aA
Kupranugariai - vieni įspūdingiausių mūsų planetos gyvūnų, su kuriais man teko susidurti lankantis Kazachstane. Pats įsitikinau, kokią didelę naudą jie gali duoti, todėl kyla klausimas, kodėl jie neauginami Lietuvoje? Tam yra visos sąlygos.
Kupranugariai
Kupranugariai
© H. Sakalausko nuotr.

Ne kartą teko brazdintis po įvairias įdomias Kazachstano vietoves. Atstumai dideli, o jei tolsti nuo kalnų, peizažas dažnai monotoniškas – sausringos stepės arba dykumos. Sykį iki horizonto tiesiu, bet duobėtu ir gruoblėtu vieškeliu kratėmės Mojunkumų dykumos pakraščiu. Aplink tik gelsvai rusvo smėlio kopos ir reti papilkavę krūmokšniai, kai prieky karštame raibuliuojančiame ore ryškėja siluetai. Ne miražas, priartėjame. Dvikuprių kaimenė stabtelėjo poilsiui. Vieni tiesiog sugula vidury kelio, čia vėjukas geriau užpučia, kiti šalikelėje ramiai gromuliuoja.

Sustojome, dairomės, kaip apvažiuot. Kol tikrinam kelio pylimo statumą, iš smėlėtos lomos išnyra dar vienas dvikupris su raiteliu, kuris šaukdamas ir mojuodamas ilga lazda pradėjo žadinti savo bandą.

Beje, ar Lietuvoje galima laikyti kupranugarius? Be abejo, juk tai naminis gyvūnas, jo pirkimo ir pardvimo, laikymo nekontroliuoja laukinę gyvūnijos ir jos naudojimą reglamentojantys dokumentai. Dvikupriai yra labai atsparūs šalčiui (juk Mongolijos dykumose žiemą būna labai šalta), nereiklūs maistui, jiems reikalinga tik minimali priežiūra. Europoje juos laiko daug kas - vieni pramogai, kiti - malonumui.
Citata

Kai pagaliau visi kupriai tingiai nubinzeno nuo kelio ir pasuko viena linkme, sulipom į džipą tęsti kelionės. Bet žiū, raitelis kazachas vėl moja atsisukęs mūsų pusėn. Mus kviečia, paaiškino Kolia, nedera atsisakyti. Sukame nuo kelio ir važiuojame į stovyklą. Nedidelis sausų šakų aptvaras, kelios pašiūrės, jurta. Išlipame. Tuojau grėsmingai lodamas pribėga alabajus – didelis Azijos aviganis, jam svečiai kieme irgi naujiena, bet užmiršęs loti tuoj pradeda gerintis. Čia ir šeimininkas paragina savo bandą. Kupranugarės gailiu balsu bliauna, o iš aptvaro joms atsiliepia jaunikliai.

Toks vargdienių choras lyg atgailauja už visą pasaulį, mat laikas kupranugariukus žindyt ir kupranugares melžti, o tai daryti jos leidžiasi tik esant šalia jaunikliui. Stebime šį procesą, bet šeimininkas nedelsęs kviečia arbatos. Užeinam vidun į jurtą. Čia prieblanda ir vėsu. Susėdam ant kilimo iš kupranugarių vilnos. Jurtos sienos iš veltinio - gera apsauga nuo kaitros ir šalčio. Buvome pavaišinti ne tik arbata, bet ir raugintu kupranugarių pienu – šubatu. Kelionėn dar gavom lauknešėlį, džiovinto sūrio kamuoliukų, to paties pieno. 

Kupranugariai
Kupranugariai
© H. Sakalausko nuotr.

Kupranugaris - didelis turtas

Nustatyta, kad abi kupranugarių rūšys buvo prijaukintos maždaug prieš 4-5 tūkst. metų, panašiai kaip ir arkliai. Šiandien galima sakyt, kad tai buvo vienas sėkmingiausių žmonijos žingsnių civilizacijos link. Pradedant Antikos laikų karais, persų žygiais iki Indijos, jau plačiai buvo naudojami kupranugariai. Viduramžiais, užsimezgus pirmiems prekybos ryšiams tarp Vakarų ir Rytų, kupranugaris tapo pagrindine varomąja jėga.

