Gamtoje matome vis daugiau artėjančio ramybės meto ženklų. Girioje po kojomis jau šiugžda nukritę ankstyvieji beržų, juodalksnių, lazdynų, liepų ar drebulių lapai.

Tačiau, matyt, dosnūs krituliais rugpjūčio mėnesio orai lėmė, kad lapuočiai medžiai į kalendorinį rudenį dar įžengė sodriai žaliuodami. Vasara buvo itin palanki, tad rudenį jie pasitiko kupini gyvybės.

Visgi daug kam vegetacijos laikotarpis jau baigiasi. Šiluose ir sausose miško laukymėse nugelto lanksčiosios šluotsmilgės, ankstesnes spalvas praranda smiltyniniai ir miškiniai lendrūnai ir dar ne viena dešimtis kitų žolinių augalų rūšių. Mėlynėse nebeliko tos pirmykštės akį džiuginančios žalumos, vasaros gausos metą primena kybančios paukščių nenulestos uogos. Stiebų viršūnėse puošniai raudonuoja gana gausų derlių užauginusios bruknės. Miško laukymėse, kur kitomis karštomis vasaromis jos tiesiog iškepdavo, šiemet užderėjo puikiai.

Čia pat alyviniais žiedais tebeliepsnoja viržynai. Tai paskutinė tokia gausi metų dovana žiedus lankantiems vabzdžiams kamanėms bei žiedmusėms. Šie šviesamėgiai krūmokšniai miško laukymėse plinta ir dėl plotų varžosi su bruknėmis. Beje, pastarosios vasarai besibaigiant pavieniui dar kartą pražydo. O šaltekšniams rudeninis žydėjimas netgi labai įprastas reiškinys. Tad dabar nesunku aptikti menkus, vos pastebimus žiedelius išskleidusius šiuos augalus.

Gana didelį derlių išaugino lazdynai. Dar rugpjūčio viduryje krūmus patikrino riešutinės. Jų pasirodymas – gana patikimas ženklas, kad riešutai jau užaugo. Tačiau jais minta ne vien šie paukščiai. Įspraudę į tinkamą plyšį medyje, stuksendami snapais kevalą praskelti ir maistingąją sėklą pasiekti bando bukučiai ir didieji margieji geniai. Jei pridėsime ir ten atliuoksinčias voveres, lazdynų aplinkoje dabar žymus pagyvėjimas.
Giesmėmis rudens pradžią pasitinka paukščiai. Trumpėjanti diena juos tarsi pavasariškai pažadino. Tad vėl vis dažniau švilpauja jerubės, triukšmauja juodosios meletos, gieda zylės, garsinasi šakose besislapstantys nykštukai, kartkartėmis suūkčioja karvelis uldukas, užburbuliavo tetervinai.

Pelkių pakraščiuose noriai lankosi jerubės. Čia jas masina pernokusios vaivorų uogos. Greta augančių spanguolių uogoms, nors ir tapusioms raudonšonėmis, iki brandos dar teks kiek palaukti.

Rugpjūčio antrojo dešimtadienio paskutinėmis paromis iškritęs rekordinis vasaros kritulių kiekis smarkiai kilstelėjo vandens lygį rezervato pelkėse ir upeliuose. Ir dabar, po ilgoko sausesnio laikotarpio ir karštų saulėtų dienų, aukštapelkėje žliūgso permirkę kiminai. Kitur net pavirtę stiebai plūduriuoja vandenyje. Vandens perteklių surenkanti Viešvilė srovena kone prisipildžiusi iki krantų viršaus. Upelio slėnis tiesiog persmelktas drėgmės.

Rugsėjo pirmąją, šniokščiant sodriam lietui, ėmė trankytis perkūnija. Vieno žaibo smūgis kliuvo arti rezervato direkcijos patalpų augančiai aukštai eglei. Smigdama nuo viršūnės žemyn, elektros iškrova įkypai, lyg gyvatė nusiraitė kamienu ir nuplėšė apie dešimties centimetrų medienos juostą.

Giesmėmis rudens pradžią pasitinka paukščiai. Trumpėjanti diena juos tarsi pavasariškai pažadino. Tad vėl vis dažniau švilpauja jerubės, triukšmauja juodosios meletos. Pavieniui gieda didžiosios zylės, o juodosios zylės yra aktyviausi eglynų giesmininkai. Čia pat garsinasi šakose besislapstantys nykštukai. Pušyne kartkartėmis suūkčioja karvelis uldukas. Saulėtą rugpjūčio dvidešimt devintosios rytą Artojoje užburbuliavo tetervinai. Išaušus ir gęstančio vakaro prieblandoje nuolat gieda liepsnelės.

Tačiau net toks trumpalaikis pavasariškos nuotaikos blyksnis neapgauna matant, kaip energingai saulėkaitoje maitinasi pilkosios, ankstyvosios pečialindos ar medžių lapijoje vabzdžius atidžiai rankioja jaunos volungės. Šie ir kiti sparnuočiai naudojasi kiekviena palankia proga kaupdami energiją prieš ilgą kelionę. Šlapiose pievose iš po kojų kyla pavieniui iš pelkių pasklidę perkūno oželiai. Virš miško padrikais būreliais praskrenda baltosios kielės, cypsėdamos nuplasnoja geltonosios jų giminaitės, girioje ant ganyklos tvoros prieš artėjančią kelionę rikiuojasi kiauliukės. Greta rezervato prigludusio kaimo elektros laidus nutūpė šelmeninių kregždžių voros.

Dar gali išvysti pušyno saulėkaiton iššliaužusį vėstančius saulės spindulius gaudantį paprastąjį žaltį ir aukštėliau ant virtuolių užsiropštusį gyvavedį driežą. Slenka paskutinės savaitės, kada šiuos roplius dar matome. Grobio stygius ir vėstantys orai juos sugins į požemines slėptuves, kuriose iki pavasarinio atšilimo praleis ilgą ramybės metą.