aA
Koks bebūtų unikalus projektas gamtoje – medžių lajų takas – įspūdingai atrodo tik metalo konstrukcijos, o žodžiui ir paslaugoms laiko, idėjų ir darbo pašykštėta. Tuo nesunku buvo įsitikinti keliaujant į taką antrąją jo darbo dieną (rugpjūčio 9 d.), bendraujant su lankytojais ir išmėginant tai savo kailiu.
Anykščių medžių lajų takas
Anykščių medžių lajų takas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Medžių lajų takas Anykščiuose yra pirmasis tokio lygio objektas Lietuvos gamtoje, į kurį po jo atidarymo žmonės plūdo tūkstančiais. Statistikos duomenimis, kuri, greičiausiai vedama pagal parduotų regioninio parko bilietukų skaičių, take per vieną savaitgalio dieną apsilankė 11000 žmonių.

Tokie srautai - pasakiška dovana miesteliui, kuris svajoja apie kurortą, todėl reikėtų stengtis trigubai, kad vieną kartą apsilankę žmonės norėtų grįžti bent po kartą kiekvienu metų laiku.

Esu buvęs ne viename Europos objekte, į kuriuos reikia eiti, lipti ir pan., tačiau su tokiomis neišvystytomis paslaugomis „iki potyrio“ dar nesu susidūręs.

Panašiausias į mūsiškį objektas yra Londone – karališkuose „Kew“ soduose esantis medžių lajų takas, kuris ten buvo atidarytas 2008 m. Turėčiau pasakyti, kad britiškas požiūris į statybas, dizainą, prasmę ir išpildymą 2008 m. buvo visa galva aukščiau už mūsiškį ŠIANDIEN. Ar buvo sunku nuo jų nukopijuoti viešos informacijos pateikimą bent interneto svetainėje?

Šiame reportaže – įspūdžiai apie antrąją tako veikimo dieną, lietuvišką požiūrį į infrastruktūrą ir atlaidumą...

Sekmadienį po pietų sėdome į automobilį ir spontaniškai pasukome Anykščių link.

"Google Maps" žemėlapių programėlėje telefone surinkome „medžių lajų takas, Anykščiai“. Negavome nieko. Tada ieškojome Google paieškoje „medžių lajų takas, Anykščiai, vieta“ ir pan. Jokios informacijos kaip rasti taką nepateikė nei Anykščių savivaldybės nei Anykščių regioninio parko puslapis. Visur buvo džiaugiamasi objektu „arčiau dangaus“, tačiau elementarios informacijos turistui, norinčiam ten patekti, pašykštėta.

Paspaudus daugybę nuorodų, išaiškinau, kad takas – prie Puntuko. Žemėlapyje pažymėjau vietą ir už valandos (važiavau iš Vilniaus) jau stovėjau kamštyje Anykščių šilelyje. Pasukus nuo kelio Molėtai-Anykščiai (Nr. 119) į Anykščių šilelį, kur stūkso Puntukas, ženklas rodo, kad iki akmens reikia važiuoti 2 km. Sekmadienį pavažiavus juo maždaug puskilometrį, prasidėjo chaotiška spūstis.

Kelyje su plačiais kelkraščiais ir giliais grioviais, skiriančiais nuo miško, gali prasilenkti du automobiliai, o kelkraštyje telpa dar vienas. Pradžioje įvažiavimo kairėje kelio į šilelį pusėje buvo pastatytas laikinas ženklas „stovėti draudžiama“. Todėl dešinys kelkraštis buvo pilnas automobilių, o kairiuoju pirmyn ir atgal ėjo šimtai žmonių, kur ne kur, nors „draudžiama“, buvo palikti apsukti ar bet kaip pastatyti automobiliai. Dėl jų keliu į vieną pusę galėjo judėti tik vienas automobilis į vieną pusę.

Tai pamatę didesnių automobilių savininkai mėgino apsisukti, kiti važiavo atbuline pavara, treti traukėsi ir grūdosi šonuose, pėstieji ėjo grioviais. Buvo visiškas chaosas, iš kurio pavyko ištrūkti tik dėl to, kad vairuoju kiek aukštesnį, keturiais ratais varomą mažiuką automobilį, kuriuo buvo lengviau apsisukti radus nedidelį tarpą tarp paliktų automobilių (dalį nuotraukų padariau per automobilio langą jau beveik išsprūdęs iš kamščio).

