimas autostopu ten yra įprastas, nes daugybėje vietų nėra jokio viešojo transporto, o net ir jam esant, niekuomet nežinai, ar pasieksi kelionės tikslą. Afrikoje įprasta ir tai, kad važiuojantis autobusas sustoja viduryje savo maršruto, nes baigiasi kuras arba kas nors sulūžta.

Tuomet keleiviai išlipa ir laukia nežinia kada atvažiuosiančio kito autobuso arba mėgina sustabdyti pakeleivingą mašiną ir prisideda prie kuro išlaidų. Tai kartais darydavome ir mes, tačiau dažnai nutikdavo taip, kad vairuotojai neimdavo mūsų pinigų. Sustodavo net tokie lengvieji automobiliai, kuriuose jau būdavo dešimt žmonių, tačiau besišypsantys vietiniai įtikindavo, kad vietos užteks visiems ir mašinoje sėdėdavome trimis aukštais. Didžiausia pakeleivingų mašinų stabdymo problema buvo ta, kad jų kelyje būdavo itin mažai.

- Tris mėnesius praleidai Gambijoje, ką ten veikei?

- Atvykusi į Gambiją, daugybę dienų ėjau pėsčiomis. Galiausiai pasiekusi jūrą, prisėdau atsipūsti ir pradėjau groti ukulėle. Prie manęs susirinko daugybė vietinių ir taip susipažinau su vienu vaikinu, kuris išgirdęs mano istoriją pasiūlė pagyventi savo šeimoje. Ten man davė mažą namelį, skirtą lankytojams ir priėmė tarsi tikrą šeimos narį. Turėjau afrikietišką mamą, brolius ir seseris. Šioje šeimoje praleidau visus tris mėnesius ir vėliau per Senegalą keliavau į Gvinėją, kur buvau priimta į naują šeimą dar trims mėnesiams.

- Kaip sekėsi susikalbėti su vietiniais gyventojais?

- Gambijoje sutikau nemažai angliškai kalbančių žmonių, tad pirmasis kontaktas užsimezgė taip. Tačiau Afrikoje kalba nėra svarbiausias dalykas, atrodo, kad dažnai svarbesnė yra pati emocija, pasidalijimas šypsenomis, muzika ar šokiu. Tiesa, gyvendama Gambijoje pramokau ir vietinę volof kalbą, per kurią vėliau Gvinėjoje mokiausi prancūziškai.

- Afrikoje vis dar gyvos senosios tradicijos, ar pavyko sudalyvauti vietiniuose ritualuose?

- Taip, mane visur priėmė kaip lygiavertę gyventoją, tad dalyvavau visuose tradiciniuose ritualuose. Ten gyvendama išmokau daug vietinių dainų, viena mano afrikietiškų mamų vaikščiodavo ir grodavo ritualuose, o aš jai padėdavau.

Dauguma tradicinių švenčių ten susideda iš oficialiosios ritualų dalies, kurią veda kaimo senolis ir po jo sekančio moterų rato. Tradicinių ritualų metu rengiami spektakliai, demonstruojami autentiški kiekvienos genties šokiai bei žaidimai. Moterų ratas yra daugiau improvizuotas, čia kiekviena elgiasi laisvai ir tiesiog išlieja savo energiją.

Šiuose ratuose dalyvauja visos kaime gyvenančios moterys ir gerai afrikietiškais džembe būgnais grojantys vyrai. Moterys sustoja ratu, groja, šoka ir dainuoja savo dainas. Šie ratai ypatingi savo laisve ir energija, kurią kiekviena moteris išliedavo pasiutusiai trypdama žemę. Tai buvo viena stipriausių mano patirčių Afrikoje.

- Kokia Afrikos gyventojų buitis, ar teko susidurti su bauginančiu skurdu?

- Aš gyvenau tokiame regione, kuriame žmonės gyvena skurdžiai, tačiau turi ką pavalgyti. Nemačiau vaikų išpūstais pilvais ar išsekimo kamuojamų žmonių, tad jokios baimės nepatyriau. Kadangi gyvenau prie jūros, valgėme labai daug jūros gėrybių ir ryžių, kurie buvo pagrindinis maistas, o daugiau, rodos, nieko ir nereikėjo.

Apskritai Afrikoje visiškai kitaip suvokiamas pats vartojimas. Pavyzdžiui, parduotuvėje perkama tik tiek maisto, kiek šeima ruošiasi suvalgyti tą dieną. Žmonės perka po vieną daržovę, šaukštą sviesto ar pomidorų padažo. Niekas nieko nekaupia ir iš gamtos pasiima tik tiek, kiek reikia. Tai vienas didžiausių Afrikos ir vakarų pasaulio skirtumų. Taip pat natūralu yra atiduoti tai, ko tau tą dieną nereikia. Jei žmogus sužvejojo daugiau žuvies nei tą dieną pajėgs suvalgyti – jis ją būtinai atiduos kaimynui ir tai vyksta nuolatos su visais dalykais.

- O kaip ten tvarkomasi su atliekomis?

