aA
Idėjos, skirtos aplinkai tausoti paaukojant dalį savo komforto ar laiko dažniausiai taip giliai palaidojamos po skeptikų kritika, jog iš tiesų nuoširdžiai nustembi sutikusi žmogų, į darbą net ir žiemą važiuojantį dviračiu, bei labiau už Egipto kurortus vertinantį Dzūkijos miškų glūdumas. Dar labiau nustembi išgirdusi šio žmogaus pareigas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas.
Ričardas Piličiauskas
Ričardas Piličiauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

GRYNAS.lt pokalbis su šiuo žmogumi, prasidėjęs įspūdingais atsiminimais iš kelionių bei jų nuotraukomis baigėsi diskusija, kodėl pastaruoju metu lietuviai taip aktyviai bylinėjasi dėl aplinkosaugos problemų . Todėl interviu – apie viską po truputį.

Studentiška ekspedicija – nežinomos upės tėkme

Ričardas Piličiauskas kiekvieną dieną iš savo darbo kabineto žvelgia į kalnų viršūnes. Poilsį kelių kilometrų aukštyje, be jokių patogumų jam primena paties daryta nuotrauka, atspausdinta ant didesnio formato drobės ir pakabinta darbo kabinete.

„Dabar atostogauju atsakingiau, apribojau išvykas į gamtą, renkuosi tik tas, kur yra kuo didesnė tikimybė pareiti, - prasitaria pirmininkas, prisimindamas plaukimą pripučiamais katamaranais nežinoma upe, kuri galėjo amžiams palaidoti laukinės gamtos ištroškusius studentus Rusijos tolybėse. - Dabar kelionių pomėgį reikia derinti prie šeimos interesų, auginu keturis vaikus. Gal, kai jie bus pilnamečiai, vėl vyksiu į ilgesnes išvykas.“

Meilę gamtai jam dar vaikystėje įskiepijo viena mokytoja, vedžiojusi mokinius po Dzūkijos miškus ir kaimus. Panašia veikla užsiimantį klubą R. Piličiauskas susirado ir studijų metais. Tik maršrutai tapo vis sudėtingesni ir rizikingesni.

„Klubas organizavo ekspedicijas, jų tikslas buvo perplaukti tokia upe, kuria iki tol dar niekas neplaukė. Na, norint pasiekti tokį tikslą, žinoma, reikėjo belstis kažkur toli į nepažintas vietoves. Tuomet ir tekdavo ilgiau pabūti laukinėje gamtoje, esu kelias savaites buvęs taigoje, Rusijoje. Tuomet dar lėktuvų bilietai, transportas buvo pigūs, todėl išmaišėme Altajų, Uralą,“ - prisiminė LVAT teismo pirmininkas.

Paukščiai, niekuomet nematę žmonių

Trauka gamtai prasidėjo nuo taigos ir upių, aukštesni Europos bei Azijos žemynų kalnai R. Piličiauską patraukė kiek vėliau.

„Niekada neužsiėmiau tokiu grynuoju alpinizmu. Daugiau gal tiesiog kalnų turizmu. Buvimas gamtoje suteikia kitokį požiūrį į gyvenimą, šiokią tokią prasmę jam. O kur – ar miške, ar kalnuose – nėra labai didelio skirtumo. Nes yra dvi galimybės – arba gamta, kurioje yra civilizacija, arba gamta, kurioje gal net žmogus apskritai nėra kojos įkėlęs, visiškai necivilizuotas kraštas. Taigoje esu buvęs vietose, kur iki artimiausio žmogaus turėtum eiti savaitę. Ir kai sutinki gyvūnų, kurie nebijo žmonių, panašu, kad jų niekada nėra ir matę“,- kelionių patirtį prisiminė administracinio teismo pirmininkas.