2 km atkarpoje nebuvo nė vieno reguliuotojo, nė vieno jokios paskirties pareigūno ar savanorio nė vienos nuorodos ar paaiškinimo jokiomis kalbomis: ar yra aikštelė? Kiek telpa automobilių gale? Ar yra spūstys ir toliau geriau nevažiuoti? Niekas nesirūpino, kad būtų patraukti neleistinoje pusėje stovintys automobiliai. Geriausiai situaciją apibūdino su kemperiu ten gerą penkiolika minučių vargęs austras, kuriam padėjau saugiai apsisukti nesužalojant pėsčiųjų. „Panašu, kad patekom į pragarą“, - angliškai švokštė pensinio amžiaus vyras ir kraipydamas galvą keikė infrastruktūrą. Nieko neliko, tik patarti jam važiuoti į Anykščius ir prie lajų tako atvykti kitu, pėstiesiems ir dviratininkams skirtu miško taku.

Nuvykus prie pėsčiųjų ir dviračių tako, kuris prasideda šalia nesunkiai randamo „Vilniaus SPA Anykščiai“, navigacija telefone parodė – reikės eiti lygiai 3 km.

Oras buvo nuostabus, kaitra iš pušų garino sveikai kvepiančius eterius, ranka buvo pasiekiami pieniško skonio ir lengvai perkremtami lazdyno riešutai. Pėsčiųjų ir dviratininkų take sutikome vos du pėsčiuosius, 14 dviratininkų ir du civilių automobilius, lekiančius nuo lajų tako pusės. Paklausti pėstieji labai nustebino, kai informavo, kad žmonių prie tako nėra labai daug ir, jų manymu, ten tilptų antra tiek.

Neįtikėtinai nuskambėjo ir žinutė, kad automobilių aikštelės – tuščios.

Trys kilometrai „ištirpo“ per pusvalandį ir tuo, ką pasakojo einant sutikti anykštėnai, galėjome įsitikinti savo akimis. Iš toliau žiūrint aplinka pasirodė erdvi, be grūsčių, iš apačios take ir bokšte matėsi laisvai vaikštinėjantys žmonės.

Lankytojų centre, įsikūrusiame iškart prie išėjimo iš tako (kur yra įrengtas ir liftas neįgaliesiems) sukiojosi kelios dešimtys žmonių – didžioji dalis dėl tualeto reikalų. Erdviame centre – viena darbuotoja nedėvinti jokios išskirtinės aprangos ir kuriai sekėsi tik dėl to, kad užsukę žmonės tik kopijuodami kitus stojo į eilę ir davė jai pinigus, o ši tik maloniai spausdino čekius. Visi manė, kad perka bilietus į taką. Nesuprantantiems, kas parduodama, buvo paaiškinama – bilietas kainuoja 1 eurą. Sumokėjęs du eurus įsigijau bilietą sau ir draugei.

Kadangi prie takų pakabintos klaidinančios nuorodos, tako pradžios teko ieškoti klausinėjant bent kiek išsiskiriančių (į personalą panašių) žmonių. Šalia lankytojų centro smulkius suvenyrus pardavinėjančios A. Baranausko muziejaus darbuotojos nurodė, kad tako pradžia prie Puntuko. Teko eiti priešinga kryptimi nei rodė medinė rodyklė „Lajų takas“ (žr. nuotraukų galerijoje).

Nežinantiems – takas prasideda Puntuko akmens dešinėje. Žvyruotu ir ąžuolo medienos laiptais sutvirtintu keliuku per mišką reikia užkopti į kalną, ant kurio ir įrengta tako pradžia. Nors visur buvo akcentuojama, kad taku galima eiti nemokamai, tačiau prie jo pradžios stovėjusi parko darbuotoja pardavinėjo bilietukus (tokius galima buvo įsigyti ir lankytojų centre). Šalia sumontuoti praėjimo kontrolės įrenginiai sudarė įspūdį, kad takas iš tiesų mokamas, o iškaba su kvietimu pirkti parko lankytojo bilietus kabėjo tik taku paėjus apie 30 metrų nuo įėjimo.

