Žuvys, kurių skonį jau seniai pamiršome: kokių žuvų daugiau neberagausime?

Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą patenka 9 žuvų rūšys: sturys, aštriašnipis eršketas, sparis, jūrinė negė, skersnukis, ežerinis sykais, vijūnas, ežerinė rainė, auksaspalvis kirtiklis.

Ką reikia žinoti apie kiekvieną nykstančią arba jau išnykusią rūšį?

Išnyko dėl statomų užtvankų

Sturys ir aštriašnipis eršketas – Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąraše esančios išnykusios eršketų rūšys. Eršketas yra 200 mln. metų mūsų vandenyse įsikūrusi, dinozaurus pergyvenusi fosilija.

Tačiau XX a. viduryje eršketai Baltijos jūroje išnyko. Eršketų išnykimo priežastis GRYNAS.lt vardija Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakulteto lektorius Antanas Kontautas.

„Priežastys, kodėl išnyko eršketai, tai jų pergaudymas ir užtvankų statyba upėse. Žuvys nebegalėjo pasiekti savo nerštaviečių. Gali būti, kad buvo dar kitų priežasčių, tačiau jos iki galo nežinomos“, – aiškina A. Kontautas.

Eršketas

© DELFI / Kiril Čachovskij

Vandenyse plaukiojo nežinoma žuvis

Ilgą laiką manyta, kad Lietuvos vandens telkiniuose gyveno sturys, tačiau pastaruoju metu, atlikus genetinius tyrimus nustatyta, kad Baltijos jūroje prieš 800 - 1200 metų jau gyveno aštriašnipiai eršketai.

Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos vadovas dr. Vytautas Kesminas pasakoja, jog net T. Ivanausko muziejuje Kaune laikomi praeitame šimtmetyje sugauti 2 eršketai ilgą laiką buvo laikomi sturiais, kol nebuvo išsiaiškinta, kad tai - aštriašnipiai eršketai. Anot jo, pasikeitus ekologinėms sąlygoms, sturį (t.y. Atlantinį eršketą), matyt, nukonkuravo aštriašnypis eršketas (gyvenantis Š. Amerikoje) ir gebantis neršti prie žemesnių vandens temperatūrų.

Bandoma atkurti seniai matytos žuvų rūšies populiaciją

Šis faktas atvėrė naujas eršketų išteklių atkūrimo galimybes: Baltijos jūrą supančių šalių aplinkos ministrai 2007 m. pasirašydami HELCOM veiksmų planą Baltijos jūrai įsipareigojo prisijungti arba paremti Vokietijos ir Lenkijos vykdomus Aštriašnipio eršketo išteklių atkūrimo darbus. Šalys taip pat įsipareigojo iki 2012 m. atlikti upių, kuriose istoriniais duomenimis gyveno aštriašnipis eršketas, vertinimą ir parengti išteklių atkūrimo programas eršketui gyventi tinkamose upėse.

Nuo 2012 m. į Neries ir Šventosios upes buvo išleista daugiau nei 115 tūkstančiaų aštriašnipių eršketų jauniklių.

Nepastebėta jau daugiau nei kelis dešimtmečius

Dar viena iš Lietuvos vandenų pasitraukusi žuvų rūšis yra spariai. Mokslininkai teigia, kad Baltijos jūros baseine spariai buvo aptinkami XIX - XX a. pr. Šiuo metu pastebimi tik Švedijoje. Paskutinį kartą buvo sužvejoti Latvijoje, 1984 metais. Lietuvoje dažna ši rūšis buvo XIX a. Kuršių mariose.

Lietuvos Jūrų muziejaus Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vedėjas Saulius Karalius pasakoja, kad sparis gyvenęs Nemuno deltos žemupyje. Kodėl jis išnyko, iki galo aišku nėra. Žinoma tik tiek, kad sparis panašus į visiems gerai žinomą karšį, tik užauga šiek tiek mažesnis ir ilgesnis.

„Tai nebuvo pramoninė žuvis, kuri darytų įtaką kitoms žuvims. Turbūt jų išnykimą lėmė ekologiniai veiksniai, kurie nėra aiškūs. Jau porą ar daugiau dešimtmečių neturime jokių duomenų, kad sparis būtų sugautas Nemuno baseine“, – GRYNAS.lt sako S. Karalius.

Sparis

© Abramis Ballerus/wikimedia

Plėšrūnės, mintančios kitų žuvų krauju

Dar viena į žuvį panaši apskritažiomenių rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, yra jūrinė nėgė. Ji pripažinta pirmos kategorijos rūšimi, o tai reiškia, kad šie vandens gyvūnai yra ypač retai sutinkami šalies vandenyse. Oficialiais šaltiniais per pastarąjį dešimtmetį jūrinių nėgių sužvejota Kuršių mariose ties Juodkrante. Kadangi ši rūšis dar nėra visiškai išnykusi, apie ją turima daugiau duomenų.