Su kompanija vyras yra mėginęs plaukti toli Rusijoje esančia upe, kuri, pasirodo, krenta kriokliu nuo kalno. Kai ekspedicijos dalyviai suvokė, kad ošimas priekyje nieko gero nežada, išsisukti iš situacijos nebuvo taip paprasta – keliautojai jau buvo atsidūrę kanjono slėnyje, tad reikėjo pasitelkti visą drąsą ir iš jo išsikapstyti be alpinistinės įrangos. Būtent šioje vietoje R. Piličiauskas susidūrė su didžiuliais paukščiais, kurie keistai reagavo į žmones, jų nebijojo.

Kai kas nors statoma, vienas gali džiaugtis, kad nuties ir naują kelią, kitas – piktintis, kad bus užstojama saulė jo pomidorams. Pastarasis turi teisę kreiptis į teismą. Tik jame jau turės parodyti teisėjams įstatymą, kuriame apibrėžta jo teisė į kuo daugiau šviesos pomidorams.
R. Piličiauskas

„Dabar atsakingiau žiūriu į gyvenimą. Renkuosi civilizuotesnes keliones. Tačiau vis tiek labiau traukia gamta nei kultūra, viena įspūdingesnių buvo kelionė į Nepalą“, - prisiminė vyras.

Žmogiški santykiai, apsupti skurdo ir kalnų

Žvelgiant į nuotraukas liežuvis neapsiverčia pavadinti tokios kelionės „atostogomis“. Labiau panašu į iššūkį, pagardintą nuostabiais gamtos vaizdais.

R. Piličiauskas pasirinko kelią per kalnus link Everesto bazinės stovyklos. Keliautojai iš viso pasaulio įvairiuose forumuose tikino, jog tai - viena gražiausių trasų pasaulyje, gražesnė už Norvegijos fiordus bei Alpes. Šiandien R. Piličiauskas būtų linkęs su tuo sutikti.

„Mane labiausiai domina gamta. Tas kultūrinis paveldas... na, apėjau ir jį, kadangi turėjau gerą savaitę iki lėktuvo atgal“,- gan atsainiai Katmandu miesto šventyklų ir gatvių su karvėmis vaizdus verčia R. Piličiauskas.

Pirmininkas ilgiau stabteli ties kalnų vaizdais.

Kita vertus jis pripažįsta, jog dvasinis žmonių gyvenimas ir budizmo filosofija jį nustebino.
„Nors kalnuose kuo toliau, tuo mažiau civilizacijos, tereikia pabendrauti su vietiniu, kad suprastum, kiek mažai reikia žmonėms, kad jie būtų laimingi. Mačiau žmogų, kuris susitiko senutę, apsikabino ją, maloniai pasikalbėjo. Paklausiau, ar čia jo giminaitė. Sako – ne, tiesiog šiaip pirmą kartą sutikta senolė. Lietuvoje toks dalykas sunkiai įsivaizduojamas. Dar girdėjau kalbų, kad to regiono Nepale žmonės – labai ilgaamžiai“, - įspūdžiais dalinosi R. Piličiauskas.

Prieš gamtą nublanksta daiktai

Nepalo kalnais LVAT pirmininkas keliavo apie 21 dieną ir pasiekė tašką, kai ore tebuvo likę 50 proc buvusio deguonies. Jis teigė skaitęs specialią literatūrą, kad atpažintų deguonies trūkumo simptomus.

„Toks mano būdas pailsėti. Niekaip nesuprantu žmonių, kurie važiuoja pagulėti Egipte ar Turkijoje, - prisipažįsta R. Piličiauskas. - Jei yra galimybė, renkuosi gamtą. Kai eini ne itin civilizuota vieta, turi galvoti, kur eini, kaip eini. Tada automatiškai galvoje nebelieka jokių rūpesčių. Be to, supamas tos gamtos didybės supranti, koks esi mažas ir laikinas ir požiūris į gyvenimą šiek tiek keičiasi. Kasdienybė ir tie materialūs daiktai nublanksta. Pradėjau įtikinėt žmoną, kad išmestume kai kuriuos daiktus iš namų, kad jų būtų kuo mažiau.“

Kartą per metus po užsienį keliaujantis teismo pirmininkas tikina, kad jį traukia ne vien egzotiškų šalių viršukalnės – Lietuva taip pat yra turtinga savo gamta ir bet kuris pilietis gali čia rasti vietelę atsipalaiduoti. 