Didžioji dalis žmonių buvo įsitikinę, kad perka bilietus ir stovėjo eilėje. Joje stovėjo ir tie, kurie bilietus buvo įsigiję lankytojų kasoje, o darbuotoja tik karts nuo karto garsiau pranešdavo, kad tie, kas turi bilietus gali patekti be eilės. Nekantriausi ar labiau informuoti tiesiog grūdosi neturėdami jokio bilieto, o jau įsigiję lietuviai juos drausmino – „ką gaila vieno euro?“.

300 metrų lajų takas – gražus statinys, bet jame nebuvo jokios šviestis skatinančios informacijos. Stendus su lakoniškomis žinutėmis galima suskaičiuoti ant pirštų. Tačiau keliaujant nesužinosite, kokios medžių rūšys auga aplinkui, kiek jiems metų, kodėl takas vingiuoja į vieną, bet ne į kitą pusę, kokie gyvūnai gyvena miške ir ką galima tikėtis pamatyti į taką atvykus, pvz., naktį, rudenį ar žiemą.

Einant tako dešinėje matyti keli ąžuolai, kurių lajų šakos greičiausiai trukdė statybų technikai atlikti kokius nors veiksmus, todėl yra nupjautos. Jei tako šeimininkai būtų britai, jie tikrai pakabintų lentelę su paaiškinimu, kodėl nebuvo įmanoma daryti kitaip ir kažkaip prie turėklo pritvirtintų gabalą šakos, kur būtų parašyta, kaip suskaičiuoti rieves ar pan.

Eidamas klausiausi lankytojų kalbų – vieni žavėjosi aukščiu, kiti – nematytu daiktu, treti skundėsi, kad sunkiai privažiavo ir rado taką.

Tako kulminacija – bokštas, kuris iš tiesų iškyla virš medžių viršūnių. Priėjus bokštą taku jame įrengtais laiptais galima kilti į viršų (apžvalgos aikštelę) arba leistis žemyn prie lankytojų centro.

Kai kuriems aukščio bijantiems lankytojams lipimas bokštu į apžvalgos aikštelę tapo tikru išbandymu, nes per linguojančius metalo tinklo laiptus matėsi viskas, kas yra po kojomis, o nuo didelio žmonių skaičiaus jautėsi siūbavimas.

Buvo tokių, kurie į turėklus įsikibę dviem rankomis vos judėjo aukštyn ir žemyn. Jiems būtų labai padėjusi informacija ant žemės apie tai, kad bokštas yra patikimas ir tvirtas.

Leidžiantis žemyn teko klausytis visokių kalbų. Priešais ėję vyrukai iš Žemaitijos diskutavo apie statybas ir jų kokybę. Vienas kitam bandė įrodyti, kad laiptai silpnoki ir lipant dviese kiek linguoja. Kitas sakė, kad takas jam neatrodo ilgaamžis, nors medžiagos (metalas, betonas, medis), iš kurių jis padarytas atrodo tvirtos.

Nulipus – vėl eilė. Įrengta praėjimo kontrolė leidžia išeiti tik po vieną. Šalia – užtvertas patekimas į liftus, o ant kėdės sėdėjo geltonais marškinėliais aprengta darbuotoja. Jos pasiteiravus, ar daug neįgaliųjų pavyko aplankyti taką, atsakė, kad kėlė kiek tik galėjo, gal 10-15, bet dabar jie - nelaukiami svečiai, nes liftas sugedo. Kada pataisys? Moteris nežino.

Informacijos apie tai, kad neįgaliesiems į taką kelionę geriau atidėti nėra nei savivaldybės nei parko svetainėje.

