Štai 2008 m. gegužės 26 d. vakarą Kauno mariose ties Piliuona žvejai paleido 12 plūduriuojančių skritulių ir kas dvi valandas juos patikrindavo. Apie 3 val. nakties (27 d.) vienas skritulių rodė, kad užkibo laimikis, kuris tapo rekordininku - 230 cm ilgio ir 83,250 kg svorio šamas.
Šamą sugavęs Raimondas Mikalkėnas anuomet pasakojo, kad iš pradžių nesuprato, kad reikalą turi su tikrų tikriausiu „monstru“, nes žuvis elgėsi ramiai, nors bandant ištempti šamą į paviršių vienas žvejų į valą susipjaustė ranką, o guminė valtis kelis kartus vos neapvirto. Tik po geros valandos šamą pavyko ištempti į krantą.
Šamo vyrai nepaleido, o pardavė vietinės kavinės šeimininkams už 1000 litų.
Iki šio įvykio, didžiausias Lietuvos mėgėjiškai įrankiais sugautas šamas svėrė 60 kilogramų. Jis žvejams įkliuvo 1988 metais Verniejaus ežere.
1945 metais ties Rusne į žvejų tinklą įsipainiojo 95 kilogramus sveriantis šamas.
Užauga iki 300 kg
83 kg šamas atrodo įspūdingai, bet tai – ne riba. Lietuvos gamtos fondo aplinkosaugos specialistas Robertas Staponkus GRYNAS.lt pasakojo, kad šamai gali užaugti daug didesni. „Teoriškai jie galėtų pasiekti ir 300 kg svorį, tiesa, Lietuvoje greičiausiai jie tokie neužauga. Esu girdėjęs istorijų apie 120 kg šamus Lietuvoje, bet didesnių – ne. Tik piečiau esančiose valstybėse šamai pasiekia 300 kg“, – aiškino ichtiologas.
Šamai auga labai nevienodai. Skirtinguose telkiniuose – skirtingos augimo sąlygos. „Statistiškai 10–ies metų šamas būna apie metro ilgio ir sveria apie 8 kg. Skirtinguose telkiniuose jų augimą lemia skirtingi faktoriai: mityba, vandens kokybė, deguonies kiekis vandenyje ir t.t.“ – teigia R. Staponkus. Specialisto nuomone, apie 80 kg. sveriantis šamas galėtų būti maždaug 50 – 70 metų amžiaus.
Žvejų tarpe egzistuoja įsitikinimas, kad kuo senos žuvies valgyti nereiktų, nes, neva, ji neskani, bet mokslininkas su tuo nesutinka. Jo teigimu, jis yra ragavęs 60 kg svorio šamo ir žuvis „buvo itin skani ir riebi“, koks ir turėtų būti šamas.
„Aš manau, kad tai tikrai netiesa, nėra priežasčių kodėl senesnė žuvis turėtų būti neskani. Taip, žuvis gerai kaupia įvairius toksinus, bet jie kaupiasi kauluose ir vidaus organuose, o mėsoje jų nėra“, – mano R. Staponkus.
Beje, itin dideli laimikiai domina ne tik žvejus bet ir mokslininkus. Iš žuvies žvynų ir otolitų (tam tikra baltyminė medžiaga, – red. past.) apie žuvį galima pasakyti labai daug: kaip ji augo, kuo mito, koks buvo aplinkos poveikis ir pan.
„Taip pat palaikau idėją „pagavai–paleisk“. Ypač kalbant apie tokias trofėjines žuvis. Koks tikslas ją parsinešti? Geriau jau paleisti ir kitą met vėl pagauti tą pačią, tik ji jau bus didesnė. Taip kasmet galima rekordą gerinti“, – ragino žuvų specialistas.
R. Staponkus ragina žvejus pasidalinti savo laimikiais ir su mokslininkais. Sugavus tikrai neeilinio dydžio žuvį reiktų kreiptis į Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratoriją arba paprasčiausiai parašyti mokslininkui elektroninį laišką robertas.staponkus@gmail.com. Specialistas pažadėjo, kad žuvies neatims – tik kelis žvynus tyrimams.