- Viskas, kas yra nebereikalinga, ten metama ant žemės. Kadangi visur laisvai ganosi gyvuliai, maisto atliekos būna greit sunaikinamos, o plastikas, deja, lieka. Visos iš vakarų pasaulio keliaujančios prekės afrikiečiams vis dar yra naujovė ir prabanga, tad jie nemoka tvarkytis su atliekomis. Kaimuose, kur šios prekės pasiekiamo sunkiau, šiukšlių beveik nėra, tačiau miestai atrodo visiškai kitaip. Ten stūkso dideli šiukšlių kalnai, kurių jie, rodos, net nemato. 

Mano manymu, afrikiečiai iš viso nesupranta tokio termino kaip šiukšlė, nes yra pripratę viską kurti iš natūralių, greit suyrančių medžiagų ir nekaupti jokių papildomų atliekų. Viską gaudami iš juos supančios gamtos, jie kiekvieną daiktą priima kaip savo dalį, taip pat ir su plastiku ar kitais naujojo pasaulio gaminiais.

Iš pradžių mėginau skatinti visus rinkti šiukšles ir nemėtyti jų bet kur, bet ilgainiui supratau, kad jų tiesiog nėra kur dėti. Vienintelis būdas jas sunaikinti yra deginimas.

Kita baltųjų atnešta blogybė - tai cheminės skalbimo priemonės, kurių žalos nesuvokdami afrikiečiai naudoja jas upėse, kuriose maudosi ar žvejoja. Tas pat vyksta ir su importiniais prieskoniais bei kitomis prekėmis. Naudodami šiuos produktus, afrikiečiai tarsi lygiuojasi į baltuosius žmones, kurie yra tarytum pavyzdžiai, nors iš tikrųjų iš jų mokytis turėtume mes.

- Gyvendama Afrikoje gyvenai tarsi vietinė, kokius darbus teko išmėginti?

- Dariau viską, ką darė mano šeimos nariai – padėjau atlikti kasdienius namų priežiūros darbus, padėjau moterims daržuose, grojau ceremonijose. Didelę dalį dienos užimdavo įprasti buities darbai.

Vien prinešti vandens visai dienai kartais užtrunka pusę dienos, nes šuliniai yra toli nuo namų, vanduo nešamas kibirais, o šį darbą Afrikoje visuomet atlieka tik moterys. Apskritai, ten jos dirba daug daugiau už vyrus ir dažnai atlieka visus fizinius darbus.

- Ką tuomet veikia vyrai?

- Oficialiai jų pareiga yra į namus parnešti pinigus, tačiau dažnai gali pamatyti juos visą dieną sėdinčius po medžiais ir geriančius arbatą. Vyrų gyvenimas ten visai kitoks ir kartais tikrai sunku suprasti, kaip jie uždirba pinigus.

- Kalbėdami apie afrikiečius, dažnai laikome juos vargšais. Ar ten gyvendama pajutai, kad jiems tikrai trūksta materialių dalykų?

- Tikrai ne. Tiesa, aš nebuvau tose vietose, kuriose žmonės badauja ir nors mūsų akimis žiūrint jie gyvena skurdžiai, nepritekliaus nepatiria. Taip jau yra, kad Afrikoje žmonės turi mažai, bet moka tuo džiaugtis. Čia kasdien skamba muzika ir šokiai. Net moterys, dirbdamos sunkius buities darbus, kasdien atranda akimirką apversti puodus ir pradėti juos mušti it būgnus.

Citata

Mano manymu, afrikiečiai išviso nesupranta tokio termino kaip šiukšlė, nes yra pripratę viską kurti iš natūralių, greit suyrančių medžiagų ir nekaupti jokių papildomų atliekų. Viską gaudami iš juos supančios gamtos, jie kiekvieną daiktą priima kaip savo dalį, taip pat ir su plastiku ar kitais naujojo pasaulio gaminiais.

Tuomet į trobelę susirenka visas kaimas ir beprotiškai linksminasi. Tai trunka gerą pusvalandį, visi pasijuokia, pabūna kartu ir keliauja toliau dirbti. Ten gyvendama, dažniau pagalvodavau, kad daug didesni vargšai esame mes, europiečiai, nes praradome gebėjimą džiaugtis paprastais dalykais.

- O kaip dėl medicinos? Ar nesusidūrei su maliarija bei kitomis ligomis?

- Afrikoje vis dar labai tikima magų galia ir kiekviename kaime esantys šamanai atstoja daugumą gydytojų. Pastarieji užsiima tik natūralia medicina, kurios vietiniams visiškai pakanka. Žolelėmis jie išgydo tiek lengvus negalavimus, tiek maliariją ir kitas sunkias ligas. Afrikiečius dažniau pražudo iš vakarų atvežti produktai, nes jie be saiko vartoja cukrų bei aliejų, su kuriais nesugeba tvarkytis.

- Ar norisi sugrįžti Afriką?

- Taip, labai. Atrodo, kad prabuvau ten net pusę metų, tačiau visas laikas prabėgo kaip minutė ir rodos, kad vos spėjau pajusti Afrikos ritmą.

- Norėtum grįžti į tas pačias šalis ar keliautum kitur?

- Norėčiau traukti į piečiau esančias šalis, kur baltieji nespėjo padaryti tokios didelės įtakos, kur gyvos visos senosios tradicijos ir amatai. Norisi pamatyti tikrąją mamą Afriką.