Patarimai žmonėms, kurie rūpinosi tako atidarymu ir ką jie turėjo padaryti dar prieš tako atidarymą:

1. Nurodyti objektą „Google“ ar kituose žemėlapiuose (įdėti „tag‘ą“).

2. Sudėti informaciją į Anykščių savivaldybės ir Anykščių regioninio parko svetaines apie tai, kaip atvykti, kur palikti automobilius, kokie yra alternatyvūs rekomenduotini būdai patekti į taką nesinaudojant automobiliu. Taip pat, pateikti informaciją, kokią avalynę turi dėvėti pėstieji, paaiškinti, kad prie tako veikiančiame centre yra tualetai, galima įsigyti maisto, vandens ir t.t. Pateikti informaciją neįgaliesiems, nėščiosioms, gyvūnų savininkams.

3. Susmaigstyti tvirtas nuorodas ir informacinius stendus, rekomendacijas pagrindinėmis kalbomis: prie įvažiavimo į Anykščių šilelį (likt Puntuko); pastatyti aiškius parkavimą draudžiančius ženklus ar atlikti laikiną dangos žymėjimą; didžiausių tikėtinų srautų dienomis (valandomis) pastatyti savanorius ar darbuotojus prie įvažiavimų, kurie paaiškintų, kur ir kaip važiuoti, praleistų laisvai važiuoti neįgaliuosius. Nespėjant, visada galima pasitelkti ir instruktuoti kelis ar keliasdešimt savanorių iš populiarių savanorystės svetainių. Jiems tereikės pagaminti išsiskiriančius marškinėlius, pvz., su užrašu "Aš galiu Jums padėti pamatyti įspūdingiausią Lietuvoje objektą - medžių lajų taką".

4. Prie pat Puntuko įrengti neklaidinančias nuorodas ir stilizuotus vietovės žemėlapius populiariausiomis kalbomis. Ant žemėlapio parašyti - "tako pradžia", "tako pabaiga".

5. Pakabinti paaiškinantį stendą, kuriame būtų labai aiškiai nurodyta, kad tako lankymas – nemokamas, o parkui lankyti galima įsigyti savanorišką bilietą. Taip pat, galima nurodyti, kad jeigu labai labai patiko parke ir take, tai žmogus gali nusipirkti ir penkis savanoriškus bilietus ir šitaip prisidėti prie to, kad parko darbuotojų idėjos būtų greičiau įgyvendintos. Juk per bilietukus iš tokio lankytojų srauto galima gauti milžinišką paramą naujoms idėjoms realizuoti.

6. Lankytojų centre sukurti ilgaamžę ekspoziciją, padedančią susipažinti su tako parametrais ir jo išskirtinumu – ilgiu, aukščiu, medžiagomis, sudėtingumu, sunkumais statant ir t.t. Aukščio baimę turintiems žmonėms dar kartą priminti apie tako saugumą ir paaiškinti, kodėl jis truputį siūbuoja. Šalia įrengti ekranus, kuriuose būtų transliuojamas vaizdas iš take įrengtų kamerų.

7. Medžių lajų take iškabinti kokybiškus stendus, kurie galėtų pasakoti Anykščių šilelio istoriją, skatinti suaugusius ir vaikus tausoti ir mylėti gamtą; supažindinti jaunuosius parko lankytojus su medžių rūšimis, jų sėklomis, gyvavimo ciklu; pakviesti žmones apsilankyti take dar kartą rudenį ir žiemą. Pažymėti vietas, kuriose geriausia daryti asmenukes ir kur geriausia fotografuotis su šeimomis taip, kad nebūtų trukdoma kitiems tako lankytojams.

8. Londone „Kew“ soduose esančiame take yra įrengti pinigų aukojimo vamzdžiai, kuriais viršuje įmestas svaras nukeliauja iki apačioje esančios talpos. Krisdamas metalo gabalėlis trankosi į vamzdžio sieneles ir sukuria išskirtinį garsą. Tas labai patinka mažiesiems, todėl aukų įmetimo angos įrengtos jiems patogiame aukštyje. Kodėl mums nepadarius to paties?

9. Esant tokiems srautams, A. Baranausko muziejaus darbuotojams, parko direkcijai reikėtų kreiptis į „Lietuvos paštą“, kad šis pastatytų pašto dėžę, į kurią galima būtų mesti atvirlaiškius iš tako. Jos galėtų pardavinėti ne tik suvenyrus, bet ir gražius atvirukus, kurie keliautų po pasaulį ir kviestų visus apsilankyti take. Ar buvo išleisti tokie atvirukai? Tai galėtų pakviesti antra tiek žmonių, kiek apsilanko take ir leistų uždirbti papildomų pajamų.