„Mėgstu Dzūkijos miškus, mėgstu išvažiuoti vienai dienai. Netgi vieną kartą pasiklydau, nors šiaip orientuojuosi pagal saulę. Buvo įdomi patirtis. Debesys užtraukė saulę ir nebesiorientavau – mėgindamas išeiti iš miško vienoje vietoje buvau tris kartus. Pamoka – be kompaso geriau į mišką nekelti kojos, jei nori sutartu laiku iš jo pareiti. Na, o jei laikas nesvarbu – kažkada vis tiek išeisi“, - šypsodamasis pasakoja vyras.

Nutyli buvusių kelionių nuotykius

Nors rudenį vaikštinėdamas po miškus R. Piličiauskas aptinka grybų, uogų, teigia jų nerenkąs.
„Vaikams bandau perduoti tas žinias apie gamtą, grybus. Bet didelio poreikio grybauti neturiu – kartais man tas grybas miške gražiau atrodo. Uogų suvalgau saują ir daugiau nesivarginu – juk uogavimas yra kruopštus darbas. Žvejyba manęs nevilioja, nes reikia sėdėti vienoje vietoje. Man reikia, kad vaizdai keistųsi... O vaikams žinias stengiuosi perduoti specialiomis treniruotėmis: apsukame kelis ratus miške ir klausiu: „O kur Vilnius? Kur kelias?“ Gana greitai išmoko. Tik apie tas tikrąsias keliones nepasakoju, nieko nerodau. Nenorėčiau, kad jie patirtų tai, ką aš patyriau. Tai šiek tiek per pavojinga, pasivaikščiojimai gali virsti kova dėl savo gyvybės“, - teigia gamtos mylėtojas.

Vyras taip pat juokiasi iš lietuvių niurzgėjimo, jog mūsų šalyje kartais užklumpa prastas oras.

Mėgstu Dzūkijos miškus, mėgstu išvažiuoti vienai dienai. Netgi vieną kartą pasiklydau, nors šiaip orientuojuosi pagal saulę. Buvo įdomi patirtis. Debesys užtraukė saulę ir nebesiorientavau – mėgindamas išeiti iš miško vienoje vietoje buvau tris kartus. Pamoka – be kompaso geriau į mišką nekelti kojos, jei nori sutartu laiku iš jo pareiti.
R. Piličiauskas


„Kai miegi žeminėje ir ji visa dreba nuo vėjo ir audros – va, čia blogas oras! Kai esi kaip ir nelengvas ir kalnuose pajunti, kad vėjas tiesiog kelia į viršų – štai čia tai blogas oras. O Lietuvoje nėra blogo oro, yra tik apsirengimo klausimas. Dėl to netgi žiemą kartais atvažiuoju į darbą su dviračiu. Kažkada esu atvažiavęs spaudžiant -17 laipsnių šalčiui. Juk apsirengi šiltai, judi ir to šalčio nejunti“, - pasakojo teismo pirmininkas, pridūręs, jog ir interviu dieną namo irgi mins dviračiu.

Automobilis – lyg kėdė

Keista iš aukštas pareigas užimančio teisėjo girdėti tokią nuomonę – vyras atskleidžia, jog automobilis jam – taršos šaltinis ir jis stengiasi šia transporto priemone naudotis kuo mažiau.

„Dar yra ir tas momentas, kad reikia sportuoti, aktyviau gyventi. Automobiliu jei galiu – nevažiuoju. Man malonu, kad neteršiu aplinkos, nors ir nesu toks superžalias: kartais reikia tai vaiką į mokyklą nuvežti, kartais – tiesiog sveikata neleidžia sėsti ant dviračio. Bet šiaip man automobilis turi tiek pat reikšmės, kaip ir kokia kėdė. Na taip, patogu, kartais prireikia. Su dviračiu važiuoti sakote, šlapia, šalta? Na, esu nakvojęs poliariniame Urale, palapinėje. Ten lijo ištisą savaitę – tada gal jau trupučiuką ir šlapia. Svarbiausia – tinkamai apsirengti“, - linksmai patirtimi dalinasi R. Piličiauskas.

