Vienas lokys Lietuvoje netgi žiemojo
Gamtos tyrimų centro žinduolių ekologijos laboratorijos doktoranto Vitalijaus Stirkės duomenimis, 2018 metų kovo mėnesio pradžioje Širvintų rajone rasti vieno suaugusio individo pėdsakai sniege. Pradėjus domėtis detaliau išsiaiškinta, kad iki pat vėlyvo 2017 m. rudens gretimuose miškuose vietiniai medžiotojai registravo nemažai lokio gyvybinės veiklos žymių. Manoma, kad tame miške gyvūnas ir peržiemojo. Nors pats guolis ir nerastas, tačiau rasta daug pavasarinių veiklos žymių (pėdsakai, maitinimosi žymės, maita, nagų žymės ant medžių kamieno).
Pastačius gyvūnų registravimo kamerą, „įsiamžino“ ir pats plėšrūnas. Nutirpus sniegui lokio veiklos žymių neberasta. Gegužės mėnesio pradžioje švieži rudojo lokio pėdsakai aptikti Ukmergės rajono miškuose. Taip pat šiuose miškuose vasaros metu buvo registruojama nemažai veiklos žymių. Kadangi tai susisiekiantys rajonai ir miškų masyvai, daroma prielaida, kad šias veiklos žymes paliko tas pats individas.
Kur meška žiemojo 2019 metų žiemą, informacijos nėra. Nuo 2019 pavasario žiniasklaidoje sulaukta pranešimų apie Anykščių apylinkėse medžiotojų vaizdo kamerų užfiksuotą mešką. Taip pat tikėtina, kad tas pats individas vasaros pradžioje užfiksuotas Želvos apylinkėse. Vasaros viduryje rasti švieži pėdsakai Širvintų apylinkės miškuose. Rudens pradžioje, Taujėnų miškų miškininko teigimu, keliose vietose buvo rasti švieži žvėries pėdsakai. Vietiniai grybautojai ant siauro miško keliuko stebėjo ir pačią mešką.
Gamtininkai džiaugtųsi, jei į Lietuvą sugrįžtų lokiai
DELFI primena, kad apie rudųjų lokių pasirodymus Lietuvoje pranešama kone kasmet jau keletą metų.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų centro prof. dr. Alius Ulevičius DELFI yra teigęs, kad kad svarbiausia sąlyga rudiesiems lokiams įsikurti ir sukurti gyvybingą populiaciją – didelė, miškinga ir žmogaus labai retai lankoma teritorija, kad šie žinduoliai nebūtų trikdomi.
Rudųjų lokių patinai, anot mokslininko, gyvena pavieniui, patelės laikosi kartu su savo jaunikliais. Vienam lokiui reikalinga labai didelė individuali teritorija, į kurią dažniausiai patenka ir vandens telkinys: pelkė, šlapynė, upelis ar pan.
„Gali būti, kad dalis Lietuvos patenka į individualią lokio teritoriją. Tokių miškų, kurie tęstųsi už Lietuvos sienos, yra, pavyzdžiui, Biržų giria. Latvijos pusėje yra irgi miškinga teritorija“, – yra sakęs mokslininkas.
Augant pranešimų apie rudojo lokio pėdsakus Lietuvoje, gamtininkai pradėjo diskutuoti, ar įmanoma atkurti kadaise išnykusią lokių populiaciją Lietuvoje. Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius GRYNAS.lt yra teigęs, kad naujos rūšies atsiradimas mūsų gamtoje yra biologinės įvairovės didėjimas ir gamtos mylėtojai bei saugotojai tik džiaugtųsi, jei miškuose vėl atsirastų meškų.
Rudieji lokiai Lietuvoje daugiau kaip 100 metų laikoma išnykusia rūšimi, tačiau įrašyti į šių metų sausio 1 dieną įsigaliojusį atnaujintą saugomų rūšių sąrašą. Mat, pastaruosius keletą metų rudųjų lokių apsilankymai Lietuvos miškuose tapo vis dažnesni.
Iki XVIII–XIX a. šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnų srityje), šiaurinėje Azijos dalyje (į pietus nuo Himalajų) ir Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje arealas labai pakito lokio nenaudai, išliko tik izoliuotos arealo dalys.
Kaip GRYNAS.lt pasakojo prof. dr. A. Ulevičius, arčiausiai Lietuvos gan nemaža rudųjų lokių populiacija įsikūrusi Karpatuose, taip pat Baltarusijoje, Estijoje, rudieji lokiai fiksuojami Latvijoje.
Artimiausios mūsų kaimyninės šalies Baltarusijos lokiai turi tamsiai ar šviesiai rudą kailį, sveria 113–270 kg, kūno ilgis 130–185 cm. Jų gyvenamoji aplinka – tai dideli, dažniausiai mišrūs miškų masyvai. Žiemą iš rudens gerai įmitę lokiai įminga, o sausio pabaigoje ar vasario pradžioje atveda 1–3 (rečiau 4–5) jauniklius. Tiesa, pažadintam iš žiemos įmygio lokiui pramisti sunku, nes visas potencialus maistas yra po sniegu. Tokiu atveju dažniausiai jis klajoja, ieškodami maisto, būna gana agresyvūs.
Rudieji lokiai – stambūs plėšrūnai. Tiesa, patinai stambesni (vidutiniškai apie 30 proc. sunkesni už pateles). Jų rega panaši kaip ir žmonių, klausa vidutiniška, tačiau jie turi labai gerai išsivysčiusią uoslę.
Pasak prof. dr. A. Ulevičiaus, rudieji lokiai yra plėšrūnai, tačiau gali maitintis ir augaliniu maistu. Taip pat gali misti žoliniais augalais.