Lietuvos Jūrų muziejaus Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vedėjas S. Karalius pabrėžia, kad jūrinė nėgė sistematiškai yra net ne žuvis, o apskritažiomenis, mintantis stambių jūrinių žuvų krauju todėl viena iš priežasčių, kodėl ji tokia reta, gali būti maisto trūkumas. Be to, tai okeaninė rūšis reta visoje Baltijos jūroje.

„Jūrinė nėgė yra apskritažiomenis, mintantis stambių žuvų krauju, pavyzdžiui, menkių, lašišų. Jūrinių nėgių išnykimas gali būti lemtas žuvų išteklių Baltijos jūroje mažėjimu, ypač menkių. Kitaip tariant, jūrinėms nėgėms galėjo būti sunku prasimaitinti. Šie apskritažiomeniai auga iki metro, yra pakankamai stambūs, todėl mityba jiems labai svarbi“, – tvirtina specialistas.

Jis priduria, kad jūrinė nėgė niekada nebuvo dažna Lietuvos vandenyse, bet padidėjus Baltijos jūros taršai, šios rūšies individų dar sumažėjo. Tiesa, S. Karalius įsitikinęs, kad pradėti dirbtinai veisti šią rūšį neverta, nes ji nepanaudojama komerciniais tikslais.

„Per 35 metus teko matyti jūrinę nėgę tik 2 kartus: jos kiek panašios į ungurį - plonos ir ilgos. Vargu, ar yra ekologinės sąlygos, kad jų atsirastų daugiau. Kadangi jos nėra verslinės, tai nebūtų suinteresuotų grupių jas veisti dirbtinai. Nebent moksliniais tikslais, tačiau žuvivaisa yra pakankamai sudėtingas procesas“, – mano S. Karalius.

Jūrinė nėgė

© Wikimedia Commons

Nėra gyvybingos populiacijos

Trečiojoje nykstančių Lietuvos žuvų kategorijoje yra skersnukis. Jis Lietuvoje yra ties išnykimo riba. Anksčiau buvo aptinkamas didesnėse upėse: Nemune, Neryje, Šventojoje, Merkyje, Minijoje, Jūroje. Paskutiniais duomenimis, skersnukio jauniklis sugautas tik 2003 metais Minijos vidurupyje ties Babrungo intaku.

Ichtiologai surinkę nemažai duomenų apie šią retą žuvų rūšį. Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakulteto lektorius A. Kontautas sako, jog atsižvelgiant į turimą informaciją, gyvybingos skersnukių populiacijos Lietuvoje nėra.

„Skersnukiai metams bėgant išnyko iš Lietuvos upių. Šiuo metu sugavimai yra konstatuoti tik dvejose vietose. Matyt, gyvybingos populiacijos Lietuvoje šiuo metu nėra. Bet kokiu atveju, skersnukio rūšies žuvų mažėjimas yra visiškai natūralus procesas ir mes neturime galimybių jam pasipriešinti“, – teigia mokslininkas.
Anot jo, didelės ekonominės ar žvejybinės vertės skersnukiai neturi, todėl užsiimti jų žuvivaisa nebūtų tikslinga.

Skersnukis

© Creative Commons

Pradėjus veisti populiacija atstatyta

Raudonojoje knygoje ketvirtoje kategorijoje įrašyta ir vijūnų rūšis. Teigiama, kad Lietuvos vandenyse vijūnų populiacija katastrofiškai sumažėjo. Paskutiniais duomenimis, pavienių žuvų rasta Šatos, Lakajos, Meros, Gaujos, Bezdonės upėse, Kuršių mariose ties Vente, Nemuno žemupio polderiuose , kai kuriuose ežeruose, tvenkiniuose. Kiek daugiau vijūnų sugauta Buveinių ežere ir Arvydų žuvininkystės tvenkiniuose. Lietuvoje tai nepakankamai ištirta rūšis, tačiau akivaizdu, kad labai reta.

Tiesa, Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos vadovas dr. V. Kesminas pasakoja, jog vijūnų populiacija ne visada buvo tokia maža. Didelį poveikį šios rūšies paplitimui padarė melioracija.

„Praeitame šimtmetyje, kai Lietuvoje buvo vykdoma melioracija, naudojama daug trąšų, daug vandens telkinių, svarbių vijūnų buveinių, dėl melioracijos buvo nusausinta. Dėl to jų labai sumažėjo. Vijūnų populiacija buvo pasiekusi kritinę ribą, todėl jie įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą“, – aiškina mokslininkas.

V. Kesminas tęsia, jog norint sustabdyti vijūnų nykimą, pradėta šią rūšį veisti dirbtinai, uždrausta vijūnus žvejoti. Ėmusis šių priemonių pastebimas populiacijos augimas.