Į darbą jis atvyksta iš vakarinės miesto dalies ir teigia, kad vaizdai šioje pusėje yra gražūs. Ar jį tenkina Vilniaus dviračių takai?

R. Piličiauskas masto optimistiškai ir vertina, kad gali būti ir blogiau: pavyzdžiui Kijeve sunku būtų net ir pagalvoti apie kelionę dviračiu į darbą, be to, jos metu prireiktų dujokaukės. Vilniuje tereikia atkreipti dėmesį į kai kur pakrypusias plyteles bei stulpą viduryje dviračių tako.

Lietuviai dėl savo gamtos bylinėjasi

„Vilniuje apskritai gali truputį paėjėti į šalį atsidurti kokioje nors žalioje erdvėje. Vilnius – pakankamai žalias miestas. Lietuviai turi vertybes, gerą maistą, puikią gamtą. Tai nuostabi šalis gyventi“, - giria teisėjas. Vis dėlto žurnalistei jis atskleidžia, kad vaikštinėdamas po miškus pastebi ir į ežerą „įlipusias“ tvoras, ir plynus miško kirtimus.

Tačiau norint išvengti tokių vaizdų, vyras pataria vykti į nacionalinius parkus, saugomas teritorijas, pavyzdžiui, Rūdninkų girią.

Grįžęs į Lietuvos administracinio teismo teisėjo pirmininko kėdę R. Piličiauskas turi galimybę stebėti, kaip dėl Lietuvos gamtos vertybių kovoja jos gyventojai, kartais jam tenka nagrinėti su aplinkosauga susijusias bylas.

„Administraciniai teismai nagrinėja tas bylas, kurios yra tarp žmogaus ir valstybės bendriausia prasme. O aplinkosaugos srityje valstybė daug ką veikia: išduoda leidimus statyboms, stato sąvartynus ir panašiai – valstybės veikla aplinkosaugos srityje gana plati, ji liečia įvairius žmones ir čia gali kilti teisiniai ginčai. Bylų būna visokių – ir stambesnių, ir smulkesnių“, - dėsto Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas R. Piličiauskas.

Kadangi teisininkai pažymi bylos sritį, lengva susisteminti duomenis, kiek su aplinkosauga susijusių bylų teisme buvo nagrinėjama kiekvienais metais.

Praėjusių metų statistika rodo keistą šuolį – 2010 m. teisme nagrinėtos 53 aplinkosaugos srities bylos, 2011 m. – 58, o 2012 – jau 138.

Sukruto nevyriausybinės organizacijos

R. Piličiauskas nesiryžo vertinti, su kuo susijęs toks ženklus pokytis.

„Nėra tyrimų, kodėl kartais žmonės kreipiasi į teismus, o kartais – nesikreipia. Tačiau kiek man teko viešėti kitų valstybių administraciniuose teismuose, pastebėjau, jog, pavyzdžiui, Skandinavijoje bylos dėl aplinkosaugos yra dominuojančios. Tai reiškia, kad žmonėms rūpi jų aplinka, jie žino savo teises ir dėl to kelia klausimus valstybei“, - savo pastebėjimais dalinosi LVAT pirmininkas.
Aplinkosaugos bylos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme užima apie 6 procentus – jos net neišskiriamos bendroje statistikoje.