Visiems girdėtas Didysis Šilko kelias amžių eigoje plėtėsi įvairiomis kryptimis. Šimtų ir daugiau nešulinių kupranugarių vilkstinės raižė dykumas ir kalnus. Patogiose kelių sankirtose suklestėjo miestai. Nuo Viduržemio jūros pakrančių iki Indijos, iki Rytų Kinijos patikimiausia susisiekimo priemonė buvo kupranugarių karavanai. XIX a. antroje pusėje, atsiradus geležinkeliui ir garo mašinai, kupranugarių jėgos reikėjo nė kiek ne mažiau. Po visą Aziją šimtai jų dirbo geležinkelių tiesimo darbuose, nešė krovinius į laivus ir iš jų.

Kai kurie arabų kraštų verslininkai suinteresuoti kupranugariu importu iš Australijos, nes daug dešimtmečių gyvendami laisvėje jie tapo žymiai ištvermingesni už naminius, įgavo kitų gerų eksterjero savybių. Veisėjams tai neįkainuojama medžiaga. Tačiau surasti laukines kaimenes didžiulėje teritorijoje, suginti jas į aptvarus, atlikti atranką – labai imlus ir sunkiai atsiperkantis darbas. 2010 m. Australijos vyriausybė paskelbė sulaukėjusių kupranugarių tankio mažinimo ekosistemoje planą. Priemonėse irgi numatyta gyvulių gaudymas, brokavimas ir atranka pardavimui. Žaliųjų pasipiktinimui, leista juos net šaudyti.
Citata

Iki mūsų dienų sausringuose kraštuose kupranugaris - didelis turtas. Jis ir maitina (pienas, mėsa), duoda nemažai vertingos vilnos, oda irgi naudojama įvairiems gaminiams ir kartu - transporto priemonė. Vidurinėje Azijoje tradiciškai auginami dvikupriai, paplitę nuo Mažosios Azijos iki Mandžiūrijos (Rytų Kinija). Populiariausios trys veislės: mongoliški, kazachiški ir kalmukiški. Pastaroji labiausiai vertinami. Vienkupriai – Šiaurės Afrikos, Arabijos pusiasalio ir Centrinės Azijos gyventojai. Rečiau pasitaiko abiejų rūšių hibridų. Jie turi vieną plačią kuprą ir yra stambesni už vienkuprius. Tačiau vislūs tik pirmos kartos hibridai.

Australijoje kupranugariai - problema

Šiandien pasaulyje priskaičiuojama apie 20 mln. kupranugarių, iš jų 14-15 mln. gyvena Afrikoje. Turtinguose arabų kraštuose vienkupriai vertinami ne mažiau nei klajoklių gentyse. Bedujinai vadina jį Ata Allach - dieviškoji dovana. Įvairiose arabų kalbų tarmėse jam apibūdinti priskaičiuojama net 160 sinonimų, o kupranugario simbolis reiškia kantrybę, ištvermę ir gerovę. Niekur kitur taip nesirūpinama jų sveikata, veislinių savybių atranka, kaip čia. Labiausiai vertinami šviesaus plauko arba balti vienkupriai. Pastaruoju metu šie gyvuliai pageidaujami ne vien rytų kraštuose. Po visą pasaulį juos mielai įsigyja zoologijos, atrakcijų parkai, kuriamos specializuotos fermos, bet ne Australijoje. Čia jie tapo rykšte.

Paleontologijos mokslo nustatyta, kad šiuolaikinių kupranugarių bendras protėvis prieš 40 milijonų metų gyveno Šiaurės Amerikoje. Vėliau vieni palikuonys nukeliavo iki Pietų Amerikos (dabartinės lamos, alpakos, guanakai, vikunijos ), kiti per siaurą tarp ledynmečių atsiradusią Šiaurės Amerikos ir Azijos sausumos jungtį ( dabar Beringo sąsiauris ) atsidūrė Azijoje ir plačiai paplito.
Citata

Viskas prasidėjo intensyviai kolonizuojant šį žemyną. Nuo 1860 iki 1907 m. iš tuometinių Didžiosios Britanijos kolonijų Indijos ir Pakistano laivais į Australiją buvo pervežta apie 15 tūkstančių vienkuprių. Jie buvo naudojami kroviniams transportuoti gilyn į žemyną, kelių tiesimo, statybų darbuose. Bet apie 1920 m., paplitus patikimiems krovininiams automobiliams, kupranugarių jėga tapo neaktuali. Daugybė jų buvo paleista į dykumas likimo valiai. Ir ką gi, jie ne tik išgyveno, bet pradėjo intensyviai daugintis.

