Tai bent atradimas: užfiksavo vieną rečiausių ir gražiausių voragyvių Lietuvoje

Saugoma rūšis

„Šios dienos atradimas turbūt yra gyvenimo atradimas“, – rašė voro nuotrauką paskelbusi Kristina Mudinaitė.

Anot jos, visiškai netikėtai ieškodama šneiderio kirmvabalio, ant kelio išvydo ir šį nepaprastą vorą. „Tai ypač retai aptinkamas voras, kuris didesnę gyvenimo dalį praleidžia urvelyje po žeme. Todėl tiek mažai apie jį žinoma“, – sako išvaizda išsiskiriantį vorą aptikusi moteris.

Tikslią voro rūšį ji sužinojo nuotrauką paskelbusi feisbuko grupėje „Lietuvos voragyviai“. Ši grupė vienija beveik 2 tūkst. voragyvius mylinčių žmonių, kurie dalijasi šių gyvių nuotraukomis, mokosi juos atpažinti, susipažįsta su skiriamaisiais požymiais ir kasmet renka Lietuvos metų vorą.

„Prieš keletą dienų viena puslapio lankytojų paskelbė egzotinės išvaizdos, pačio gražiausio Lietuvos voro nuotrauką, kuri iškart susilaukė daugelio gerbėjų dėmesio ir komentarų. Kristina Mudinaitė Karšuvos girioje (Tauragės r., Šilinės girininkija) nufotografavo ir pasidalijo boružinio storagalvio nuotrauka. Voras dėl savo slapto gyvenimo būdo yra ypatingai retas. Nuo 2000 metų rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą“, – sako Algirdas Vilkas, biologas, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos biologijos mokytojas ekspertas.

Boružinis storagalvis

© Shutterstock

Lietuvoje tai yra labai reta rūšis, sako A. Vilkas. Anot jo, šių vorų yra rastas Jurbarko, Lazdijų, Tauragės rajonuose. Yra dar viena vorų rūšis, kuri labai panaši į šią, tai – rudeninis storagalvis.

Biologas sako, kad nuo nuotraukoje pavaizduoto boružinio storagalvio ji skiriasi tuo, kad patinų juodos dėmės yra su baltų plaukelių apvadu, o III ir IV kojos – su raudonais plaukeliais. Ši rūšis randama rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Lietuvoje žinoma iš Šalčininkų r. (Rūdininkų poligonas).

Rudeninis storagalvis

© Shutterstock

Jų gyvenimo būdas – išskirtinis

Anot jo, boružinio storagalvio patelės ilgis siekia 8–16 mm, o patinas yra šiek tiek mažesnis – 6–11 mm ilgio.
„Šiems vorams būdingas lytinis dimorfizmas. Patelė yra aksominė, apaugusi blizgančiais plaukeliais. Patinų pilvas raudonas, viršutinėje pusėje su keturiomis didelėmis juodomis dėmėmis ir dviem mažais juodais taškeliais. Dėmės neturi baltų plaukelių apvado. Patelių kojos su pilkais plaukeliais, patinų – baltais žiedeliais“, – skirtumus vardija A. Vilkas.

Jis sako, kad šių vorų patinai gali šuoliuoti, taip pat šie vorai įdomūs tuo, kad gyvena urveliuose žemėje ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl juos pamatyti galima itin retai.

Boružinis storagalvis

© Shutterstock

„Voras žemėje įsirengia verpalais išklotą iki 10 cm ilgio ir 1 cm skersmens urvelį, kurio piltuvėlio pavidalo anga yra dirvos paviršiuje, ji uždengta verpalų kilimėliu. Nuo čia į visas puses nusidriekia susipynusios gaudomosios gijos. Surasti tokius gerai užmaskuotus urvelius yra sunku. Patelė urvelyje deda vieną apie 8–10 mm skersmens kiaušinių kokoną su 80 kiaušinėlių. Dieną šį kokoną išneša iš urvelio, kad sušiltų saulės atokaitoje, o vakarop jį vėl patalpina atgal. Išsiritusius jauniklius maitina iš burnos į burną suvirškintu maistu. Jaunikliai peržiemoja urvelyje kartu su patele. Per šį laiką voriukai neriasi 6 kartus. Pavasarį patelė žūsta ir tampa kaip papildomas maistas savo jaunikliams“, – pasakoja pašnekovas.

Šie vorai medžioja dažnai didelius, tvirtu chitininiu sluoksniu vabalus (mėšlavabalius, šoklius), o subrendusius patinus galima pastebėti gegužės mėnesį, kai ieško patelių. Jie mėgsta įsikurti nuo vėjo apsaugotose smėlėtose atšlaitėse, greta sausų pušynų smėlio takelių, viržynuose, sausose pievose.

„Šiems gražiems vorams didžiausios grėsmės yra buveinių kaita dėl natūraliai augančių ar sodinamų miškų, pavasariniai gaisrai. Svarbu išsaugoti vorų gyvenamas buveines, nesodinti miško ir šalinti natūraliai augančius medžius ir krūmus. Abi Lietuvoje gyvenančios rūšys anksčiau priklausė Eresus cinnaberinus (sin. E. niger) rūšiai“, – paaiškina specialistas.