160 kilometrų „Vandenų keliais“: plaukimas prieš srovę ir susitikimai su miško žvėrimis

Žygio „Vandenų keliais“ dalyviams stebuklingai pavyko išvengti visą savaitę Lietuvoje pranašautų smarkių liūčių. O pirmoji žygio savaitė prabėgo nenumaldomai greitai.

Per ją dalyviai įspūdžių kupinais vandens keliais irklavo 160 kilometrų, o šeštadienio rytą pasuko į Žeimenos upę. Žeimena išteka iš Žeimenio ežero ties Kaltanėnais (Švenčionių raj.), teka pro smėlėtus ir skardingus pušynus, neretai įvingiuoja ir į alksniais apaugusias pelkes. Retkarčiais smarki upės srovė plukdo beveik 80 kilometrų ir gracingai įteka į Nerį.

Savaitgaliais ir upėse spūstys

Naujausiomis žiniomis trijų baidarių ekipažas jau pralenkė 43 poilsiautojų baidares. Nenuostabu, kad šiltas ir tvankus oras išviliojo daugybę žmonių praleisti laisvą laiką gamtoje. Trupai užsimindami apie žygio tikslus ir eigą „Vandenų keliais“ irkluotojai žmones skatino ilsėtis atsakingai ir po savęs nepalikti šiukšlių. 

Antalieptės malūne – malonus priėmimas

Ketvirtąją žygio dieną baidarininkai pradėjo sunkiausią plaukimo etapą – yrėsi nusekusia Šventosios upe prieš srovę. Nepaisant sunkaus maršruto, pakelėje laukė svetingi Antalieptės miestelio gyventojai.

Žygeiviai trumpam išsilaipino atsikvėpti šalia akmeninio Antalieptės malūno pastatų komplekso. Čia žygio dalyvius kiek netikėtai ir itin svetingai sutiko Jonas Punys, kuriam dabar priklauso šio malūno pastatai. Vyras keliautojams beveik valandą pasakojo malūno istoriją. Šis akmeninis malūnas statytas grafo Jono Tiškevičiaus pavedimu – dar išlikę akmenyje virš malūno vartų išraižyti grafo inicialai. Vėliau jis priklausė Antanui Katinui, kurio anūkė ir padovanojo malūną pašnekovui Jonui.
Vyras pasidalino savo mintimis, kad šiuo metu ieško žmonių, kurie kartu sutiktų investuoti į autentišką malūno atstatymą. Jono Punio teigimu reikėtų apie vieno milijono litų norint atkurti ir lankytojams demonstruoti malūno mechanizmus, sukurti poilsio zoną.

„Vandenų keliais“ žygeiviai tikisi, kad sutikto Antalieptės gyventojo užsispyrimas ir jėgos leis atkurti autentišką vandens malūną.

Gražutės regioninis parkas – puiki vieta iškylai

Antalieptės marios – daugiausia salų turintis vandens telkinys Lietuvoje. Žygio „Vandenų keliais“ dalyviai net kelias dienas plaukė šiuo nuostabiu Gražutės regioninio parko vandens telkiniu bei grožėjosi gamta. 

„Antalieptės marios – puiki vieta aktyviam savaitgaliui kiekvienam mėgstančiam vandens pramogas“, pasakoja žygeiviai. Taip pat vienbalsiu priduria, kad marių pakrantės bei salų gausa sukuria neįprastą, bet labai jaukią atmosferą. Šalia Antalieptės marių yra net keletas valčių bei vandens dviračių nuomos punktų, kempingai ir stovyklavietės.

Penktosios žygio dienos pabaigoje žygeiviams teko sparčiai irkluoti ir sprukti nuo audros per Luodžio ežerą. Luodis, ledynmečio suformuotas ežeras, yra šeštasis pagal dydį ežeras Lietuvoje. Čia gausu įlankų ir pusiasalių, bet labiausiai ežeras žymus savo Žvėrinčiaus rago iškyšuliu, kuris yra panašus į Kuršių nerijos pusiasalį. Iškyšulys yra apie 200 metrų ilgio ir 10-15 metrų pločio, dėl vėjo, bangavimo ir smėlio kasmet vis ilgėjantis, o jo smaigalyje, nepaisydami artėjančios audros, žygio dalyviai spėjo išsilaipinti ir atsikvėpti.

Luodžio ežerą supa Gražutės miškas, kurio didžioji dalis yra paskelbta kraštovaizdžio draustiniu. Vaizdinga bei genetiniu požiūriu vertinga eglių ir pušų sengirė – tai būdingas šiam kraštui miškas. Praplaukusi Luodžio ežerą komanda pasiekė Salako miestelį, garsėjantį įspūdinga tašytų akmenų Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Ji buvo statyta beveik šešetą metų nuo 1906-ųjų. Kadaise šiose vietose buvo valdovų medžioklės centras.