10. Daugelis take vaikščiojusių žmonių pastebėjo įvairių „žodžio“, informacijos trūkumų, tačiau sakė, kad dar tik antra diena ir galima dar bus pasitaisyti. Tačiau gali būti, kad kai bus pasitaisyta, tai tikrai nebebus tokių lankytojų srautų.

www.GRYNAS.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Pajūryje sutiktas roplys nustebino daugelį: priminė žinomą lietuvišką pasaką

Rašytojas Vytautas V. Landsbergis feisbuke pasidalino vaizdo įrašu, kuriame nufilmuotas pajūryje...

Lietuvos laukinė gamta išties nuostabi: pasigrožėkite nepaprastais mūsų miškų gyventojais (11)

Laukinė Lietuvos gamta nesunkiai gali pakerėti savo grožiu. Vis dėlto savo akimis išvysti...

Skaitytojo klausimas: radome keistų raudonų vabalų būrelį, kas jie tokie? (10)

Grynas skaitytojas nufotografavo ant medžio šaknies susispietusius raudonus vabalus. Jų spalva...

Skaitytojo klausimas: balkone aptikome keistus kokonus, kas tai galėtų būti? (14)

Grynas skaitytojas neatsistebi namuose radęs keistus, nulipdytus nedidelius kokonus. Jis klausia,...

Aplinkosaugininkai įspėja: už spanguolių rinkimą Dubravos rezervatinėje apyrubėje gresia bauda (3)

Kauno gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai trečiadienį nustatė du asmenis, Dubravos...

Top naujienos

COVID-19 rodikliai blogėja kasdien ir kone visose kreivėse: siūlo apie atlaisvinimus negalvoti – laukia sunkiausias mėnuo (117)

Epidemiologinė situacija Lietuvoje ir toliau prastėja. Kai kuriomis dienomis nustatoma net daugiau...

Agnė Keizikienė | D+

Nemetate daiktų, nes „gal prireiks“: psichiatrė papasakojo, kada tai gali tapti rimta liga

Sutikite, kad dažnai besitvarkant išsprūsta frazė: o gal prireiks? Atidedate daiktą, o po metų...

Po rinkimų karnavalo Rusijoje įspėja: gali baigtis liūdnai (318)

Tai nebuvo rinkimai. Su tokiu teiginiu kalbėdami apie Rusijos parlamento rinkimus sutinka dauguma...

Sniego pilys | D+

SSRS sekso „nebuvo“, todėl ir kontracepcijos nereikėjo: norėdamos nutraukti nėštumą moterys ėmėsi itin drastiškų priemonių

„Tai įvyko Lvovo srities ligoninėje. Gimdymas vyko kaip įprasta, bet niekaip negalėjau suprasti,...

Lietuvos sąjungininkai – apie dūrį į nugarą: pasekmės gali atsirūgti visai NATO (199)

Dūris į nugarą, išdavystė! Tokios tulžingos reakcijos pasipylė iš Paryžiaus po to, kai...

Pajūryje sutiktas roplys nustebino daugelį: priminė žinomą lietuvišką pasaką

Rašytojas Vytautas V. Landsbergis feisbuke pasidalino vaizdo įrašu, kuriame nufilmuotas pajūryje...

Mano vestuvės buvo tikra pasaka, bet pirmoji naktis po to – kaip košmaras (19)

Papasakoti apie savo vestuves reiškia papasakoti apie tikrove tapusią pasaką. Nuostabi ceremonija...

Pirmoji didžiųjų prekybininkų savaitė su galimybių pasu: padidėjęs srautas į mažesnes parduotuves nepadėjo išvengti praradimų pasisakė apie boikotą (296)

Praėjus savaitei, kuomet didesnėse maisto prekių parduotuvėse tenka tikrinti galimybių pasus,...

Jonaviečių šturmą atlaikęs „Žalgiris“ iškovojo pirmą pergalę sezone (142)

Pirmadienio vakaras „Betsafe-LKL“ čempionate tapo istoriniu – pirmąsias savo rungtynes...