„Pagal projektą ši rūšis buvo pradėta veisti. Sudarytas jai palankių buveinių sąrašas, užsiimta žuvivaisa ir užveistos žuvys perkeltos į sąraše esančius vandens telkinius. Jie taip pat saugomi. Tyrimų duomenys rodo, kad paskutiniuoju metu vijūnų atsiranda vis daugiau. Kasmet pastebimas šios rūšies gausėjimas kiekvienoje jai palankioje buveinėje. Kadangi dabar taikomos apsaugos priemonės šiai rūšiai, pavyzdžiui, uždrausta žvejyba, tai tikėtina, kad jos populiacija atsistatys savaime“, – mano pašnekovas.

Anot jo, vijūnų rūšį svarbu išsaugoti: tai įdomi žuvis, gyvenanti tik tam tikromis sąlygomis ir vertinga Lietuvos vandens gyvūnų sąraše.

„Vijūnai niekad nebuvo ta rūšis, kurią masiškai žvejotų ir valgytų. Tai ne tokia žuvis, kaip lydeka ar karšis. Vijūnai yra dugninės žuvys, slapukės, gyvena uždumblėjusiose, bet ne visai užterštuose vandens telkiniuose. Ji tiesiog užima tam tikrą ekologinę nišą“, – aiškina V. Kesminas.

Vijūnas

© George Chernilevsky/wikipedia

Gyvena tik tam tikromis sąlygomis

Kita ketvirtos kategorijos Raudonosios knygos žuvų rūšis yra ežerinės rainės. Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos vadovas dr. V. Kesminas primena, kad šios žuvys atrastos dar visai neseniai – tik 2005 – 2006 metais.

Anot jo, yra tik dvi vietos, kur galima šią retą ir aplinkos sąlygoms labai jautrią rūšį pamatyti: Dzūkijoje, važiuojant nuo Alytaus iki Merkinės esančiame telkinyje ir prie Metelių, Metelių regioniniame parke. Jis akcentuoja, kad ežerinių rainių rūšiai sunku persikelti į kitus vandens telkinius: jų buveinės uždaros, neturi jungčių su kitais vandens telkiniais, o jei ir pavyktų persikelti, vargu ar ežerinės rainės ilgai išliktų. Pasak V. Kesmino, greičiausiai, jos taptų plėšriųjų žuvų maistu arba neišgyventų dėl nepalankių vandens telkinio ekologinių sąlygų. Mat jos gyvena labai siauros specifikos vandens telkiniuose.

„Žuvys mažos, užima tokius vandens telkinius, kurie labai uždumblėję, bet neišdžiūstantys. Negali gyventi tokiuose telkiniuose, kur yra plėšriųjų žuvų: jei yra ešeriai ir lydekos, tai praktiškai tos ežerinės rainės būna išnaikintos. Lietuvoje ši rūšis nebuvo labai paplitusi, atkeliavusi iš Lenkijos. Jos ikrus galėjo atnešti ir paukščiai. Ir persikelti į kitus vandens telkinius jos gali tik tuo atveju, jei paukščiai perneštų jų ikrus. Ir būtinai turi patekti į tą vandens telkinį, kur nėra plėšrūnių žuvų. Jeigu mes ją pradėtume veisti ir perkelti į tam tikrus vandenis, turėtume atkreipti dėmesį, kad juose turi užtekti deguonies, ypač žiemos metu, ir jis negali būti visai uždumblėjęs, turi būti palankios ekologinės sąlygos“, – aiškina mokslininkas.

Ežerinė rainė

© Creative Commons

Rūšis svarbi mitybos grandinėje

Dar viena saugoma žuvų rūšis Lietuvoje yra auksaspalvis kirtiklis. Anot Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos vadovo dr. V. Kesmino, šios žuvys nėra tokios retos, kad būtų įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau pabrėžia, kad auksaspalviai kirtikliai svarbi rūšis žuvų mitybos grandinėje, todėl jų populiacijos mažėjimas turi didelės įtakos Lietuvos vandenų ekosistemoms. Pasak mokslininko, pagrindinės grėsmės šioms žuvims yra hidrologinio rėžimo pokyčiai, vandens lygio pakilimai, staigus grunto pokytis, vandens tarša. Auksaspalviai kirtikliai įtraukti į Natura 2000 rūšių sąrašą ir išskirtos specialios buveinės, kur ši rūšis gali didinti savo populiaciją.

Auksaspalvis kirtiklis

© Wikimedia Commons

Dėl gamtinių sąlygų, klimato kaitos ir žmogaus veiksmų kai kurioms žuvų rūšims išlikti sunku. Todėl svarbu saugoti vis dar gyvybingas populiacijas turinčias žuvų rūšis ir rūpintis tomis, kurių likę jau labai nedaug.