Atplaukus iki Salako čia jau laukė Gražutės regioninio parko darbuotojai, padėję keliauninkams įveikti iš pirmo žvilgsnio neįveikiamą plaukimo trasos dalį.

Regioninio parko direktorius pristato Gražutę

Gražutės regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas mielai pasikalbėjo su žygio dalyviais. Jo teigimu, Gražutės regioninis parkas yra vienas gražiausių regioninių parkų Lietuvoje. Jis unikalus tuo, jog čia yra bene sunkiausią konfigūraciją turintis vandens telkinys – Antalieptės marios. Jos buvo suformuotos pastačius Antaliepės hidroelektrinę. Taip pat šiame regioniniame parke prasideda ilgiausią atstumą Lietuvoje tekanti Šventosios upė.

G. Kukanauskas rekomendavo vandens trasomis plaukti liepos bei rugpjūčio mėnesiais, paminėjo, jog jos nėra itin sudėtingos, todėl puikiai tinka ir šeimoms su mažais vaikais bei pagyvenusiems žmonėms. Galima plaukti tiek ramiomis, tiek sraunesnėmis upėmis, ežerais.Gražutės regioninio parko vandens trasos ne pačios populiariausios Lietuvoje. Todėl tai puiki vieta norintiems pajusti laukinę gamtą. Pakėlus galvas aukštyn galima pamatyti sklandančius erelius, upėse ir ežeruose užtikti kruopščiai šeimininkaujančius bebrus, o miškuose susidurti su briedžiais. Parko direktorius pamini, jog norint pamatyti kuo daugiau gyvūnų ir paukščių, reikia turistauti tyliai ir ramiai, taip pat tausoti aplinką.

Žygio „Vandenų keliais“ iššūkį plaukti prieš srovę parko direktorius vadina tikrai ekstremaliu išbandymu ir teigia, jog tuo nepatikės, kol nepabandys pats. Pašnekovas išskyrė Šventosios upės dalį ties Tiltiškėmis, kur maždaug pusę kilometro besitęsianti srauni upės atkarpa išverčia dažną, kuris plaukia baidare.

Gyvūnijos įvairovė Aukštaitijos nacionalinis parke

Pirmosios žygio savaitės pabaigoje baidarininkai persikėlė iš Salako į Aukštaitijos nacionalinį parką, kur maršrutas nuo Minčios vandens malūno tęsėsi Minčio upeliu.  Žygio dalyviams plaukti prieš srovę nebuvo taip sunku, kaip irtis Minčia. Tai buvo bene sunkiausia žygio atkarpa pirmąją savaitę. Žygio kapitonas Vytenis nerekomendavo rinktis šios upės plaukimui . Minčios upelis teka pelkėtu mišku, vasarą labai nusekęs, be galo daug užvartų, yra beveik nepraplaukiamas. Nepaisant to, Vytenis džiaugėsi, jog turėjo neeilinę galimybę iš arti susipažinti su Lietuvos gyvūnija.
Žygeiviai jau pasakojo, kaip teko savo akimis išvysti besimaudantį briedį, kiek vėliau atsigaivinti prie upės atklydo ir briedžių pora. Vadovaudamiesi G. Kukanausko nurodymais plaukti ramiai ir tyliai, vakarop žygio komanda praplaukė stirną su keturiais nedideliais stirniukais.

Pasiekę Uteno ežerą, vėliau Būkos upę, žygio „Vandenų keliais“ dalyviai negalėjo atsistebėti Lietuvos paukščių įvairove bei gausa. Besiporuojančių gulbių šokis, krykštaujančios antys, baidares lydintys kirai. Jų Lietuvoje suskaičiuojama iki 18 rūšių. Kartas nuo karto virš medžių viršūnių prasklendžiantys sakalai – nuostabios Lietuvos Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos pavyzdys.

Dažniausia sakalų šeimos rūšis Lietuvoje – ištisus metus pastebimas sakalas keleivis. Per pastarąjį trisdešimtmetį Lietuvoje smarkiai sumažėjo perinčių porų, o pastaraisiais metais jų apskritai nebuvo aptikta.

Ilgai buvo tykota ir laukta bandant įamžinti didįjį dančiasnapį. O tiksliau – jo patelę su neseniai išsiritusiais jaunikliais. Didžiųjų dančiasnapių patelės puošiasi ekstravagantišku kuodu, jų kaklas it padabintas balta, ryškia apykakle. Ši paukščių rūšis jau įtraukta į Lietuvos Raudonąją Knygą.
***
Žygio „Vandenų keliais” komanda skatina aktyvų laisvalaikį gamtoje leisti atsakingai, sutvarkyti aplinką po savęs bei nešiukšlinti nuostabių Lietuvos gamtos kampelių. Maloniai kviečiame apie visus žygio iššūkius skaityti www.vandenukeliais.lt