Karšti orai, menkas vėjas ir maistinėmis medžiagomis persotintas vanduo sukuria ypač palankias sąlygas dumbliams intensyviai daugintis. Dabar Baltijos jūra turi keturis kartus didesnį azoto ir aštuonis kartus didesnį fosforo kiekį, lyginant su 1900 metais, tad ir jūros vandenys žydi 30-40 kartų dažniau nei XX a. pradžioje. Į krantą vėjo suplaktos dumblių sankaupos sukelia blogą kvapą, kuris atgraso poilsiautojus.
Pūvant dumbliams susidaro palankios sąlygos daugintis bakterijoms, sumažėja deguonies. Intensyviai besidauginančios melsvabakaterės padengia vandens paviršių žalia plėvele. Masiškai dūsta žuvys bei kiti vandens organizmai, žmonėms kyla pavojus užsikrėsti įvariomis ligomis.
Ypač daug deguonies sunaudojama dumbliams mirus – jų liekanos grimzta gilyn ir jas ardo bakterijos, kurios sunaudoja itin didelius kiekius deguonies. Dėl to gilesnėse vietose prie dugno įsivyrauja deguonies badas, o tuose sluoksniuose, kur deguonies visai nebelieka, yrant organizmų liekanoms išsiskiria toksiškas vandenilio sulfidas.
Į deguonies bado vietas patekę gyvi organizamai žūva, dėl to jos vadinamos mirusiomis zonomis. Helsinkio komisijos (HELCOM) paskaičiavimais, mirusios zonos dengia apie 70 000 km2 Baltijos jūros plotą. Tai yra šeštadalis visos jūros ploto, arba šiek tiek daugiau nei mūsų šalies plotas.
„Karštų orų pakeisti negalime, tačiau azoto ir fosforo kiekius sumažinti galime, naudodami skalbiklius be fosfatų ir skatindami ūkininkus atsakingai naudoti trąšas, kurios išsifiltravusios iš dirvų, laukų, fermų „patręšia“ vandenis“, - sako Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Nerijus Zableckis.
Apie 40 proc. į Baltijos jūrą sutekančio fosforo ir 60 proc. azoto patenka dėl žemės ūkio veiklos Baltijos jūrą supančiose šalyse. Gyvulių mėšlas, srutos ir augalų trąšos turi daug tirpių azoto ir fosforo junginių, kuriuos vanduo išplauna iš dirvų ar mėšlo laikymo vietų. Anksčiau ar vėliau dalis šių medžiagų upeliais ir upėmis pasiekia Kuršių marias ir jūrą.