„Dėl ko žmonės bylinėjasi? Yra įvairūs taršos leidimai, statybos leidimai. Kartais žmonės jaučia, kad šalia jų gyvenamos vietos pradedamas statyti koks nors gamybinis objektas. Verslininkams reikia atlikti tam tikras procedūras, susijusias su gamtos apsauga, įvertinti, kokia žala bus padaryta gamtai. Pagal mūsų teisinę sistemą, visus valdžios veiksmus, pavyzdžiui – išduotą leidimą gamyklai statyti – galima apskųsti teismui. Kai kuriose kitose valstybėse žmonės tokios teisės neturi, - dėstė R. Piličiauskas. - Lietuvoje žmonės, norėdami ginti savo teises, turi daug galimybių tai padaryti.“

Mačiau žmogų, kuris susitiko senutę, apsikabino ją, maloniai pasikalbėjo. Paklausiau, ar čia jo giminaitė. Sako – ne, tiesiog šiaip pirmą kartą sutikta senolė. Lietuvoje toks dalykas sunkiai įsivaizduojamas.
R. Piličiauskas

LVAT pirmininkas pridūrė, kad kai kuriais atvejais žmogui bylinėtis netgi nekainuoja arba žyminis mokestis yra mažas.

Teismo pirmininkas taip pat mano, jog pastaruoju metu Lietuvoje daug aktyviau veikti pradeda visuomeninės organizacijos. O jos jau gali duoti ką nors į teismą, gindamos viešąjį interesą.
Asmuo, kreipdamasis į teismą, turi įrodyti, kuo jo teises pažeidė.

Ar turite teisę į saulės šviesą pomidorams?

„Jų veikla yra reikšminga, manau, kad šios visuomeninės organizacijos daug nuveikia visų pirma geresnio aplinkos suvokimo labui. Jos dalyvauja diskusijose ir parodo, jog žmonėms iš tiesų rūpi jų aplinka. Jos taip pat aktyviai kreipiasi į teismus. Netgi panašu, kad jų veikla privertė savivaldybes atidžiau laikytis visų įstatymų. Dabar savivaldybių vadovai žino, kad visuomenė atidžiai stebi jų darbą“, - užsiminė vyras.

Aršūs teismai neretai vyksta dėl įvairioms bendrovėms išduotų statybos leidimų.

„Kiekvienas žmogus turi savo teises. Aš esu tolerantiškas ir man netgi patinka, kad yra įvairių nuomonių. Kai kas nors statoma, vienas gali džiaugtis, kad nuties ir naują kelią, kitas – piktintis, kad bus užstojama saulė jo pomidorams. Pastarasis turi teisę kreiptis į teismą. Tik jame jau turės parodyti teisėjams įstatymą, kuriame apibrėžta jo teisė į kuo daugiau šviesos pomidorams. Taip bylos ir vyksta“, - komiškais pavyzdžiais teismų praktiką aiškino R. Piličiauskas.

Tačiau administracinio teismo pirmininkas nesutinka su nuomone, kad kartais žmonės į teismus kreipiasi dėl menkniekių. Juk konfliktą tarp žmogaus ir savivaldybės gali išspręsti tik teismas.

„Viskas paprasta: žmogus iškelia klausimą, ar jo teisė pažeista, teismas atsako. Pavyzdžiui: taip, jūs turite teisę į šviesą savo pomidorams, arba ne, joks įstatymas negarantuoja teisės į šviesą pomidorams. Nors tokios bylos realiai nebuvo, žmonės kreipiasi ir dėl „tvoros“ klausimų, ir dėl didelių objektų. Ir pagrįstai, ir nepagrįstai“, - dėstė pirmininkas.

Bauda – ne tiek svarbu, kiek pažeidėjas, sučiuptas už pakarpos

Paklaustas apie bausmių griežtumą už aplinkosaugos pažeidimus R. Piličiauskas svarsto, jog vis dėlto ne baudos dydis yra svarbiausia.

„Valstybė lyg ir eina ta linkme, kad baudos griežtinamos, viešojoje erdvėje skamba teiginiai, kad naujasis Aplinkos ministras turi įvairių idėjų šioje srityje. Tačiau teisėje svarbiau ne baudos griežtumas, o neišvengiamumas. Bausmės gali būti ir mažesnės, bet dauguma pažeidimų turi būti išaiškinti, o pažeidėjai, kaltininkai - pajusti bausmės naštą. Jie turi būti surasti. Tuomet efektas yra didžiausias. Įstatymai gali būti ir labai griežti, bet svarbiausia, kad jų būtų laikomasi“, - kalbėjo administracinio teismo pirmininkas.

