Žuvinto pelkės, vienos didžiausių Lietuvoje, pakraščiais daugelį kilometrų tęsiasi drėgnos viksvinės pievos, kurias kai kas galėtų palaikyti žemapelke. Jų plotai būtų dar didesni, tačiau šiauriniame pelkės pakraštyje natūralios pievos buvo sunaikintos atliekant melioraciją.

Daugelis šių pievų pavasarį užliejamos potvynių vandeniu, jose apsistoja sugrįžę ar pakeliui į šiaurę praskrendantys ančių, žąsų ir tilvikų pulkai.

Šios pievos ir vasarą pakankamai drėgnos, proplaišose tarp jų žaliuoja šlapynėms būdingi puplaiškiai, pelkiniais žinginiai, ajerai.

Žuvinto paežerių senbuviai atmena laikus, kai šios pievos buvo šienaujamos – dalgiais ir pjautuvais išpjaunamos iki pat vandens. Žolė (šiandien nedaug kas susižavėtų tokiu šienu..._) būdavo išnešama į sausesnes vietas, džiovinama, kraunama į kūgius. Kai pievas sukaustydavo ledas, šieną išveždavo vežimais ar rogėmis.

Dideli šienaujami, taigi – atviri plotai buvo patrauklūs paukščiams. Tačiau pievas nustojus šienauti ir jose nutraukus gyvulių ganymą, pasireiškė dėsningas antrinės kilmė, žmogaus veiklos suformuotų pievų kitimo procesas: jos pradėjo užaugti krūmais, nendrynais, prarado patrauklumą daugeliui paukščių ir augalų.

Žuvinto biosferos rezervate jau daugiau kaip dešimtmetį vykdomi gamtotvarkos projektai, skirti paežerių pievų atkūrimui ir išsaugojimui. Iškirsti dideli plotai krūmynų, iššienauti nendrynai, paežerių pievose ganoma mėsiniai galvijai. Kadangi jau žinomas nenaudojamų pievų likimas, visos pradėtos tvarkyti pievos reguliariai šienaujamos ir ganomos.

Kas sugrįžo į naujam gyvenimui prikeltas pievas, kaip jos atrodo? Jos – gyvos, jose baltuoja švyliai, birželio pradžioje geltonuoja vilkdalgiai, žydi tūkstančiai gegužraibių. Čia yra vienos rečiausių paukščio – meldinės nendrinukės perimvietės, gyvena geltongalvės kielės, perkūno oželiai, griciukai, raudonkojai tulikai, žirglioja gandrai ir vasarojančios gervės.

Žuvinto pievų išsaugojimas yra puikus gamtosaugos specialistų pastangų rezultatas. Ne mažiau svarbu, kad biosferos rezervato direkcija rado naudingą išeitį - įkalbino bendradarbiauti kaimynus ūkininkus, kurie rezervato pievose prižiūri ganomus galvijus, o žiemą nušienautą pievų žolę ir nendres naudoti biokuro katilinėje gretimame Simno miestelyje.