2000 – 2008 metų apskaitų duomenimis, po centrinės Australijos sausringąsias sritis klajojo apie vieną milijoną sulaukėjusių kupranugarių. Jie tapo rimti konkurentai vietiniams gyvūnams, pirmiausiai kengūroms. Jie pradėjo naikinti vietinę endeminę augmeniją. Nekontroliuojamos jų kaimenės siaubia saugomas teritorijas. Vietiniai fermeriai skundžiasi, kad dažnai gadinamos ganyklų tvoros, laužoma girdyklų įranga. Kai kurie arabų kraštų verslininkai suinteresuoti kupranugarių importu iš Australijos, nes daug dešimtmečių gyvendami laisvėje jie tapo žymiai ištvermingesni už naminius, įgavo kitų gerų eksterjero savybių. Veisėjams tai neįkainuojama medžiaga. Tačiau surasti laukines kaimenes didžiulėje teritorijoje, suginti jas į aptvarus, atlikti atranką – labai imlus ir sunkiai atsiperkantis darbas. 2010 m. Australijos vyriausybė paskelbė sulaukėjusių kupranugarių tankio mažinimo ekosistemoje planą. Priemonėse taip pat numatyta gyvulių gaudymas, brokavimas ir atranka pardavimui. Žaliųjų pasipiktinimui, leista juos net šaudyti.

Apie kupranugarių kilmę ir jų unikalias savybes

Paleontologijos mokslo nustatyta, kad šiuolaikinių kupranugarių bendras protėvis prieš 40 milijonų metų gyveno Šiaurės Amerikoje. Vėliau vieni palikuonys nukeliavo iki Pietų Amerikos, kiti per siaurą tarp ledynmečių atsiradusią Šiaurės Amerikos ir Azijos sausumos jungtį (dabar Beringo sąsiauris) atsidūrė Azijoje ir plačiai paplito. Tai tikrųjų kupranugarių gentis.

Be dabar gyvenančio dvikuprio, kitaip vadinamo baktrianu, ir vienkuprio, arba dromedaro, mokslui žinomos dar keturios išmirusios šios genties kupranugarių rūšys. Bet šiandien gamtoje gyvena tik viena laukinė rūšis – dvikupris. Gobio dykumos pakraščiuose, Mongolijos ir Kinijos pasienyje, jų išlikę viso labo apie vieną tūkstantį. Tai labai baikštus padaras, žmogų pajutęs, anksčiau nei spėjama jį pamatyti, tyliai pasišalina. Nors rūšis saugoma keliomis tarptautinėmis konvencijomis, laukiniams kupranugariams lieka vis mažiau ir mažiau gyvenamos erdvės. Žmogaus ūkinė veikla negrįžtamai keičia trapų dykumos landšaftą, o dvikupriai sutinkami vis rečiau, jie tyliai artėja prie išnykimo ribos. Vienkuprio laukiniai protėviai, kažkada paplitę daugiau Pietų Azijoje, Artimuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, gamtoje jau seniai išnykę.

Kupranugariai
Kupranugariai
© H. Sakalausko nuotr.

Žinia, tai - sausringų regionų ir dykumų gyventojas. Jis stambus - suaugę gyvuliai sveria 500 – 600 kg ir daugiau, ūgis - apie 210 cm, gyvena iki 40 metų. Jo kūno sandara ir fiziologinės ypatybės byloja apie puikų prisitaikymą prie aplinkos. Neklimpti į smėlį padeda plačios minkštos pėdos, nuo kaitros ir šalčio saugo tankios vilnos kailis. Be maisto išgyvena iki mėnesio, be vandens maždaug 10 dienų. Jeigu kupranugariai, besiganydami dykumoje randa žalių augalų, prie vandens jie gali neiti mėnesį ir ilgiau, su žalia mase gaunamos drėgmės jiems visiškai pakanka. Pašarui šie gyvuliai irgi vieni neišrankiausių, pasitenkina dygliuota žole ir krūmų šakomis, jiems tinka ir druskingų dykviečių skurdi augmenija, kurios neliečia kiti gyvūnai, o atsigerti gali ir sūraus vandens iš druskingos balos.