Teismas pastaraisiais metais turėjo daugiau darbo. Tačiau tai, kad lietuviai, nevyriausybinės organizacijos ėmė aktyviau ginti savo interesus – teigiamas pokytis. Kartais tik tokiu būdu ir pavyksta išsaugoti tą žaliąją aplinką, kurioje vis dar turime laimės gyventi.

www.GRYNAS.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Į kėdainiečių namus įsliuogė žaltys (37)

Į Kėdainių mieste gyvenančios šeimos namą nekviestas įsliuogė geltonskruostis žaltys. Negana...

Paaiškino, kaip patiems užsiauginti baravykų ir voveraičių: svarbi tik viena sąlyga (33)

Nors pilna pintinė grybų – kiekvieno grybautojo svajonė, ne kiekvienas pasivaikščiojimas miške...

Grybautojus džiugina pilnos pintinės grybų: kai kam pakako vos geros valandos (65)

Pastarosiomis dienomis gana drėgni, bet šilti orai ypač palankūs grybams dygti. Iš miškų...

Veterinaras paaiškino, kaip atrodo teisinga augintinio mityba: šių taisyklių tiesiog privalu laikytis (4)

Augintiniams geriausi pašarai, nesvarbu, kokiu būdu jie pagaminti, pasižymi dideliu kiekiu,...

Veterinaras paaiškino, kada šuns šlubavimas nepraeis savaime: daugelis daro vieną klaidą (2)

Svarbu nedaryti daugumos kartojamos klaidos – netaikomas gydymas, kol gyvūno šlubavimas...

Top naujienos

Signatarė Valionytė: per 30 metų kažkas pas mus yra nutikę negerai (268)

Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarė, Nepriklausomybės Akto signatarų klubo...

Viena galingiausių valstybių – ant griūties slenksčio: iškilo branduolinis klausimas (110)

Prabėgus šešeriems metams po pastarojo bandymo atsiskirti, Škotija trokšta būti „kitų...

26 žmones pražudžiusios lėktuvo „An-26“ avarijos versijos – gedimai ir žmogiškasis veiksnys (10)

Tyrėjai svarsto keturias Ukrainos oro pajėgų karinio lėktuvo „An-26“ avarijos Charkivo...

Lietuvoje patvirtinta 111 koronaviruso infekcijos atvejų per parą (188)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) informuoja, kad per praėjusią parą Lietuvoje...

Rugpjūtį Lietuvoje sumažėjo manančių, kad jų šeimos finansinė padėtis blogėjo (10)

Rugpjūtį, palyginti su birželiu, 20 proc. punktų sumažėjo manančių, kad jų šeimos...

Užkalnis: kvepiu laukiniais kvepalais, bet žiaurus netapau (25)

Kvepalai , apie kuriuos šiandien kalbėsime, yra tikras laiko ženklas: sukurti neseniai, prieš...

Traumas patyrę „Lakers“ lyderiai ketina žaisti nepaisydami skausmų

Los Andželo „Lakers“ prieš penktąsias Vakarų konferencijos finalo serijos rungtynes su...

Autentiški Kosto Kubilinsko gyvenimo kadrai: kaip vaikų poetas tapo žudiku ir išdaviku (292)

Talentingas ir jautrus vaikų poetas, kurio skambius eilėraščius apie du batus, skarotą eglutę ir...

Netiki, kad Lietuvoje vėl bus įvestas karantinas: didžiausią baimę verslininkams kelia kitas dalykas (181)

Nors politikai šiuo metu nekalba apie karantino įvedimą Lietuvoje, tačiau pastaraisiais mėnesiais...

Transliacija / įVARtis. „Sūduvos“ pabaiga, Vacio rekordas, L.Suarezo egzaminas ir Įvartito

Savaitinė futbolo apžvalga „įVARtis“. Vedėjai Justas Naulickas, Ervinas Kvitkauskas, Tautvydas...

|Maža didelių žinių kaina