Jei dykuma, vandens visada mažai, todėl kupranugariai išmokę jį labai racionaliai naudoti. O jei gerti, tai iki soties. Per 10 min. gali išgerti iki 100 litrų. Joks kitas gyvūnas šito nepadarytų, nuo didelio vandens kiekio pavojingai prasiskiestų kraujas. Kita įdomi savybė – kūno temperatūros svyravimai. Žinia, dykumoje naktį dažnai šąla, o dieną kaitra. Kupranugaris turi išeitį. Ramybės būsenoje jo kūno temperatūra gali kristi iki +34 laipsnių. Naktį atvėsęs kūnas ne taip staigiai įšyla dieną. Nuo deginančios saulės galvą saugo tankūs karčiai, o kūną – kupra.

Aktyviai vėsintis, t. y. prakaituoti pradeda tik kūno temperatūrai artėjant prie +41 laipsnio. Prakaituojant staigiai prarandami skysčiai. Kupranugaris be jokio pavojaus gali išgarinti iki 25 proc. kūno drėgmės, kai daugumai gyvūnų (ir žmogui) 10 – 15 proc. dehidratacija - kritinė riba. Netekus skysčių tirštėja kraujas, kraujo indai gali užsikimšti. Kupranugario raudonieji kraujo kūneliai yra plokšti, ovalūs ir lengvai praslysta siaurais kapiliarais. Kupra - ne tik geras skydas nuo saulės. Tai - atsargų saugykla riebalų pavidalu. Esant nepalankioms sąlygoms riebalai skaidomi į gliukozę ir vandenį. Po ilgesnio nepritekliaus kupra subliūkšta ir nusvyra į šoną. Dar įdomi prisitaikymo detalė - ‚,aušinimo radiatorius“. Tai yra nosiaryklė. Siauromis šnervėmis įkvepiamas oro srautas patenka į plačią ertmę su daugybe klosčių, labai tankiai apraizgytų kapiliarais. Čia oras besiplėsdamas atvėsina kraują, tekantį į smegenis, o susidaręs kondensatas specialiu kanalu nuteka į ryklę.

Iki mūsų dienų sausringuose kraštuose kupranugaris didelis turtas. Jis ir maitina ( pienas, mėsa ), duoda nemažai vertingos vilnos, oda irgi naudojama įvairiems gaminiams ir kartu transporto priemonė.
Citata

Tai puikus nešulinis gyvulys, galintis nešti krovinį iki pusės savo svorio (150-200 kg). Be poilsio per smėlynus 5-7 km per valandą greičiu jis gali nukeliauti iki 100 km. Vienkupriai - neblogi bėgikai, gali pasiekti iki 65 km/val. greitį, o 15-20 km/ val. greičiu gali risnoti net kelias valandas. Kiek prastesni bėgikai dvikupriai, bet jie kresnesni, stambesni ir stipresni, geriau tinka kinkiniui traukti.

Taigi, jei keliausite ir turėsite galimybę iš arčiau susipažinti su šiais nepaprastais gyvuliais, nepraleiskite progos.

Beje, ar Lietuvoje galima laikyti kupranugarius? Be abejo, juk tai - naminis gyvūnas, jo pirkimo ir pardavimo, laikymo nekontroliuoja laukinės gyvūnijos ir jos naudojimą reglamentuojantys dokumentai. Dvikupriai yra labai atsparūs šalčiui (juk Mongolijos dykumose žiemą būna labai šalta), nereiklūs maistui, jiems reikalinga tik minimali priežiūra. Europoje juos laiko daug kas - vieni pramogai, kiti - malonumui. Kai kas teikia paslaugą norintiems pajodinėti tokiu egzotiniu gyvuliu.

Ar brangus kupranugaris? Veislinis patinas gali kainuoti 10 - 15 tūkstančių eurų, tačiau jauną vienmetį kupranugarį įsigysite ir už 1 000 eurų. Keista, kad jų iki šiol niekas nelaiko ir neveisia. Juk toks vienas gyvūnas kasmet pateikia dešimtį kilogramų puikiausios vilnos, kupranugarė melžiama, jie gali būti atrakcijų dalis. Žinoma, tai yra ir pakankami brangus gyvūnas, kurio ieško Vakarų Europos valstybių gyvūnų mylėtojai.

www.GRYNAS.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Dzūkijoje pasirūpinta retais vėžliukais: be žmogaus pagalbos jiems išlikti būtų sunku

Šiandien Metelių regioniniame parke įvyko „vėžliakasis“. Regioninio parko direkcija...

Australijoje žuvo mažiausiai 380 įstrigusių delfinų (5)

Australijos pietinėje Tasmanijos saloje žuvo mažiausiai 380 įstrigusių delfinų, o gelbėtojams...

Iš miško grybus bagažinėmis vežantys grybautojai supykdė gamtininką: jūs elgiatės kaip impulsyvūs bepročiai ir barbarai (258)

Šįmet socialinėje platformoje „Facebook“ nestigo krepšių, karučių ir net bagažinių,...

Lietuvoje atrasta į baravykus panaši nauja grybų rūšis: šie storakočiai turi ypatingą požymį (69)

Praėjusią savaitę Nacionalinio saugomų teritorijų centro kiemelyje aptikta nauja Lietuvai grybų...

Švenčionių miškuose grybavęs Rimvydas surado tikrą keistenybę: tai baravykai ar mutantai? (51)

Šiais metais į miškus sugūžėję grybautojai gali pasigirti ne tik įspūdingais surinktų...

Top naujienos

Nuo viruso pavargusiems lietuviams surado kaimą, kur jo nėra (47)

Sunku patikėti, bet Europoje dar liko vietų, kur koronavirusas tarsi neegzistuoja. DELFI Kelionių...

Prisiminė Skandinavijos medikų ir Verygos kivirčą: moksle taip yra nedaroma (166)

Įvesdamas reikalavimą dėvėti kaukes uždarose patalpose Aurelijus Veryga rėmėsi Norvegijos...

Per pertrauką „Barceloną“ užvedęs Jasikevičius triumfavo Malagoje Giedraitis spindėjo Fuenlabradoje (1)

Lėtai įsibėgėjusi „Barcelona“ (2-0) perėmė iniciatyvą po ilgosios pertraukos bei Ispanijos...

Vasara iškeliaus jau netrukus, o kol kas – pasidžiaukime (2)

Šiandien Lietuvos orus lems iš vakarų artėjančio ciklono rytinis pakraštys. Vakariniuose...

Profesorius Usonis įspėjo apie galimas COVID-19 pasekmes, kurias parodė mirusiųjų tyrimai (425)

Lietuvoje naujų susirgimų koronavirusu atvejų skaičius pasiekė iki šiol šalyje neregėtas...

Nauja mada – į pensiją nuo 40-ies: ekspertas pataria, kiek reikia būt sukaupus (174)

Norėdami anksti išeiti į pensiją jauni žmonės griebiasi drastiškiausių priemonių –...

„Thermo Fisher Scientific“: Vilniuje nėra gaminamos koronaviruso vakcinos (31)

Biotechnologijų įmonė „ Thermo Fisher Scientific “ teigia, kad Vilniaus padalinyje nėra...

Nutrauktas lytinis aktas ir kiti natūralūs kontracepcijos būdai: ginekologas pasakė, kiek jie iš tiesų yra patikimi (85)

Jei turite pastovų partnerį ar sutuoktinį, tikėtina, kad ne visada naudojatės medicininėmis...

Metalinių garažų savininkus ragina paskubėti: nebendradarbiaujantiems gresia baudos perkelta jau beveik 2000 garažų (110)

Vilniaus miesto savivaldybė ragina paskubėti metalinių garažų savininkus nusikelti ant...

Šiaurės Korėjos kariai pasienyje nušovė ir sudegino Pietų Korėjos pareigūną kalba apie „ekstremalias priemones“ nuo COVID-19 (33)

Šiaurės Korėjos kariai nušovė ir sudegino Pietų Korėjos pareigūną, praneša Pietų...

|Maža didelių žinių kaina